Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Vertėjas kaip literatūros tarnas

RASA DRAZDAUSKIENĖ

Pradėsiu nuo pavyzdžio. Neseniai draugė manęs paprašė išversti porą sakinių iš anglų kalbos jos rengiamai meno istorijos antologijai. Sakiniai buvo gana sudėtingi, be to, neturėjau viso teksto, iš kurio jie išimti, todėl nusiunčiau vadinamąjį juodraštinį vertimo variantą; palikau po kelias kai kurių žodžių reikšmes ir pasiūliau porą variantų, kaip geriau lietuviškai sudėlioti sakinių struktūrą. Neilgai trukus gavau apytikriai tokį atsakymą: išvertei teisingai ir gerai, bet, žinai, tavo darbo kaip gyva nenorėčiau dirbti. Tai parašė žmogus, kuris jau daugiau kaip dešimtmetį skaito mano išverstas knygas ir su kuriuo apie vertimo subtilybes šnekėtasi begalę kartų. Tiesiog gal anksčiau jai neteko matyti, kaip atrodo vadinamasis nebaigtas vertimas – siuvinys, kurio išvirkščioje pusėje mazgeliai dar nepaslėpti.

Esu vertusi, o juo labiau – skaičiusi daugybę knygų apie žmones, turinčius tarnų ir įpratusius su jais gyventi, tad ne kartą pagalvojau, kad apie tarnus dažnai šnekama kaip apie paslaptingas, neasmeniškas, pageidautina – kone nematomas būtybes, kurios vertinamos tik pagal tai, gerai ar blogai atlieka savo pareigas, ir kurios pastebimos būtent tada, kai su tomis pareigomis nesusitvarko. Kitam gal čia ateitų į galvą analogija su valstybės tarnautojais ar slaptųjų tarnybų agentais, bet man iškart dingtelėjo: ogi lygiai kaip vertėjai. Pratęskime palyginimą

Tarno pareigos – tai daug kasdienių, smulkių darbelių, kuriuos jis privalo atlikti, kad patogiai, gražiai ar pilnai galėtų egzistuoti kažkas kita. Vertėjo pareigas galima apibūdinti lygiai taip pat. Vertėjas mokosi kalbų, domisi literatūra, skaito, analizuoja verčiamus rašytojus, derasi ir aiškinasi su leidyklomis, tvarko savo darbo priemones (pavyzdžiui, kompiuterinę įrangą), rūpinasi skaitomų knygų apyvarta, stengiasi laikytis sutarčių terminų, siekia pusiausvyros tarp maksimalaus darbų kiekio ir priimtinos jų kokybės, pats skaičiuoja savo darbo sąnaudas. Žodžiu, atlieka daugybę kasdienių, smulkių darbelių, kurių niekas (išskyrus kitus vertėjus) nežino, nemato, net dažnai nenutuokia juos egzistuojant. Ir visa tai tam, kad jo verčiamos knygos ta kalba, į kurią jis verčia, galėtų egzistuoti patogiai, gražiai ir pilnai.

Tarno veiklos esmė – būti nematomam, tačiau būtinam;  tarnas tampa matomas tada, kai dirba netikusiai. Tas pats ir vertėjui. Galima teigti, kad kuo mažiau matomas ar juntamas vertėjas skaitant tekstą, tuo geresnė yra vertimo kokybė. Geras vertimas yra tas, kurį skaitant norisi kalbėti ne apie jį, o apie kūrinį. Pasiskaičius interneto komentarus, beveik baigiančius atstoti gyvenimo pažinimo šaltinį, ar pasikalbėjus su žmonėmis, nesusijusiais su vertimo ir leidybos pasauliu, matyti, kaip dažnai piktinamasi kvailomis, šiurkščiomis vertimo klaidomis. Lygiai taip pat susirinkusios vidurinės klasės ponios aptarinėja nevalyvas, apsileidusias tarnaites ar lėtapėdžius, atgrubnagius, neišmanėlius tarnus.

Tarnas – tai savotiškas tarpininkas tarp savo šeimininko ir likusio pasaulio, lengvinantis jų bendravimą, geriau už kitus pažįstantis šeimininko charakterį ir gyvenimo būdą. Tarnas žino, kaip paruoštą kavą geria jo šeimininkas, tarnas pasirūpina, kad iš namų šeimininkas išeitų švariai apsirengęs, nuvalytais batais ir vienodų spalvų kojinėmis. Vertėjas – drauge su redaktoriumi – žino, kokius žodžius ir kokia tvarka mėgsta vartoti rašytojas, jie bendromis jėgomis pasirūpina, kad rašytojo knyga pasirodytų knygynuose išversta kuo tiksliau, kuo sklandžiau, be korektūros klaidų ir kvailų riktų.

