Ramumos mokykla
 
   
DIANA DUNAJEVIENĖ
 
Sandro Veronesi. RAMUS CHAOSAS. Iš italų k. vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2009. 
 
Pasakysiu jam tiesą, jeigu jie nepasirodys. Tai žaidimas, kurio imasi Ssandro Veronesi’o romano „Ramus chaosas“ herojus Pjetras Paladinis, keturiasdešimt trejų metų klestintis verslininkas, po gyvenimo draugės mirties kiekvieną dieną laukiantis dukters prie mokyklos. Imasi, kad nusimestų nuo pečių atsakomybę už savo poelgius tarsi vaikas: jei iš kineziterapijos kabineto išeis ta moteris su vaiku, nieko nesakysiu, jei jie nepasirodys, pasiduosiu ir pasakysiu tiesą. Lyg norėtų atsikratyti kaltės, kad savo draugės mirties akimirką jis gelbėjo nepažįstamą moterį, kad nejaučia akivaizdžios, pagal visuomenės normas privalomos kančios dėl gyvenimo draugės mirties. Ir tokio vaikiško elgesio pavyzdžių romane apstu: žaidimas su neįgaliu berniuku Matėjumi, su kuriuo kiekvieną kartą „sveikinasi“ Pjetro automobilis, sudarinėjami sąrašai (oro linijų, su kuriomis skrista, bučiuotų merginų, matytų kometų ir kiti), pagaliau tas nuolatinis laukimas dukters prie mokyklos. Tačiau toks vaikiškas, suaugusiojo akimis žiūrint, elgesys padeda Pjetrui Paladiniui pradėti kelionę į save, į kitus žmones, jų vidų, tarpusavio santykius – į sritį, kurios anksčiau jis bijojo ar tiesiog nejautė poreikio joje kapstytis. Pagrindinis veikėjas stebisi, kodėl nejaučia skausmo dėl beveik žmonos mirties. Ar toks akivaizdus kančios nejautimas reiškia, kad jis iš tikrųjų jos nemylėjo, kaip teigia pastarosios sesuo Marta: „Pats sakei, kad Klaudija rami, –  tarė, – neverkia, vakare užmiega, lyg nieko nebūtų nutikę, ir net neatrodo liūdna: ar tai ne dėl to, kad jums neliūdna? Lara mirė, o judviem neliūdna: gražumėlis. Aš liūdžiu, taip, ir patiriu panikos priepuolius, bet visai dėl kitos priežasties: ir man jos mirtis nesukelia jokios kančios. Aš irgi jos nemylėjau.“
Buvimas prie dukters mokyklos yra savotiškas Pjetro pasirinktas kančios būdas. Kaip teigia pats S. Veronesi’s, mokykla šiame romane yra simbolis –  mokymosi vieta. Klestintis verslininkas turi išmokti gyventi be žmonos, turi išmokti patirti ir priimti kančią. Tai jis daro klausydamasis bendradarbių ir giminaičių išpažinčių. Jis nesąmoningai bėga nuo skausmo, vis viena jį pasivejančio per kitų žmonių kančias. Iš pradžių Pjetras su dideliu entuziazmu, lyg pats būtų mokinukas, vaikas, veža dukterį į mokyklą, nesąmoningai suvokdamas jos simbolinę prasmę („kas rytą išeiti iš namų kupinam smalsumo, kuris turėtų mus lydėti nuolat, bet iš tiesų taip niekada nebūna, atskleisti, kokios bus dienos temos variacijos –  nuostabus jausmas, pakaktų vien jo, kad čia pasilikčiau“), vėliau susitaiko su savo, kaip kitų kančių stebėtojo, likimu („Štai, dabar jis iš tiesų kenčia: ir jis, kaip visi kiti, kurie čia buvo atėję, pagaliau išlieja nuostabią skausmo bangą. Ši vieta išties stebuklinga: raudų siena be sienos“).
Knygą būtų galima prilyginti dvigubam psichoanalizės seansui: jame dalyvauja ir pagrindinis romano veikėjas, ir skaitytojas. Psichoanalizė vyksta lėtai, etapas po etapo, apmąstant. Taip pat lėtai, apmąstant, panyrant į save, skaitomas šis kūrinys, jo neįmanoma „praryti“ per kelis vakarus ir užmiršti. Maniau, kad tai tik mano vienos įspūdis, bet tokią pat nuomonę radau ir italų internautų komentaruose. Vadinasi, vertėja sugebėjo perteikti tokią pačią nuotaiką kaip ir romano autorius.
