Labai optimistiškas pasakojimas apie Lietuvos vertėjus
Gabrielė Gailiūtė
Dano Browno karštligei aš pasidaviau turbūt pirmoji Lietuvoje. Dar anglišką „Da Vinčio kodą“ man paskolino – nepatikėsit – t. Antanas Saulaitis SJ. Perskaičiau jį per parą. Tiesiogine to žodžio prasme. O po kelių dienų knygyne radau lietuviškai išleistus „Angelus ir demonus“ (vertė Darius Kaunelis, Kaunas: Jotema, 2004) – šį romamą į bestselerių sąrašus ištempė tik vėliau pasirodęs „Da Vinčio kodas“. Pasirodo, lietuviškai Browno skaityti neįmanoma. Nevykusios sakinių konstrukcijos, pažodinės kalkės, ausį rėžiantys angliški posakiai – tiesiog kaip pirmųjų Nepriklausomybės metų prasto trilerio vertimas.
Tai tik vienas, tegu ir didelio masto, pavyzdys. Bet kažkodėl nujaučiu, kad prastas tokio grandiozinio bestselerio vertimas galėjo prisidėti prie pastaruoju metu vis garsiau kylančių kalbų apie lietuviškų vertimų kokybę. O ji (nežiūrint šios ir kai kurių kitų išimčių) iš tikrųjų nėra visai tragiška. Priešingai, vis dažniau maloniai nustebina puikūs vertimai iš visai netikėtų leidėjų – sakykime, mano bičiuliai fantastai vis nepaliauja aikčioti dėl „Eridano“ leidžiamų Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“ ciklo romanų (vertė Vidas Morkūnas). O jei dar priskaičiuotume senesnius garbių vertėjų darbus, vis perleidžiamus iš naujo, padėtis atrodytų visai nebloga.
Bėda tik su naujausiais ir dažniausiai šiuolaikinės, ypač populiariosios literatūros vertimais. Tokių baisybių kaip „Da Vinčio kodas“, tiesa, pasitaiko ne itin dažnai, tačiau dauguma tų vertimų, kaip gražiai pasakė viena šauni vertėja, primena „žiūrėjimą į šokoladinius saldainius pro vitrinos stiklą“.
Kad būtų aiškiau, ką turiu galvoje, leiskite pateikti pavyzdį. Jacquelin Susann „Lėlių slėnis“ (vertė Jovita Liutkutė-Erichsmeier, Vilnius: Alma littera, 2006) – tikrai nebloga knyga savaitgaliui gamtoje, ypač mėgiama jaunų moterų ir merginų, o leidėjai žarsto tokias skambias frazes kaip „Visų laikų populiariosios kultūros klasika“ ir „Pirmasis romanas apie šou verslą“. Apie vertėją, deja, išsamios informacijos neturiu, bet visagalis Google randa dar keturis ar penkis jos vertimus, taigi galima manyti, kad tai daugiau ar mažiau nuolat verčiantis žmogus. Ir noriu pabrėžti, kad jos vertimas tikrai visai pakenčiamas – na, su Brownu nė nepalyginsi. Tik jis pilnas šiukšlių – nedailių, netvarkingų, ne visai lietuviškų sakinių. Jis prasideda taip:
Kai ji atvyko, mieste tvyrojo devyniasdešimties laipsnių Farenheito karštis. Niujorkas alsavo nelyginant įsiutęs betoninis žvėris, netyčia pakliuvęs į tokiu metų laiku neįprasto karščio spąstus. Bet jai netrukdė nei kaitra, nei prišnerkšta centrinė miesto aikštė, vadinama Taimso aikšte. (p. 9)
Leiskite pasikabinėti prie žodžių. Visų pirma nėra tokio daikto kaip „Farenheito karštis“, todėl reikėtų sakyti „devyniasdešimties Farenheito laipsnių karštis“ arba „devyniasdešimties laipsnių pagal Farenheitą karštis“ (tik antrasis variantas gal truputį „griozdiškas“). Times aikštės pavadinimas transliteruojamas „Taimzo“, o ne „Taimso“. Be to, netikusiai šioje vietoje skamba žodis „netrukdė“, o žodis „aikštė“ turi per daug pažyminių, todėl paskutinis sakinys, mano nuomone, daug gražiau skambėtų, pavyzdžiui, taip: „Bet jos neerzino nei kaitra, nei šiukšlės/purvas centrinėje miesto aikštėje, vadinamoje Taimzo aikšte“. Jei jau griežtai redaguočiau šį tekstą, tai frazę „Kai ji atvyko“ iš pradžių pakeisčiau į „Jai atvykus“, bet čia gali būti ir tiesiog skonio reikalas.