Tarno padėtis visuomenėje, ypač kolegų bendruomenėje, priklauso nuo dviejų dalykų: nuo jo šeimininko statuso ir nuo jo paties meistriškumo. Gerą vardą turinčio, visuomenėje gerbiamo šeimininko šlovė atspindžius meta ir ant tarno; išmanus ir geras tarnas retai imasi tarnauti nevykusiam, kvailam ar stuobriui šeimininkui. Vertėjo profesinę reputaciją iš esmės lemia du punktai: kokią literatūrą ir kaip jis verčia. Abiem atvejais svarbus veiksnys yra profesinė savigarba. Dirbti gerbiamam, reikliam šeimininkui (versti vertinamą, gerą literatūrą) yra, be abejonės, sunkiau, tačiau abiem atvejais yra kompensacija – gerai atlikto darbo suvokimas, žinojimas, kad susidorojai su tuo, kas pavyksta ne kiekvienam, galimybė panaudoti ilgai tobulintus įgūdžius ir kitokie smulkūs malonumai, angliškai gražiai vadinami quiet fun (tykiomis pramogomis), kurias taip mėgsta įvairūs profesionalai.

Geras tarnas dažniausiai priklauso vadinamajai profesinei organizacijai – pavyzdžiui, klubui, į kurį jis reguliariai vaikšto ne tik norėdamas maloniai praleisti laiką, bet ir rinkdamas informaciją, mokydamasis iš daugiau patyrusių kolegų, pats mokydamas naujokus. Analogija su vertėjais visiškai akivaizdi.

Tarnas yra vienas iš populiariausių literatūros personažų, pasirodantis nesuskaičiuojamoje daugybėje įvairių kūrinių. Čia turiu įspėti, kad analogija su vertėjais jau baigta, nes apie vertėjus, mano žiniomis, nesukurta nieko bent kiek labiau įsimenančio, jei neskaitysime vieno trilerio su Nicole Kidman, kuriame ji, beje, vaidino ne literatūros, bet Jungtinių Tautų vertėją. Taigi pereinu prie antrosios dalies – pamėginsiu skirti kelis tarnų (ir vertėjų) tipus. Pažiūrėkime, kas jiems būdinga.

1. Tarnas šeimininko dešinioji ranka, patikimas bendražygis, kuris puikiai atlieka savo pareigas, bet stengiasi neužbėgti šeimininkui už akių. Dažniausiai šį tarną ir jo šeimininką sieja abipusės pagarbos santykis: šeimininkas pasitiki tarno gebėjimais viską padaryti taip, kaip geriausia, o tarnas nekvestionuoja šeimininko veiksmų, a priori laikydamas juos ir racionaliais, ir garbingais. Ir tarno pagarba šeimininkui, ir šeimininko – tarnui yra grindžiamos ne sąlygiškumais, o tikrove: tarnas vertina ne tik asmenines šeimininko savybes, bet ir platesnį kontekstą, kuriam šis atstovauja (kilmę, aristokratizmą, riteriškumo tradiciją, išsilavinimą ir kt.). Šeimininkas savo ruožtu vertina konkretaus tarno profesionalumą, talentus, o dažnai ir būdo bruožus. Geriausiai tokį – veikiau draugystę ir bendradarbiavimą negu tarnystę primenantį – šeimininko ir tarno santykį aprašė Dorothy L. Sayers, sukūrusi seklį lordą Piterį Vimsėjų ir jo tarną Banterį. Iš pažiūros gali pasirodyti, kad Banteris visiškai užgožtas ryškios šnekaus, ironiško lordo figūros, tačiau rašytoja ne kartą aiškiai leidžia suprasti, kad tylus Banterio profesionalumas, pasirengimas bet kam ir gebėjimas nuspėti įvykių eigą rodo nė kiek ne mažiau brandžią, tik gal intravertiškesnę asmenybę. Iniciatyvos tarnas gali imtis tik išskirtiniais atvejais, kai šeimininkas jį tam įgalioja arba pats negali atlikti ko nors svarbaus.