Originalo kalbos sintaksės konstrukcijos neprasiskverbė į vertimą: vertimo tekstas lietuviškas. Vertėja paliko neišverstą – palindromą I topi non avevano nipoti, jį paaiškino išnašoje (pelės neturėjo anūkų). Galima svarstyti, kodėl ji pasirinko tokį vertimo būdą: gal neišverstas sakinys turėjo perteikti svetima kalba kurto teksto įspūdį? Originale minimo žodžių junginio turinys neturi įtakos visam kūriniui, todėl galbūt buvo galima vertime įrašyti bet kurį kitą lietuvišką palindromą, pavyzdžiui, sėdėk užu kėdės? Taip pat paliktas neišverstas ir Žano Klodo blogai tariamas žodis aero, itališkai reiškiantis lėktuvą ir taisyklingai rašomas aereo. Šį individualizuotos kalbos pavyzdį taip pat buvo galima versti: kaip variantą siūlyčiau pasviruoju šriftu parašytą žodį laktuvas. Lietuviui skaitytojui būtų aišku, kad kalba ne gimtakalbis italas, tačiau taip pat liktų suprantamas ir klaidingai tariamas žodis.
Lietuvio ausiai keistokai skamba pagrindinio romano veikėjo vardas: originale jis yra Pietro, lietuviškame tekste randame Pjetras. Gal būtų buvę galima palikti originalų vardą ir pridėti prie jo lietuvišką galūnę: taip italas Pietro netaptų lietuviu Petru, bet mūsų skaitytojams vizualiai lengviau būtų skaityti vardą Pietras (nes žodžių Pjetras ir Pietras tarimas beveik nesiskiria).
Keistokai visame vertime skamba žodis „pagaila“, vartojamas „užuojautos, gailesčio“ reikšme. Originale vartojamas žodis „comprensione“ italų kalba skamba natūraliai, įsilieja į tekstą, jis neturi jokių nekasdienės kalbos atspalvių. Gal ir vertime derėjo palikti neturintį jokių atspalvių lietuvišką žodį „gailestis“?
Nesuprantama vertėjos pasirinkta laikraščių pavadinimų vertimo strategija: kodėl itališkas dienraštis „La Repubblica“ lietuviškame tampa „Respublika“, „Gazzetta dello sport“ „Sporto laikraščiu“, o „Corriere della Sera“ ir liekaCorriere della Sera? Su periodinių leidinių pavadinimais reikėtų elgtis vienodai: arba versti, arba palikti juos tokius, kokie yra.
Keistokai lietuvio ausiai skamba ir vertime paliktas itališkas palyginimas „Pikė rūkė it turkas“, p. 78, (it. „Piquet continuava a fumare come un turco“, p. 81). Turkai italams yra dideli rūkaliai, jie turi savo palyginimą. O mes, lietuviai, gal galime rūkyti kaip kaminai?
Vertime pasitaiko smulkių klaidelių: vietoj žodžių junginio vaizdo žaidimas pavartotas žodis videožaidimas.
Paminėti trūkumai jokiu būdu nesumenkina vertimo. Nuostabiai gražiai išversti dialogai: gyvi, žadinantys vaizduotę ir labai tikroviški: originalo sakinys „Accidenti a me e a quando te l’ho detto“ (p. 257) vertime skamba „Tebus prakeiktas mano liežuvis ir akimirka, kai tau viską papasakojau“ (p. 245). Taip ir pamatome, kaip gailisi žmogus, pasakęs tai, ko nederėjo sakyti.
Visas vertimas skamba sklandžiai, nekyla noro kelis kartus skaityti sakinį, nors kai kurios teksto vietos buvo tikrai nelengvos: versti minčių srautą labai sudėtinga, reikia įlįsti į veikėjo kailį, imti mąstyti panašiai kaip jis, kad būtų galima perteikti kuo daugiau originalo atspalvių. Su šia užduotimi vertėja puikiai susidorojo.
Originale tėvas dukterį vadina stellina (it. žvaigždutė). Vertime mergaitei skirtas meilus kreipinys pavirsta į lietuviškai labai natūraliai skambančią saulytę: „Saulyte, vakar iš tiesų visą dieną buvau čia, prie mokyklos, – girdžiu save šnabždantį“ (p. 55). Perskaičius šį kreipinį, kyla noras jį ištarti, toks mielas jo skambesys.
„Campiello“, „Viareggio“, „Fregene“, „Strega“ premijų laimėtojas, rašytojas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, televizijos laidų vedėjas Sandro Veronesi’s parašė sudėtingą romaną. Rašytojas lietuvių skaitytojams jau pažįstamas iš 2007 m. pasirodžiusio romano „Praeities galia“. Džiugina vertėjos Ingos Tuliševskaitės atliktas abiejų romanų vertimo darbas ir noras supažindinti lietuvius su įdomia ir „giliau siekiančia“ literatūra.

 

Nariams

Naujienlaiškis