Hermio šešėlyje

LAIMANTAS JONUŠYS

Publikuota: Šiaurės Atėnai, 2012-01-20

John Banville. Begalybės. Romanas. Iš anglų k. vertė Indrė Žakevičienė. K.: Jotema, 2011. 272 p.

Tai jau trečia airių rašytojo Johno Banville’o knyga lietuvių kalba – kaip ir visos kitos (iš viso jų išleidęs per dvidešimt), patvirtinanti, kad prastai rašyti jis tiesiog negali. Tai pasakytina apie teksto lygmenį – visuma, kompozicija yra kitas dalykas; bet skaitymo malonumo iš šio autoriaus visada galima pasisemti.

Garsus matematikas, begalybių dėsnio atradėjas Adomas Godlis guli mirties patale prabangiame kaimo name. O aplinkui zuja arba tik vangiai šmirinėja artimieji, tarnai, pažįstami. Pagrindinis veiksmas trunka vieną vasaros dieną, bet prisiminimai romano giją nukelia į merdinčiojo praeitį, protarpiais gana audringą. Pradinė intriga ta, kad čia vaizduojamas kiek pasislinkęs pasaulis, kuriame kažkoks Godlis yra pranokęs Einsteiną (ne veltui pavardė Godley yra beveik kaip godly – „dieviškas“), ir „kažkas prasklendžia pro ją [Uršulę] oru – silpniau už skersvėjį, stipriau už mintį“ (p. 22). Tai yra lyg ir ne visai realus pasaulis, kurio veiksmas klostosi senovės graikų dievų įgeidžių šešėlyje. Jų dalyvavimas šiuose reikaluose – keista šio kūrinio ypatybė: jau pirmuose puslapiuose prisistato romano pasakotojas Hermis. Žemiškieji personažai Hermio ir jo pasileidusio tėtušio Dzeuso buvimo nepastebi, ir kyla maištinga mintis, kad ir skaitytojas, o visų pirma pats autorius galėjo jų nepastebėti, t. y. iš esmės galėjo parašyti beveik tą patį romaną be šios fantazijos, veikiau panašios tik į kompozicinę priemonę.

Antra vertus, tai leidžia autoriui į dievo mintis įdėti įdomių samprotavimų, pvz.: žmonių „vadinamoji meilė varo jį [Dzeusą] iš proto, nes tai vienas iš dviejų dalykų, kurių mūsų padermė gali ir nepatirti; antrasis dėmuo, aišku, yra mirtis“ (p. 68). O štai dar apie seksą ir meilę: „Matot, ką jie [žmonės] padarė iš paprasčiausios sueities. Tarsi mėginant nuraminti kaprizingą vaiką jam paduotų kelias saujas medienos drožlių ir šlapio smėlio kibirėlį, o šis nedelsdamas pastatytų katedrą su krikštykla, bokštu, vėjarode ir visu kuo“ (p. 69).

Į šį namą, kur beveik viskas sukasi aplink komos ištiktą žmogų, atkepėstuoja mįslingas storulis Benis Greisas, ir nuo jo iškart dvelkia kažkokia grėsli ar bent nejauki nuotaika. Vėliau paaiškėja, kad niekas iš name esančių žmonių jo asmeniškai nepažįsta, bet daugelis žino, kad jis buvo artimai susijęs su slėpiningoje tyloje merdinčiu personažu. Regis, buvo padlaižys aferistas, „nenaudėlis intrigantas“, prisiplakęs šildytis genialaus mokslininko šlovės spinduliuose („blogasis mano aš“, kaip teigia Adomas Godlis). O gal ir ne visai taip, nes surado moterį (lyg ir savo motiną, lyg ir ne), kuri tapo ilgalaike Adomo finansine rėmėja. (Turint galvoje visas mitines aliuzijas, manau, vertėja teisingai pasirinko kai kuriais atvejais sulietuvindama vardus: Adomas, Elena.) „Neperlenksiu lazdos sakydamas, kad viskas, ką dariau po tos šiaurietiškos vidurvasario dienos, kai jis mane išsivarė, buvo perlieta drumstomis jo buvimo pamazgomis“ (p. 158), – sako apie Benį Adomas.

Šių dviejų skirtingų žmonių bendravimo prisiminimai ir apskritai Adomo praeitis geriausiai leidžia atsiskleisti Banville’o specifinei šaltai, rafinuotai ironijai, kartu kupinai gyvos empatijos.