Dar vienas pavyzdys:
Kad ir kaip būtų gaila, namo užmiestyje, į kurį galėčiau pasitraukti ir atsiskirti nuo pasaulio, aš neturiu. Be to, puikiai suvokiu, kokie pavojai manęs tyko. Net jei mano knygą leidėjas įvertins palankiai, pradedantis rašytojas gali tikėtis tik labai kuklaus avanso. Kol knyga bus išleista, praeis dar šeši ar aštuoni mėnesiai, kartais, net ir parašęs labai gerą romaną, autorius ne kažin kiek uždirba. Knygos, kurias visi graibstyte graibsto, pasirodo labai retai. (p. 247)
Čia tiesiog per daug kablelių. Pataisyti galima, pavyzdžiui, šitaip:
Deja, neturiu namo užmiestyje, kur galėčiau pasislėpti/užsidaryti nuo viso pasaulio. Be to, puikiai suvokiu, kas manęs laukia. Net leidėjui palankiai įvertinus knygą, kaip pradedantis rašytojas, galiu tikėtis tik labai kuklaus avanso. Dar šešis ar aštuonis mėnesius užtruks, kol knyga bus išleista, o net iš labai gerų romanų autoriai dažnai ne kažin kiek teuždirba. Visų graibstyte graibstomos knygos pasirodo labai retai.
Ir panašiai. Smulkmenos – angliškas būtasis laikas ten, kur lankstesnei lietuvių kalbos gramatikai geriau derėtų esamasis, angliški „kurie“ ir „kurios“ vietoj lietuviškai gražiau skambančių dalyvinių konstrukcijų, per dažni įvardžiai, nes angliškame sakinyje veiksnys privalomas, o lietuviškai sklandžiau skambėtų be jo ir t. t. Nieko, kas galėtų užkliūti VLKK kaip grubi klaida, o didžiąja dalimi atvejų galima ginčytis ir sakyti, kad tai – skonio reikalas. Bėda tik ta, kad tokių „šiukšlių“ aptinkama nuolat. Jei jų beveik 700 puslapių knygoje būtų koks dvidešimt, tikriausiai nė nepastebėtume. Bet jų gausumas ir yra pagrindinė dabar taip paplitusių „nepuikių“, vidutiniškų lietuviškų vertimų savybė.
Iš esmės yra dvi instancijos, nuo kurių priklauso vertimų kokybė: vertėjas ir leidykla. Tačiau yra ir painiavos: viena vertus, autorinėje sutartyje numatyta, kad vertėjas privalo pateikti kokybiškai ir taisyklinga kalba išverstą rankraštį (skirtingose sutartyse ši formuluotė gali skirtis), kita vertus, leidykla dažnai pasilieka sau teisę nekokybiško rankraščio nepriimti arba liepti vertėjui jį taisyti. Taigi jei leidykla rankraštį priima, logiška manyti, kad laiko jį pakankamai kokybišku. Žinia, autorinėse sutartyse svarbus tik vienas punktas – kiek mokės, todėl tokie svarstymai iš dalies beprasmiški, bet jie labai aiškiai atspindi du pagrindinius klausimus, aiškinantis, iš kur atsiranda prastos kokybės vertimai: kodėl vertėjai blogai verčia ir kodėl leidyklos leidžia prastus vertimus?
