Valdas Petrauskas
Prusto pusėje
Publikuota: Pergalė, 1981 m. Nr. 4, p. 126-142.
Keletas faktų.
1913 m. Marselis Prustas savo lėšomis išleidžia „Prarasto laiko beieškant“ pirmąjį tomą – „Svano pusėje“. 1919 m. pelno pripažinimą – gruodžio 10 antrasis tomas „Žydinčių merginų pavėsyje" apdovanojamas Gonkurų premija, po kelių dienų vienas po kito spaudoje pasirodo dvidešimt septyni straipsniai apie jo kūrybą. 1922 m. „Svano pusėje“ išeina į pasaulį – išverčiamas į anglų kalbą, plačiai komentuojamas ir studijuojamas. Kol M. Prustas prabilo lietuviškai, reikėjo laukti 66 metus! O juk jau pats originalas, pasak ispanų literatūros kritiko Chose Ortegos i Gaseto, „pasirodė truputį per vėlai: pakanka atidžiau jį panagrinėti, kad pastebėtume anachroniškus jo bruožus“.
Ir vis dėlto laukėme ne veltui.
„Prarasto laiko beieškant“ – tai drama reto intelekto ir jautrumo žmogaus, kuris jau vaikystėje iškeliauja ieškoti absoliučios laimės, tačiau nenori savęs apgaudinėti, kaip tai daro diduma žmonių. M. Prustas ieško absoliuto kitapus pasaulio ir laiko ribų 1. Blykstelėjus nuojautai, tokiai, kokia aprašoma „Atrasto laiko“ pabaigoje, jis numatė didelį, pusiau autobiografinį kūrinį, sukomponuotą naujoviškai, pagal dvasios pasaulio ir prisiminimų pasaulio dėsnius, pasaulio, kuriame erdvė ir laikas neturi galios. Iš pradžių jis buvo užsimojęs parašyti dviejų tūkstančių puslapių kūrinį, kažkuo panašų į „Tūkstantis ir viena naktis“, į Dž. Eliotą, į T. Hardį, į Sen-Simoną, tačiau nepanašų nė į vieną jų: tas romanas, kurio pagrindinis herojus – Laikas, turėjo parodyti žmogaus kelią iš vaikystės Rojaus į Sodomos Pragarą 2. Vienu žvilgsniu jis aprėpė to romano kreivę ir savo nemirtingąjį kūrinį pradėjo ir užbaigė žodžiu „Laikas“.
Laikas M. Prustui turėjo esminę prasmę: tik laiko dėka jis galėjo suvokti tai, ką kitados buvo matęs ar patyręs. Kad pirmasis įspūdis neturėjo jam jokios reikšmės, akivaizdžiai rodo ir šis pirmojo tomo fragmentas:
Nepakenčiau aš to vaikščiojimo į Eliziejaus laukus. Kad bent Bergotas kurioje nors savo knygoje būtų apie juos rašęs – tada aš, be abejo, būčiau jais susidomėjęs (kursyvas mano – V. P.), kaip ir visais dalykais, kurių „dublikatai“ pirmiausia atsirasdavo mano vaizduotėje. Vaizduotė sušildydavo juos, įkvėpdavo jiems gyvybę, suteikdavo individualumo, ir aš panūsdavau surasti juos tikrovėje; o šio parko niekas nesiejo su mano svajonėmis, (p. 348–349) 3
„Tikriausiai juoksitės iš manęs, tačiau šitas sniegas primena man (me fait penser à) šermuonėlius“ (p. 353), – prisipažįsta senoji dama, Eliziejaus laukų parko lankytoja. Lietuviškai, beje, labai vykusiai perteikta žodžių junginio “faire penser à“ reikšmė: “sniegą“ ir „šermuonėlius“ (aišku, jų kailius) sieja jų baltumas, purumas ir pan. Tikrovė M. Prustą domina tik tiek, kiek ji atliepia prisiminimus, tuos „dublikatus“, kurie glūdi pasąmonėje, nes tai, jo nuomone, pati realioji tikrovė: sniegas tik todėl vertas senosios damos dėmesio, kad jos vaizduotėje atgaivina šermuonėlių kailių vaizdą. Nes „beprasmiška tikrovėje ieškoti atminties vaizdų: jie niekad neturės to žavesio, kurio jiems teikia pati atmintis ir tai, kad jie nesuvokiami jutimais“ (p. 378).