Jis [Benis] įžengdavo į sausakimšą barą, viešbučio vestibiulį, konferencijų salę ir po penkių minučių grįždavo už parankių vesdamas du labai tikėtinus kąsnelius meilės nakčiai – vieną žemą jam ir aukštą – man. Dažniausiai tokie susitikimai baigdavosi nemalonumais arba farsu, arba ir tuo, ir tuo – džinu atmieštomis ašaromis, nutekėjusiu blakstienų tušu, galutinai užtraukta juodo šilko petnešėle […]. (p. 197)

Banville’o prozoje visada galima tikėtis išradingai detalizuotų aprašymų. „[…] keistai klampiai prabyla Uršulė, atsargiai tardama žodžius, lyg šie būtų suklijuoti ir dabar turėtų būti kruopščiai vienas nuo kito atplėšti“ (p. 185). Arba štai ta baltoji naktis Skandinavijos šiaurėje, kur vienoje konferencijoje Benis įteikliai prisistatė iškiliam mokslininkui, ir nuo tada prasidėjo jų dviprasmiška pažintis: „Už veidrodinės sienos vėjelis sidabravo žolę ir pasiutusiai šlamino beržų lapus. Koks melancholiškas buvo tasai nepanoręs baigtis, be paliovos tęsęsis vakaras, iš lėto tirpęs blyškioje šiaurinėje šviesoje“ (p. 152).

Vertimo vingrybės

Akivaizdu, kad tokio autoriaus tekstas vertėjui kelia itin didelį iššūkį. Indrė Žakevičienė, anksčiau sulaukusi kritikos dėl vertimo klaidų, šį kartą parodė gana gerą sumanumą. Kaip jau matome iš pacituotų pavyzdžių, vertimas yra sėkmingas, ir apskritai knygą lietuviškai skaityti gana malonu, daug kur sugebėta sklandžiai ir sodriai perteikti vingrų tekstą.

Adomo Godlio sūnus, taip pat vardu Adomas, yra „didelis nerangus stuobrys“ (p. 250), tad taip ir lieka neaišku, kodėl gražuolė aktorė Elena „pasirinko būtent jį ir už jo ištekėjo, kai jos rankos veltui maldavo daugybė kitų“ (p. 47). Na, bet meilės keliai nėra racionalūs. O štai kaip Hermis aiškina savo tėvo Dzeuso slaptą aistrą šiai Elenai, „tik paprastai žmonių mergaitei“:

Jeigu būtų kitaip, jis taip skausmingai dėl jos nedžiūtų, kaip džiūsta dabar. Jis geidžia būtent jų žmogiškumo, tas gašlus senas paleistuvis. (p. 48)

Čia, kaip ir ankstesnėje citatoje, kalbininkai turbūt rekomenduotų vietoj „būtent“ vartoti „kaip tik“, bet toks „būtent“ išplitęs turbūt jau nesustabdomai.

O šiaip tai yra geri vertimo pavyzdžiai. Bet esama ir prastesnių atvejų. Kai vertėja įspraudžia į kabutes aprangos dalį „peteliškę“, tai yra tiesiog nesusipratimas, nes ši antroji reikšmė jau yra žodyne („sparnelių pavidalo kaklaraištis“), bet apskritai metaforiškai vartojamų žodžių kalinimas kabutėse, kai to nedaro autorius, rodo vertėjos nepasitikėjimą savimi, norą pateisinti neįprastą žodžio reikšmę, ir tai šiame vertime daroma ne kartą. Nemažą dalį teksto pasakoja nebe dievas Hermis, o komos ištiktas, bet neva viską suvokiantis Adomas Godlis: „Neturėčiau jiems leisti pamatyti, kad žiūriu: tada jie pamanys, kad tik deduosi „pasimaišęs“ […]“ (p. 144).

Šios kabutės atsirado vertėjai pagrįstai nepasitikint savo vertimu, nes stupefaction čia reiškia ne „pasimaišymą“, o komos ištikto žmogaus sąstingį  (tos pačios kilmės žodis yra „stuporas“).

Jis smerkė mano skonį ir apgailestavo dėl mano potraukio Ingei ir į ją panašioms – elegantiškoms, dailioms ir „pagadintoms“. (p. 197)

Damaged (originale, žinoma, be kabučių) čia reiškia (psichologiškai) sužeistas moteris – vėliau vertėja, visai taikliai versdama šį žodį, mini pažeistą sielą (p. 208).