Kodėl vertėjai blogai verčia?
Norint atsakyti į šį klausimą, verta apskritai pagalvoti, kokie žmonės tampa vertėjais ir koks jų darbas.
Dažnai manoma, kad vertėjai privalo mokėti užsienio kalbas. Tas, žinia, savaime aišku, bet šitaip pamirštama, kad vertėjai lankas po lanko rašo knygas lietuviškai, o didžioji dalis „broko“ ir atsiranda ne dėl to, kad neteisingai suprantamas originalo tekstas, o kad nesugebama sklandžiai jo užrašyti gimtąja kalba.
O nesugebama – arba nesusimąstoma, kad tai svarbu – todėl, kad dauguma šiandienių Lietuvos vertėjų, išskyrus „klasikus“, yra savamoksliai. Taip sakydama, turiu galvoje ne formalųjį universitetinį ar koleginį, dažniausiai filologinį, išsilavinimą, o tai, kad priimta manyti, jog tas, kas sugeba knygą (angliškai, vokiškai, prancūziškai ir t. t.) perskaityti, gali ją ir išversti. Šitaip manyti – didelė klaida.
Tiesa, „vertimo teorijos“ egzistavimu esu linkusi abejoti. Manau, kad versti galima išmokti tik verčiant. Bėda ta, kad norint mokytis iš klaidų, reikia žinoti, kur suklydai. O kaip tik šito šiandien Lietuvos vertėjai dažniausiai nesužino. Nors dabar jau retai kada redaktoriai išvis nesamdomi, bet dažniausiai jie tiesiog ištaiso rankraštį kaip mokyklinį rašinėlį, o kartais vertėjui jo net neparodo. Patyrusiam vertėjui – nieko baisaus, bet „pradinukams“ redaktorius – geriausia mokytojo kandidatūra. Jei randa laiko ir iš tikrųjų turi daugiau patirties už vertėją, redaktorius gali ne tik „subraukyti“ rankraštį, bet ir kartu su vertėju aptarti, kas negerai ir kaip padaryti geriau. Būtent taip ir mokomasi versti. Kitaip sakant, bėda labiausiai ta, kad beveik visai (pabrėžiu „beveik“ – apie tai vėliau) nesirūpinama vertėjų lavinimu. Nežiūrint keleto labai simboliškų (ir dažniausiai skirtų tiesiog Briuselio vertimų fabrikui) universitetų kursų, nėra beveik jokios vietos, institucijos ar žmogaus, kur versti sugalvojusieji galėtų to pramokti.
Pora žodžių vertėjams užtarti. Tas, kas nori turėti labai daug pinigų, šiandienėje Lietuvoje užsiima nekilnojamuoju turtu, o ne knygų vertimais, todėl neteisinga manyti, kad vertėjai – „gryni chaltūrščikai“, norintys vien gerai užsidirbti. Tiesa, darbštus vertėjas, jei dar sugeba būti pats savo vadybininkas (t. y. moka ir turi drąsos derėtis su užsakovais), gali gyventi visai neblogai ir porą kartų viršyti vidutinį atlyginimą, bet tik sunkiu darbu. Vertėjo darbas labai vienišas, be to, reikalaujantis daug kantrybės ir kruopštumo. O jų pakanka tik tada, jei savo darbą nuoširdžiai mėgsti ir dirbi „iš širdies“. Neabejoju, kad taip dirba dauguma vertėjų – netgi tie, kuriuos čia pakritikavau. Šiaip ar taip, nors ir nepasiekia „įžymybių“ statuso, vertėjai – ne tik amatininkai, bet ir menininkai, o neretas ir pats šį tą parašinėja. Todėl meilė knygoms ir kalbai vertėjų tarpe – taisyklė, o ne išimtis.
Kodėl leidyklos leidžia prastus vertimus?
Kartais atsakymas labai paprastas: yra leidyklų, kurios žvėriškai siekia vien kuo didesnio pelno, užtat moka vertėjams žeminamai mažus honorarus (už kuriuos save gerbiantys – kartu ir tikrai geri ar labiau patyrę – vertėjai tiesiog nesutinka dirbti), skiria jiems labai nedaug laiko, dažnai sutaupo ir redaktorių sąskaita ir apskritai nesirūpina pagaminti gero produkto – tik nori, kad jį visi pirktų. Taip, pavyzdžiui, bent jau neoficialiai vertėjų tarpe (sakykime, LLVS interneto forume) atsiliepiama apie to paties Browno leidėją „Jotemą“, taip pat ir apie keletą kitų mažesnių leidyklų.
Bet dažniausiai yra ne taip juodai balta. Kol pati dirbau leidykloje, savo akimis mačiau porą atvejų, kai nekokybiškai išversta knyga buvo neišleista arba atiduota iš naujo versti patikimesniam žmogui. Taigi save gerbiančios leidyklos tikrai neleidžia knygų, visai nepaisydamos vertimo kokybės. Reikalas tas, kad kartais sunku teisingai nustatyti „kartelę“ – kuris vertimas dar „pakenčiamas“ ir leistinas, o kuris jau nebe? Leiskite pabrėžti, kad mano minėti „nepuikūs“ vertimai, tarp jų konkrečiai ir „Lėlių slėnis“, tikrai nėra „neleistini“. Tiesiog aš pati (labiau kaip skaitytoja, negu kaip vertėja) norėčiau, kad kartelė būtų kilstelėta aukščiau, t. y. kad tie vertimai mane pasiektų stropiau sutvarkyti.
Tačiau problema čia truputį sudėtingesnė, negu grynas neišmanymas ar ciniškas nesirūpinimas kokybe. Viskas prasidėjo nuo šiaip jau labai džiugaus reiškinio. Nors leidėjai dažniausiai nelinkę nevaldomai džiūgauti ir daug mieliau padejuoja dėl savo vargų, pastaruosius porą metų patyliukais kuždama, kad knygų rinka muša visus rekordus. Tai aiškiai matyti iš objektyvių duomenų – Vilniaus knygų mugės lankomumo, kaip grybai po lietaus dygstančių naujų leidyklų, apskritai knygų kiekio ir įvairovės knygynuose. O konkrečiau, tendencija yra dar kitokia: kadangi visuomenės susidomėjimas knygomis ir skaitymu auga, leidyklos, jų žargonu kalbant, leidžia daugiau „pavadinimų“, bet mažina tiražus. Ypač džiugu tai, kad mažėjant tiražams, knygos trupučiuką brangsta – o jų vis tiek parduodama vis daugiau.
Bet daugiau „pavadinimų“ reiškia didesnį krūvį visoms leidyklos pajėgoms. O kaip ir kiekvieno sparčiai augančio verslo atveju, per tą spartumą anksčiau ar vėliau pritrūksta vadinamųjų išteklių. Leidyklose tie ištekliai visų pirma intelektiniai: „ekspertai“, vertėjai, redaktoriai ir t. t.
Vilniaus senamiesčio kavinės apklijuotos skelbimais, kad ieškomi padavėjai ir indų plovėjai, o leidyklų interneto puslapiai klykte klykia, kad trūksta vertėjų ir redaktorių. Tai ne visai tas pats. Vertėjų trūksta dėl dviejų priežasčių. Prastos leidyklos tiesiog ieško kvailių, kurie dirbtų tokiomis sąlygomis, kokiomis atsisako dirbti geri vertėjai – augant paklausai, jie vis dažniau nebijo nesutikti dirbti už per mažą honorarą, per greitai arba tiesiog todėl, kad jiems nepatinka siūloma knyga. Tačiau vertėjų trūksta ir rimtesnėms leidykloms. Tik joms trūksta ne bet ko. Rimtos leidyklos ieško vertėjų, kurie dirbtų (kiek įmanoma) sparčiai ir... kokybiškai, t. y. knygą versti iš naujo labai nuostolinga ir sugaištama daug laiko, todėl leidyklos iš anksto stengiasi to išvengti. Naujo žmogaus dažnai klausiama patirties arba pasitikima tik kitų leidėjų ar šiaip „knyginių“ žmonių rekomendacijomis, vis griežčiau skaitomi bandomieji vertimai ir t. t.
Štai čia išryškėja svarbi dilema. Viena vertus, leidyklos ima rūpintis, kad jų samdomi vertėjai dirbtų kokybiškai. Kita vertus, joms kažkodėl vis dar neateina į galvą pasirūpinti naujos vertėjų kartos rengimu. (Tiesa, leidykloje, kurioje dirbau, buvo kilęs vienas tos krypties sumanymas, tik taip ir neįgyvendintas jis nublanko ir prapuolė begaliniame „degančių“ darbų sraute. Bet galbūt vilties yra?) Žmonės ir toliau visko turi išmokti patys, tik dabar kol neišmoks, jie arba dirbs už grašius, arba apskritai bus pavaromi šalin ir taip galbūt visam gyvenimui atbaidomi nuo šio užsiėmimo.
Bet ši dilema labiausiai priklauso nuo kito trūkstamo ištekliaus – redaktorių. Jų istorija truputį kitokia negu vertėjų. Apie „išmirštančią“ redaktorių kastą kalbama jau nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, ir priežastis tam visai paprasta – pinigai. Iki šiol redaktoriui mokama maždaug dvigubai mažiau negu vertėjui, tad kai, pavyzdžiui, mažą vaikelį auginanti jauna filologė ieškos kokio darbelio, tinkamo dirbti namie laisvu nuo sauskelnių keitimo laiku (gana būdingas pradedančios vertėjos atvejis), ji daug mieliau imsis versti, o ne redaguoti. Be to, esama ir teisinių problemų: vertėjai be vargo darbuojasi skirtingose leidyklose pagal autorines sutartis, ir nuo jų honoraro tiesiog nuskaičiojamas 15% pajamų mokestis, o redaktoriai dėl savo darbo specifikos privalo būti įdarbinami pagal darbo sutartis, o tai reiškia, kad leidykla turi mokėti jiems ne tik algą, bet ir socialinį draudimą bei 27% pajamų mokestį. Todėl net ir mažiau uždirbantis redaktorius kainuoja gana brangiai arba yra priverstas dirbti už „vokelius“.
Čia svarbu pastebėti, kad leidyklos taupo ne vien iš šykštumo. Galiausiai vertėjams ir redaktoriams (taip pat visiems kitiems prie knygos dirbantiems žmonėms – maketuotojams, viršelių dizaineriams, visokiems koordinatoriams ir projektų vadovams) už darbą moka skaitytojai – juo didesnis vertėjo honoraras, juo brangiau kainuoja knyga. Leidykloms tenka nuolat visai nemeniškai balansuoti tarp padoriai apmokamo kokybiško darbo ir kuo didesnei skaitytojų daliai prieinamos knygos kainos.
Ilgai nesprendžiama (kai kurios leidyklos tiesiog nusispjovė ir redaguoti vertimus išvis liovėsi) ši problema vis gilėja: jauni redaktoriai, kuriems tikrosios mokymo įstaigos, panašiai kaip ir vertėjams, beveik nieko negali pasiūlyti, tradiciškai savo amato išmokdavo iš vyresniųjų kolegų. Jiems senstant, mažinant darbo apimtis arba apskritai išeinant į pensiją, jaunimas nebeturi iš ko mokytis – be to, ir vieni, ir kiti dirba tiek daug, kad jokiems mokslams nebeturi nei laiko, nei entuziazmo.
Bet nė viena iš kol kas mano paminėtų problemų nėra neišsprendžiama. Kaip matyti, jomis jau netgi pradedama rūpintis. Tačiau tam, kad padėtis iš tikrųjų pagerėtų, turi įsikišti trečioji instancija.
Trečioji instancija
Kaip ir kiekvieną verslą, knygų leidybą reguliuoja visuotiniai paklausos ir pasiūlos dėsniai. Tačiau reikalas tas, kad Persil nuo Ariel skiriasi tik kvapu, o skalbia vienodai gerai ar blogai. O štai Browną lietuviškai verčia vienintelis Kaunelis ir leidžia vienintelė „Jotema“. Kitaip sakant, žmogus, negalintis „Da Vinčio kodo“ perskaityti originalo (ar kita užsienio) kalba, neturi jokio pasirinkimo, kaip tik tą klaikų ir nepaskaitomą vienintelį lietuvišką vertimą. Jis, tiesa, gali paskaityti kokią nors kitą knygą, išverstą galbūt geriau, bet tai nebus „tas“ Brownas, apie kurį „kliedi“ jo bendradarbiai, giminaičiai, kaimynai ir draugai. Todėl jis, daug negalvojęs, drožia į knygyną ir moka kokius 40–50 litų už visiškai niekam tikusią prekę.
Iki šiol negaliu atsistebėti, kaip nuolankiai Lietuvos skaitytojai persirgo Browno liga. Tik šen bei ten šmėkštelėjo niūri pastabėlė, kad išversti buvo galima ir geriau – nors sprendžiant iš bestselerių sąrašuose praleistų savaičių, „Da Vinčio kodą“ privalėjo perskaityti bent kas penktas lietuvis. Pašokus pieno kainoms apie tai tučtuojau ima skanduoti visa žiniasklaida, tad įtariu, kad vartotojų teises apsiginti lietuviai moka. Išvada lieka viena: daugumai lietuvių Browno vertimo kokybė tiesiog niekuo neužkliuvo. O kol neužklius, nėra ko tikėtis jokio pagerėjimo. Kol bus įmanoma brangiai parduoti milžinišką labai prasto vertimo tiražą, tik kvailiai ir idealistai galvos, kad taip negerai.
Keisčiausia tai, kad iš esmės skaitytojų skonio ir išrankumo lavinimas sukasi užburtu ratu: prie prastų vertimų įpratę skaitytojai nė nemirktelėję jais ir pasitenkina, o kol tenkinasi, tol leidėjai nesirūpina gerinti jų kokybės. Tik kaip iš jo ištrūkti?
Čia pasitarnauja klasikinės viešųjų ryšių pamokos. Reikia sudaryti pakankamai stiprų įspūdį, kad kokybiškų vertimų paklausa yra, tada leidėjai pajus spaudimą ir labiau ja susirūpins, tada skaitytojų skonis išlavės, ir kokybiškų vertimų paklausa atsiras iš tikrųjų. Toks mechanizmas schematiškas, bet visai nejuokingas. Priešingai, manau, kad tai vienintelis būdas ką nors pakeisti. Ir, regis, ne aš vienintelė taip manau.
Kas pakels šuniui uodegą...
Viena vertus, lyg ir trupučiuką nepadoru liaupsinti Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą, kita vertus, nepaminėti jos indėlio į Lietuvos vertėjų reikalus būtų tiesiog neteisinga. Todėl padorumo dėlei smulkiai nedėstysiu jos istorijos ir veikimo principų (kam įdomu, visa tai galima rasti interneto puslapyje www.llvs.lt), o griežtai apsiribosiu jos (ir, tiesą sakant, ne tik jos) žygiais dėl vertimų kokybės.
