Inga Tuliševskaitė

Ramus Sandro Veronesi chaosas
Vertėja apie verstą knygą
 
Sandro Veronesi gimė 1959 metais Prato mieste, Toskanoje. Florencijos Universitete baigė architektūros studijas. Įpusėjęs trečią dešimtį pradėjo rašyti. Jo pirmasis romanas Per dove parte questo treno allegro („Kur važiuoja šis linksmasis traukinys“) pasirodė 1988 metais.
Italų literatūros tradicijų požiūriu Veronesi‘s yra netipinis rašytojas: jam patinka savo knygomis linksminti skaitytojus, balansuoti ant tragiško ir komiško ribos, įtraukti keistus veikėjus į nuotykius, atsietus nuo italų literatūros kanonų.
Sandro Veronesi knygos pelnė svarbiausias Italijos literatūrines premijas: dutūkstantaisiais Campiello ir Viareggio („Praeities galia“), du tūkstančiai šeštaisiais Strega („Ramus chaosas“).
“Ramus chaosas” - svarus romanas, kritikų įvertintas kaip viena geriausių metų knyga.
Autorius akivaizdžiai siekia perteikti lemtingos gyvenimo akimirkos, – netikėta gyvenimo draugės, netrukus turėjusios tapti žmona, mirtis, atsakomybė dėl dešimtmetės dukters, – ištikto žmogaus refleksijas. Pasakojamos situacijos suaksi apie vieną vienintelę fizinę vietą – priešais dukros mokyklą pastatytą automobilį, laikas aprėpia tris sezonus: vasarą (kai miršta Lara, Pjetro, pagrindinio veikėjo, draugė); rudenį, kai suyra buvusios pusiausvyros ir reflektuojama apie esamo ir buvusio gyvenimo aspektus; žiemą kaip tiesos ir apsivalymo metą, kaip poreikį palūžus vėl susiimti.
Romanas prasideda judria scena (priešprieša vėlesniam sąstingiui): pagrindinis veikėjas Pjetras ir jo brolis Karlas gelbsti skęstančias moteris, tuo pat metu dukters akyse miršta Pjetro draugė Lara. Apie šią tragediją Pjetras sužino tik grįžęs namo.
Vyro sielą užvaldo ne skausmas (Pjetras nepajėgia paaiškinto šios netekties), o gilus dvasinis sutrikimas. Ji nulemia pauzės, pokyčio poreikį: atrodytų, susirūpinimas dukra pastūmėja tėvą pakeisti savo gyvenimą, palikti darbą ir leisti dienas priešais mokyklą pastatytame automobilyje. Iš tiesų tokį pasirinkimą padiktavo egoistinis poreikis atsisakyti buvusio gyvenimo, kurio visišką beprasmybę vyras pajunta tik tą akimirką.
Automobilis tampa biuru, namais ir apmastymų vieta. Čia jis priima kolegas, viršininkus ir draugus, čia pergalvoja savo santykius su Lara, galvoja apie ją, bando per muziką telepatiškai su ja susisiekti, nagrinėja darbinius santykius, irgi sutrikdytus būsimo įmonių susijungimo, dėl kurio atleidžiami ar atsistatydina darbuotojai.
Automobilis – tarsi klausykla, į kurią suplaukia kenčiančių žmonių išpažintys. Į šį potyrių chaosą įsiterpia vaiko – pragmatiško ir brandaus, kokiais moka būti tik vaikai – išsakytas prašymas grįžti į normalų gyvenimą.
Veronesi‘s pasakoja užtikrintai, meistriškai kuria skirtingus žmonių tipus – be pykčio ir pagailos. Išmaniai aprašyti vaikai (nuostabus bežodis Pjetro ir vaiko su dauno sindromu bendravimas), jų naivus žiaurumas ir mažiau pateisinamas tėvų žiaurumas ar bukumas. Knyga neabejotinai atspindi turtingą žmogišką patirtį ir literatūrinę brandą.
Viename interviu paklaustas, kodėl įkurdino pagrindinį veikėją automobilyje, Veronesi‘s atsako: „Simboliškai galėtume sakyti, kad pagrindinis veikėjas įsikuria priešais dukters mokyklą, nes turi vėl išmokti gyventi: mokykla yra ta vieta, kurioje mokomasi. Ir netikėtai, išskyrus kelis, laikančius jį pamišėliu, visi ima į jį žiūrėti kaip į išminčių ir tarsi piligrimai ateina klausti jo patarimų, išpažinti savo rūpesčius. Paradoksaliai šioje pašėlusioje visuomenėje kam nors sustojus visiems tai atrodo išmintingas poelgis. Jis gali skirti laiko sau, apmastymams. Kaimiškame pasaulyje tai, ką daro Paladinis, būtų palaikyta visiška beprotybe, tačiau mūsų pasaulyje toks bėgimas nuo realybės laikomas išmintimi. Tai – vieša paslaptis, nuogas karalius: stebėdami jį, ateidami su juo pasikalbėti kiti susivokia įsisukę į neteisingus, nereikalingus judesius ir turi progos akimirkai stabtelėti. Mano pagrindinis veikėjas Paladinis nėra nepriekaištingai doras: kartu su broliu rūko žolę, nors namuose yra vaikas, mylisi su nepažįstama moterim, nors juos kiekvieną akimirką gali užklupti duktė. Tačiau jis instinktyviai daro gerus darbus, kurių aš pats gal niekada nedaryčiau: ištrina savo žmonos elektroninius laiškus jų neskaitydamas, nors pastebėjo jos intensyvų susirašinėjimą su kitu vyriškiu. Jį išgelbsti ramus chaosas, kuriame gyvena vaikai, ta suaugusiems nepasiekiama ypatinga dvasios būsena.“
Kerintis Veronesi stilius, jo nepaliaujamas švytavimas tarp jausmų ir žodžių yra virvė, už kurios Petras traukia iš šulinio kibirą, pamažėle, neišvengiamai, taip apibrėždamas sąlygas netikėtam, nors visiškai natūraliam finalui, kuriame peržengiamos galimo ribos ir pasiekiama paprasta tiesa. Su „Ramiu chaosu“ Veronesi pateikia svarų kūrinį, kurio išraiškos brandumas prisiliečia prie apologo gelmių.
Versti Veronesi – tikras malonumas. Sklandus originalo tekstas nekliūdamas liejasi lietuviškai. Jau „Praeities galioje“ maloniai nustebino toks autoriaus stilius: regis, ilgi pasakojamieji sakiniai, ištisi skyriai be dialogų turėtų varginti. Tačiau skaitydamas jautiesi lyg ant bangos: negali sustoti, vienu ypu ryji žodžius iki taško. Trokšdamas vieno: skaityti toliau.
 

Vyksta apklausa

Balsuokite už vertingiausią 2018 m. verstinę knygą!

Dalyvauti apklausoje

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis