Apie Dominyką Urbą

Ištraukos iš Valdo V. Petrausko straipsnio „Gimtojo žodžio puoselėtojas“,
publikuoto žurnale "Pergalė" 1988 m. Nr. 4, p. 162-163.

D. Urbo galva visados pilna įvairiausių, negirdėčiausių žodžių žodelyčių, dažnokai stulbinančių vertėjus ir redaktorius. Išgirdę ar perskaitę tokį „urbizmą“, įtarieji ir nepatiklieji paprastai puola sklaidyti „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“, nė nesuvokdami, kad nedidelės apimties žodynas (60 000 žodžių) negali sutalpinti to, kas sutelpa D. Urbo atmintyje, o juo labiau to, ką jis pats sugeba sukurti. Dalis tų „urbizmų“ (kaip antai: vaidalas, davatkynas, dideliausias ir kt.) per vertimus ir D. Urbo pasekėjus įsitvirtino lietuvių kalboje, dalis, deja, negrąžinamai dingo užmirštyje.
Taigi susitikimas su F. Rablė buvo savotiškas turnyras, varžybos su šmaikščiuoju prancūzų žodžio meistru, kuris turėjo nepaprastą talentą kurti žodžius, iš dalies vėliau įėjusius į pagrindinį žodyninį prancūzų kalbos fondą. Kuo pasibaigė šis turnyras - pasakys ateitis, kai galų gale pasirodys šio vertimo studija, o tuo tarpu kito tokio lietuviškojo Rablė neturime ir, ko gero, dar ilgai neturėsime.
Žodžio kultas, darbas prie Žodžio, Žodžio adoravimas - taip galima pavadinti visą D. Urbo kūrybinę veiklą. Ne veltui 1951 m., kai leidyklon atėjo būrys vakarykščių studentų, D. Urbui, kaip redaktoriui entuziastui, buvo patikėta auklėti naujai įsteigtą „darželį“, kuriame jis aiškino knygų redagavimo paslaptis. Ne veltui taipogi jis buvo vadinamas „leidyklos stulpu“, o tokių „stulpų“, be jo, buvo dar du - patyrę vertėjai ir redaktoriai Juozas Naujokaitis, ligi šiol nešantis sunkią „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ naštą, ir Vytautas Petrauskas (1909 – 1982). Taip jau buvo įprasta, ypač jaunesnių redaktorių ir vertėjų,— iškilus menkiausiam neaiškumui, „klaustukui", nedelsiant kreiptis į D. Urbą, o jis, būdavo, mielai aiškina leisdamasis į ilgiausius ekskursus ir būtinai apsilankydamas gimtuosiuose Švaininkuose, kurie - kaip Žemė Atlantui - visados įkvėpdavo spėkų ištikimam savo sūnui.
Ypač reiklus, negailestingas, kandus, įgilus, kartais net užgaulus būdavo anais laikais D. Urbas kiekvienam vertėjui ir redaktoriui, kai, knygai išėjus, pastebėdavo kokią kalbos ar dalykinę klaidą, nors ir pačią menkiausią. Nesulaukdavo malonės tuomet nei jaunesnysis, nei vyresnysis redaktorius ar redaktorė - vienodai pliekdavo visus „botagas", vienam sukeldamas ne itin švelnius jausmus (ypač kai nukentėjusysis jausdavosi gal neteisingai kaltinamas), kitam išspausdamas ašarą. Dura lex, sed lex! Po tokio knygos aptarimo dar priekabiau slinkdavo tekstu redaktorių akys, nes virš galvų kybodavo grėsmingasis Damoklo kardas. Ir vis dėlto „nuskriausti" kolegos savo griežtajam mokytojui ir ligi šiol jaučia ir reiškia padėką - juk tokių „pamokų" dėka dingsta iš knygų „šiukšlės", atgyja kalba, „suskamba" sakinys, o drauge praturtėja ir „mokiniai".
Reiklumo skiepijimas vertėjams, jų profesinis ugdymas - bene didžiausias D. Urbo, kaip visuomenininko, nuopelnas lietuvių kultūrai. Jo išaugintas visas būrys vertėjų - Rožė Jankevičiūtė, Eugenija Stravinskienė, Adomas Druktenis, Stasys Sabonis, Vytautas Visockas - savo kūrybiniu darbu nuolat gausina mūsų kultūros fondą. Daugelis ligi šiol prisimena jo pamokas. Prisimenu ir aš savo pirmąjį susitikimą su rūsčiuoju arbitru, kai, dar studentas būdamas, atlikau vadinamąjį „bandomąjį vertimą“ ir buvau nusiųstas pas jį į namus išklausyti sprendžiamojo žodžio. Pokalbis buvo ilgas, išsamus, sklidinas žmogiškos šilumos ir meilės Žodžiui. Tai buvo tarytum įšventinimas į vertimo meną, nes aš supratau, jog mano kelias tolimas, duobėtas, o skirta man, jeigu noriu būti tikras vertėjas,- mokytis dirbti, dirbti ir mokytis. Vargu ar dabar turi kas šitiek kantrybės ir atsidėjimo diegti naujakrikščiams savo tikėjimą.

Atsisiųsti visą straipsnį (pdf) >>

Apklausa

Kuriuo paros metu Jums geriausiai sekasi versti?

Peržiūrėti apklausą

Apklausų sąrašas

Nariams

Naujienlaiškis