Pradėkime nuo netiesioginių darbų. Vertėjų sąjunga, bent mano žiniomis, pirmoji apskritai suformulavo šiokį tokį vertėjų darbo kodeksą, kuriame numatyti keli labai aiškūs, tegu ir primityvūs, kokybės kriterijai (žr. „Etikos kodeksą“ minėtoje svetainėje). Nesu tokia naivi, kad įsivaizduočiau, jog nuo pat tos dienos iškart visi Lietuvos vertėjai ėmė stropiai jo laikytis – užtat ir sakau, kad šis darbas netiesioginis. Visų pirma, manau, kad dauguma save gerbiančių ir sąžinės turinčių vertėjų maždaug tokio „kodekso“ laikėsi ir tada, kai jis nebuvo užrašytas ir „nusavintas“ Sąjungos. Jį galima palyginti su valstybės įstatymais: save gerbiantys ir sąžinės turintys žmonės – o tokių, norite tikėkite, norite ne, bet kurioje visuomenėje yra absoliuti dauguma – ir taip nevagia, nesukčiauja ir nežudo, bet įstatyme vis tiek parašyta, kad vogti, sukčiauti ir žudyti negerai – dėl viso pikto, kad ir ežiukui būtų aišku, kaip sakydavo mano logikos dėstytoja. Taip ir šis kodeksas pirmiausia reikalingas ne tiek tam, kad vertėjai žinotų, kaip jiems dirbti savo darbą, o kad kiekvienas esamas ar potencialus jų vertimų skaitytojas, netyčia užklydęs į LLVS svetainę ir jį perskaitęs, žinotų, kaip turėtų atrodyti padorus vertimas ir galėtų pasitikrinti, ar padoriai išverstas knygas skaito. Tai – pirmas žingsnis skaitytojų skoniui lavinti (tik, aišku, gana teorinis, nes net ir užklydę į svetainę, skaitytojai kažin ar puola studijuoti kodeksą ir tikrinti knygas). Bet mano minėtame mechanizme pirmas žingsnis numatytas kitoks: sudaryti ĮSPŪDĮ, kad tas skonis JAU išlavintas.
Vertėjų sąjunga ir kelios kitos literatūrinės draugijos (visų pirma „Vertėjo krėslo“ steigėjas PEN klubas) susirūpino ir tuo. Tiksliau, jeigu jų paklausite, jie tikriausiai pasakys, kad nori tinkamai išreikšti pagarbą puikiausiems savo darbo žinovams, o ne rūpinasi skaitytojų skoniu ar vertimų kokybe. Bet nepamirškite, kad kalbame apie viešuosius ryšius.
Šitaip mįslingai kalbu apie, rodos, pačią primityviausią Vertėjų sąjungos ir kompanijos veiklos sritį – premijas ir (o galbūt ypač) antipremijas. „Vertėjo krėslas“, „Šv. Jeronimo premija“ ir dar pora ne tokių žymių, aišku, labai svarbios jas teikiantiems, o ypač gaunantiems (mane asmeniškai labai žavi dar ir tai, kad „Vertėjo krėslo“ laureatai gauna tikrų tikriausią – kartais netgi labai gražų ir patogų – krėslą; tai rodo, kad premija teikiama kažkaip mažiau formaliai, gerai žinant, kaip nuo ilgo sėdėjimo ant nepatogios kėdės vertėjams paskausta nugaras). Bet turbūt dar svarbesnės jos yra viešiesiems ryšiams. Kiekvienas šių premijų laureatas gauna, anot Andy’o Warholo, savąsias 15 minutes of fame – jo (ar jos) nuotraukomis mirga popierinė ir internetinė žiniasklaida, staiga prisimenami visi reikšmingesni darbai, o jei laureatas linkęs bendrauti su žurnalistais, dar ir turi progą pasakyti savo nuomonę apie vertimų padėtį Lietuvoje. Užtat visi kultūros puslapiai kelis kartus per metus atkreipia dėmesį į vertimus ir visokiausius vertėjų gyvenimo aspektus, o interneto komentatoriai – kurie bent teoriškai dažniausiai yra eiliniai skaitytojai – gali išlieti visus skundus dėl prastai išverstų knygų (kartais netgi su keiksmažodžiais ir visiškai nepagrįstus, bet šiuo atveju tiesiog svarbu, kad gauna tribūną šiuo klausimu). Būtent tokiu metų laiku (t. y. per Vilniaus knygų mugę ar rudeniop, per šv. Jeronimo premijos teikimą) įspūdis, kad skaitytojai vertėjams (o svarbiausia, leidėjams) labai reiklūs, būna tikrai stiprus – net jei ir ne visai teisingas.