Svarbiausia M. Prustui – subjektyvi sąmonė, tikrovės vaizdas, atsispindėjęs individualioje psichikoje ir glūdintis pasąmonėje, iš kur jį gali pažadinti, atgaivinti vien kokia asociacija ar pojūtis – ir tai tik proto ir valios pastangomis:
Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto. [...]Statau puodelį ir kreipiuosi į savo protą. Tiesa atrasti turi jis. [...] protas pasijunta pranoktas paties savęs; kai jis, ieškotojas, kartu yra toji slaptinga šalis, kurioje tenka ieškoti ir kur visas jo bagažas nieko jam nepadės. (p. 41)
[...] kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas [...] dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą. [...] visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombre, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio. (p. 43)
Laiške savo artimam draugui Lui de Roberui M. Prustas rašė: “Ar jums nepatiktų toks pirmojo tomo pavadinimas: Sodas arbatos puodelyje?“ Taip puodelio liepžiedžių arbatos dėka išaugo tas rūmas, kuris savo struktūra daugeliui iškart pasirodė panašus į katedrą. „Prusto kūrinys turi katedros paprastumą ir didingumą, – rašo A. Morua. – Kapitelių papuošimai, vitražiniai paveikslai, portalų šventieji, sklaidytinė šviesa, prislopinta vargonų muzika sudaro savitą pasaulį“ 4. Pats M. Prustas laiške savo draugui Žanui de Genjeronui prisipažįsta puoselėjęs mintį sukurti romaną, panašų į katedrą, ir netgi kai kurias dalis pavadinti: Prieangis, Absidos vitražai ir t. t. „Atsisakiau tų pavadinimų, paimtų iš architektūros, jie man pasirodė pernelyg pretenzingi...“
Didelės įtakos M. Prusto stiliaus formavimuisi turėjo Džono Raskino knygų „Amjeno biblija“ ir „Sezamas ir lelijos“ vertimas. „Norėčiau, kad tas vertimas būtų gyvas ir, šiaip ar taip, ištikimas, tikras kaip meilė ir užuojauta, – rašė jis motinai. – Nėra geresnio būdo suvokti pačiam tai, ką jauti, kaip atkurti savyje tai, ką jautė koks menininkas. Šiomis pastangomis drauge su jo mintimi iš savo gelmių iškeliame ir savo mintį...“
Raskinas M. Prustui buvo savotiškas „dvasios vadovas“, kuris reikalingas gyvenimo pradžioje ryšiui su tikrove užmegzti. Raskinas išmokė jį matyti ir ypač aprašinėti. Abu turėjo įgimtą polinkį griebtis be galo smulkių atspalvių, niuansų, abu mokėjo sulėtintu tempu meistriškai aprašinėti pojūčius, abu mėgavosi spalvomis ir formomis 5. „Kai Raskinas „Venecijos marmuruose“ aprašinėja šv. Morkaus katedros fasadą, kalbėdamas apie „jo pritemdytą ir tolydinį spindesį, tarytum šviesą, besismelkiančią pro Edeno sodų šakas tais laikais, kai – o tai buvo labai seniai – angelai stovėjo sargyboje prie jo vartų“, – argi, skaitant šį ir kitus fragmentus, nesusidaro įspūdis, jog skaitai Prustą?“ – rašo Gabrielis Mure straipsnyje „Prustas, Raskinas ir Volteris Peteris“ 6. Raskino knygos „Sezamas ir lelijos" pratarmėje „Skaitymo dienos“ M. Prustas rašo tik Raskino dėka suvokęs daug esminių dalykų, supratęs, jog šedevrą galima sukurti paprasčiausiai aprašant vaikystės sodą, kambarį, miestelį, šeimą.
Sakoma, skaityti M. Prustą sunku. Patys prancūzai, nepratę prie tokių ilgų, „plačiai iškerojusių“ sakinių, baugėjosi imti į rankas tokio kondensuotumo knygą. Leidėjai – pirmieji skaitytojai – iškart nusistatė prieš. „Mielas bičiuli, – pareiškė „Olendorfo“ leidyklos direktorius Jumblo laiške Lui de Roberui, M. Prusto draugui, nusiuntusiam rankraštį į leidyklą, – gal esu labai bukas, bet negaliu suprasti, kuriems galams kažin koksai ponas ištisus trisdešimt puslapių prirašo, kaip atsigulęs vartosi lovoje. Bergždžiai suku sau galvą...“ Andre Židas, didysis prancūzų stilistas, „Galimaro“ leidyklos paprašytas įvertinti rankraštį, atskleidė jį ir išsyk užkliuvo už sakinio, kuriuo pasakotojas aprašo tetą Leoni, atkišdavusią „man pabučiuoti savo liūdną kaktą, išbalusią ir dulsvą, [...] kur po oda, tartum erškėčių vainiko dygliai ar rožančiaus rutulėliai (veikiau „karoliukai“ – V. P.), pūpsojo slanksteliai“ (p. 47). „Ant kaktos pūpsojo slanksteliai!“ – tarė A. Židas ir pasipiktinęs atmetė rankraštį 7.Vėliau A. Židas su kaupu atpirko šį savo riktą: straipsniuose, spausdintuose laiškų artimai draugei forma, į tariamą jos priekaištą, jog M. Prustą skaityti sunku, jis atsako: „Palaukite, kol grįšiu į Paryžių, ir tuomet balsu perskaitysiu Jums tuos begalinius sakinius: pamatysite, kaip viskas tuomet susirikiuos, kaip išsidėstys planai, kaip prasiplės minties kraštovaizdis!..“ Pats M. Prustas, atiduodamas pirmojo tomo rankraštį jaunam leidėjui Bernarui Grase, reikalavo septynių šimtų puslapių knygos, kurioje būtų kuo mažiau pastraipų, netgi dialogai būtų ne iš naujos eilutės, kad frazė, jo žodžiais tariant, atitiktų skaitytojo alsavimą, pagautų jį ir neštų iki pat viršūnės.
Turiu prisipažinti, kad ir man ne iš karto pavyko įsismelkti į M. Prusto pasaulį, panašiai kaip ir „Svano pusėje“ herojui pasakotojui – įrašytojo Bergoto pasaulį. „Pirmosiomis dienomis aš dar neįžvelgiau tų jo (Bergoto – V. P.) stiliaus ypatumų, dėl kurių jį vėliau tiek pamėgau, – taip esti išgirdus melodiją, dėl kurios paskui kraustysies iš galvos, bet iš karto jos dar nesuvoki“ (p. 84).
Melodija...
Prieš atskleisdami knygą, pasiklausykime Vagnerio, to milžino, kurio alsavimas justi knygoje „Prarasto laiko beieškant“ – tik savotiškas, transformuotas, prustiškas. Įsiklausykime į Vagnerio frazes, į jų griausmą ir rimtį. Tą muziką rasime ir knygoje. Nes M. Prusto „Prarasto laiko beieškant" – simfonija 8.
„Ilgą laiką a&scar