LLVS pirmininkės Jurgitos Mikutytės kalba
Tarptautinės vertėjų dienos šventėje
2010 m. rugsėjo 30 d. Taikomosios dailės muziejuje

Manau, kad mūsų sąjungos nariai gerokai daugiau atiduoda, negu gauna.
Kartą per metus įvertiname nusipelniusius Šv. Jeronimo premija, o debiutantus – Dominyko Urbo premija, bet nepamirštame ir savo profesijos draugų – tam turime Redaktoriaus premiją „Auksinė lupa“ ir Bičiulių premiją.
Mūsų plačioje edukacinėje programoje nariai ne tiek mokosi patys, kiek moko kitus, dar tik siekiančius tapti profesionalais. Iki šiol mums tenka pildyti spragas aukštųjų mokyklų, kuriose trūksta meninio vertimo seminarų nusivylusiems studentams, pulkais besiprašantiems į mūsų kasmetinius vertimo kursus.
Skaitymo skatinimo programoje „Skaitome su vertėju“ vertėjų išvykomis į regionų bibliotekas ir projektu „Metų verstinės knygos rinkimai“, be abejo, siekiame viešuomenei pristatyti savo profesiją, savo darbo rezultatus, bet iš tiesų daug daugiau atiduodame skaitytojams rekomenduodami vertingą pasaulio grožinę literatūrą, ragindami juos skaityti, tobulėti, susipažinti su plačiuoju pasauliu, kitomis kultūromis.
Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimo projektu paremiame Lietuvos kultūrinę spaudą, keliame kritikos lygį.
Netrukus prasidėsiantis meninio vertimo konkursas „Noriu versti“ skirtas būtent neprofesionalams, plačiajai visuomenei, kiekvienam, norinčiam paragauti vertėjo duonos. Vienas iš tikslų – skatinti vertimo kokybės sampratą. Čia vėlgi mūsų nariai bus vertintojai, ekspertai.
Labai gaila, kad buvo nusikaltėliškai panaikinta įstaiga „Lietuviškos knygos“, su kuria bendradarbiaudami galėjome suteikti tobulinimosi galimybes lietuvių literatūros vertėjams į užsienio kalbas, dabar turėsime atiduoti daugiau jėgų taisydami kultūros ministerijos klaidas.
O daugiausiai mes atiduodame leidykloms. Deja, kone du trečdaliai literatūros vertėjų yra ne savo noru tapę kreditoriais, mat leidėjai vėluoja mokėti autorinius atlyginimus. Žinau, kad skambės utopiškai, žinau, kad esame kuklūs, orūs, išdidūs, silpni menininkai, nemokantys ir nenorintys kalbėti apie pinigus ir ginti savo teisių, bet raginu solidarizuotis ir vėl pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie kolegas, mat kiekvieno tylus susitaikymas kaupiasi į vieną didelį nerašytą leidimą leidėjams elgtis nesiskaitant su niekuo. Nebepasirašykite sutarčių neskaitydami, mat absoliučioje jų daugumoje yra autorių teisių įstatymą - taigi vertėjo teises - pažeidžiančių punktų.
Krizė ir antikultūrinė valdžios politika stipriai pakeitė leidybinį gyvenimą, knygų išleidžiama gerokai mažiau, leidyklos nuskurdo, daug vertėjų nebeteko užsakymų, bibliotekos negauna knygų. Bet, kaip nepataisoma optimistė, įžvelgiu ir gerąją pusę: leidėjams nebereikia tiek žmonių iš gatvės, kurie versdavo greitai, beveik už dyką ir bet kaip. Galų gale leidėjus pamokė prieš keletą metų mūsų skirtos Antipremijos. Taigi nereikia bijoti, kad jums į akis rėš: „Jeigu už tiek neversi tu, iškart atrasiu kitą“. Dabar išliko profesionalai, jų nėra per daug ir jie visada bus reikalingi, taigi atėjo vertėjų eilė kelti sąlygas ir reikalauti tvarkingų sutarčių ir padorių atlyginimų.
Pastaruoju metu kyla tendencija menus pervadinti kūrybinėmis industrijomis, to reikia tam, kad pinigus skirstantys politikai geriau suprastų, jog menininkai ne veltėdžiai, bet pelninga ekonomikos dalis. Ką gi, derybose su leidėju linkiu kiekvienam pasijusti kūrybiniu industrialistu ir atitinkamai elgtis!

Dėkoju už viską, ką duodate, ir sveikinu su profesine švente!

Nariams

Naujienlaiškis