Dar svarbesnė šiuo požiūriu yra neseniai pirmą kartą įteikta Vertėjų sąjungos „Antipremija“ – savotiškas „apdovanojimas“ už blogiausius metų vertimus. Tiesą sakant, pirmaisiais metais kai kurie jos kriterijai man pasirodė trupučiuką iš piršto laužti, pavyzdžiui, tai, kad Aidas Puklevičius savo TV pasirodymo nepamini vertėjų pavardžių, man rodos, yra daug mažesnė bėda, negu klaikūs vertimai (o kai kurie vertėjai netgi turėtų jam padėkoti, kad jų pavardžių nepaminėjo). Bet viešiesiems ryšiams svarbiausias pats principas, ir rezultatai pirmąjį kartą buvo tikrai stulbinantys – staiga pasirodė ne šiaip sau apžvalgėlės, kad tokia premija įteikta, o džiaugsmingi pritarimo šūksniai, kad seniai tokios reikėjo, ir daugiau ar mažiau rimtos diskusijos apie vertėjų „brokus“ ir „chaltūras“. Kažkas netgi užsiminė, kad vertėjai per prastai moka lietuviškai – šito viešumoje anksčiau nebuvau girdėjusi.
Vertėjų sąjunga daugiau ar mažiau efektyviai ėmėsi spręsti ir kitas mano išvardytas problemas: kelis kartus per metus organizuojami seminarai iš įvairių kalbų verčiantiems „pradinukams“, kuriuos veda tikrai geri ir patyrę vertėjai, taip pat (kas pakels šuniui uodegą...) pradėtas projektas „Atgaivinkime vertimo kritiką“, kuris manajame mechanizme gal ir ne toks įtakingas, nes, pripažinkime, kol kas ne itin veiksmingai pasiekia platųjį skaitytojų ratą, greičiau tik siauras „profesionalų“, visų pirma pačių vertėjų, grupeles, bet galbūt iš tokio specializuoto projekto sugebės pasimokyti ir „popsiškesni“ literatūros apžvalgininkai, iki šiol labiausiai besirūpinantys pačia knyga, jos siužetu ir pan., o į vertimą beveik visai nekreipiantys dėmesio.
Labai viltinga išvada
Manau, kad šis mano tekstas nesukels jokios didelės revoliucijos. Tiesiog labai norėjau į vieną krūvą surinkti skirtingus veiksnius, nuo kurių priklauso ne vieno konkretaus vertimo kokybė, o bendras lygis visoje Lietuvoje. Ir rašydama pajutau, kad vos paminėjus problemą, iškart į galvą ateina jau esamas jos sprendimo pavyzdys. Vienintelė – nors ir tikrai didelė – problema, kurios sprendimo kol kas nematyti, yra redaktoriai, bet mano pačios vertimus redaguojančioms ponioms – ypač (labai asmeniškai) Ritai ir Palmyrai – galiu sakyti tik iškilmingus komplimentus ir padėkas, tad gal ir čia ne viskas beviltiška. Dabar svarbu nesustoti, neužmigti ant laurų ir, tiesą sakant, darbuotis trigubai intensyviau. Kaip dažnai nutinka kultūros reikaluose, vis dar pritrūksta ciniškos vadybos ir „įžūlumo“: paprastas dalykas, kurio dar niekas nesugalvojo padaryti – pasiūlyti leidykloms finansuoti savo jaunų vertėjų dalyvavimą LLVS rengiamuose seminaruose. Kiek pažįstu leidėjus, dauguma jų susiims už galvos ir gailiai pravirks, kad tokių pinigų nė akyse neregėję, bet kokie trys keturi sutiks rimtai pagalvoti, o vienas ar du netgi ims ir finansuos. Tik reikia atkaklumo – kaip visada vadybininkams – ir kantrybės. Nes nusipelnėme skaityti geresnes knygas.
Publikuota: Knygų aidai 2007 m. Nr. 3 (3)