Banville’o kūrybą pažįstantis skaitytojas sunerimtų pamatęs, kad Šveicarijos kalnai yra „beprotiškai gražūs“ (p. 205). Mat šis autorius yra iš tų, kurie niekada neleidžia sau banalios frazės. Originale tie kalnai yra preposterously picturesque („absurdiškai vaizdingi“) – čia akcentuojama, kad šis grožis pjaunasi su realia, kiek kurioziškai nemalonia situacija; ir, beje, vos puslapiu anksčiau vertėja, nors ir kiek nutoldama nuo originalo, visai gerai išreiškė kitą tų pačių kalnų įspūdį: „dantytos snieguotos viršukalnės, rodos, aršiai besivaidijančios ir negalinčios susitarti, kuri labiau žavi ir traukia akį“ (p. 204).

„Mileto valstietę su galvos apdangalu“ (p. 200) galima pamatyti (ir ne vieną, o visas tris) net ir VLE (t. XV), tik, žinoma, prancūzų XIX a. dailininko Jeano-François Millet pavardę reikėtų lietuviškai transkribuoti Milė. „Galvos apdangalas“ čia skamba formaliai ir abstrakčiai, iš bėdos gal tiktų „kepurėlė“, angliškai ji vadinama (t. p. ir Banville’o tekste) cloche – nuo prancūzų kalbos žodžio „varpas“ (pagal formą).

Šit kaip apie Benį Greisą svarsto Godlio žmona Uršulė: „Jo vardas – toks, kokį Adomas ir pramanytų, absoliučiai absurdiškas – jos ausims visada skambėjo kaip pajuoka“ (p. 164). Reikėtų suvokti, kad angliškas žodis name dažnai reiškia pavardę – juk vardas Benny yra niekuo neypatingas ir tikrai neabsurdiškas, o štai pavardė Grace visų pirma yra (vardas) Gracija, be to, kaip pati vertėja vėliau nurodo išnašoje (p. 189), grace yra „palankumas, malonė, gailestingumas“, ir tai tikrai absurdiškai nesuderinama su šio personažo charakteriu.

O štai neesminė bėda, bet tipiška ir kitose, plačiose, raštų lankose: „Akies krašteliu ji mato palei bufetą vogčiomis sliūkinantį į galines duris nusitaikiusį Dafį“ (p. 243). O tos „galinės durys“, sakyčiau, ne šios vertėjos, o kone visos rašančiosios bendruomenės problema. Visada būdavo „užpakalinės durys“, bet pastaraisiais metais mano tautiečiams šis būdvardis kažkodėl asocijuojasi tik su subine, todėl jie baidosi ir „užpakalinės sėdynės“, ir „užpakalinio viršelio“ (pastarajam yra sumanę net keletą nevykusių arba tiesiog klaidingų pakaitalų, pvz., „nugarėlė“).

Kai sakoma, kad atvykęs gydytojas pamato „ant sofos gulinčią figūrą, graibstomą už rankos ir kojos“ (p. 270), tai yra neatpažinta idioma („waited on hand and foot“: to wait on – „aptarnauti“, hand and foot – „visomis išgalėmis“, – vadinasi, aplink jį buvo šokinėjama paknopstomis ar pan.).
Trūkumų yra ir daugiau, bet apskritai į šį nelengvą vertimą žiūrėčiau teigiamai.

Apskritai šis Banville’o romanas turi gražių ir įspūdingų vilionių, bet tai nėra viena iš geriausių jo knygų. Gebėjimas kurti gražų išmoningą tekstą be aiškesnės siužetinės struktūros pasiekė viršūnę jo Bookerio premija apdovanotame romane „Jūra“ (2005, liet. 2007). Pastaruoju metu gana gerą įspūdį daro jo detektyviniai romanai, pasirašomi literatūriniu slapyvardžiu Benjamin Black, ypač pirmieji du – Christine Falls (2006) ir The Silver Swan (2007). Juose tas pats grakštus stilius, saldžiarūgštės ironijos potėpiai įsipina į įtemptą siužetinį vyksmą, ir tai gali sėkmingiau priartinti šį unikalų autorių prie skaitytojo, taip pat ir lietuvių.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ remia LR kultūros rėmimo fondas