Toks santykis labai produktyvus ir perkeltas į vertimo sritį. Galima įsivaizduoti, kad kalbame apie vertėją, kuris imasi versti jam gerai žinomą ir vertinamą rašytoją, gal net nebe pirmą jo kūrinį. Apie rašytoją jis žino daug, ir tai, ką žino, tik didina jo pagarbą jam. Toks vertėjas dažniausiai neapsiriboja verčiama knyga, jis gerai išmano ir rašytojo gyvenimo faktus, ir aplinką, pažįsta jo stilių, pagrindinius motyvus ir temas ir t. t. Vis dėlto versdamas jis nesiims stiliaus gražinti, o smulkmenų keisti, pagrįstai tikėdamas, kad aptikti tekste keblumai ar keistybės turi savo prasmę bei istoriją; trumpai tariant, radęs ne visai suprantamą sakinį, pirmiausia išraus archyvus bei bibliografijas ir tik jau visai galų gale darys prielaidą, kad tai galėjo būsi apsirikimas. Sunkiai įsivaizduojama, kad toks vertėjas imtųsi tyčia dailinti arba tyčia susinti autoriaus tekstą, o iškarpymai ar prikūrimai čia išvis neįmanomi. Blogiausiu atveju tokiam vertėjui, tapusiam tikru ekspertu, gali tekti prisiimti kiek didesnę, negu įprasta, atsakomybę – įsivaizduoju, taip turėtų jaustis žmogus, ėmęsis versti nebaigtą ar juodraštinį mėgstamo autoriaus knygos variantą (pavyzdžiui, Nabokovo „Lauros originalą“, The Original of Laura).

2. Žvalus, sumanus, paprastai šelmis tarnas, dažnai vaduojantis apyžioplį ar išsiblaškiusį šeimininką iš įvairių keblių situacijų. Literatūroje šis tipas dažniausiai aptinkamas avantiūristiniuose ar komiškuose romanuose, geriausi jo pavyzdžiai – Sančas Pansa iš „Don Kichoto“, Semas Veleris iš Dickenso „Pomirtinių Pikviko klubo užrašų“ arba visažinis Dživsas iš Wodehouse’o romanų, tarnaujantis geraširdiškam jaunam asilui Berčiui Vusteriui. Šiuo atveju šeimininko ir tarno santykis remiasi ne pagarba, o veikiau bendrininkyste: tarnas žino, kad šeimininkas be jo pražus, tačiau tuo nepiktnaudžiauja. Tai iš esmės geranoriškas, bet ir globėjiškas santykis. Perkeltas į rašytojo ir vertėjo plotmę, šis santykis atrodo taip: vertėjas jaučia simpatiją verčiamai knygai, bet slapčia (o kartais ir ne visai slapčia) mano, kad verčiant ją ne pro šalį šiek tiek pagerinti, nes tokią, kokia ji yra iš tiesų – tai yra tokią, kokią mato tik jis, vertėjas, – išvertus skaitytojai gali „ne taip suprasti“ ar „nepakankamai įvertinti“. Tada vertimuose atsiranda įvairių retų ir egzotiškų žodžių – ten, kur jų visiškai nereikia; kartais į tekstą prasismelkia mažytis paaiškinimas – nes juk jei išversi tik užuominą ar žodžių žaismą, kai kas gali likti neaišku; kartais skaldoma sakinių ar net viso teksto struktūra. Negalima sakyti, kad toks vertėjas tekstą visada gadina – ne, net gana dažnai jį pagerina ir pritaiko tikslinei auditorijai, kurią juk geriausiai pažįsta. Bet toks vertimas šiek tiek per mažai perteikia originalą ir šiek tiek per daug – vertėją; kitaip tariant, jis labiau primena ne vertimą, o „Prano Mašioto knygynėlio“ leidinius arba įvairius atpasakojimus su prierašais „sutaisė Šernas“.

Kartais pagunda „pagerinti“ vertimą arba pritaikyti jį skaitytojams užklumpa ir pirmojo tipo vertėjus. Ištikimybės originalui klausimas anaiptol nėra vienareikšmis ir paprastas; pavyzdžiui, puiki, talentinga Chestertono ir Lewiso knygų vertėja į rusų kalbą Natalija Trauberg savo karštai mylimų autorių tekstus versdama šiek tiek pritaikydavo skaitytojams. Kaip jau sakiau, šiuo atveju svarbiausia vertėjo santykio su kūriniu dalis – vertėjo geri norai ir, aišku, profesionalumas.

3. Beveidis ir dažnai bevardis tarnas – ar dažniau daugiskaita – tarnai, apie kuriuos užsimenama daugelyje klasikinių romanų. Tai tarsi neregima gamtos jėga, kuri atlieka tam tikrus darbus, nereikalaudama jokio asmeniško santykio. Turbūt tiksliausiai šių tarnų funkciją nusakė Waugh romane „Sugrįžimas į Braidshedą“:

Paveikslų svetainėje langinės buvo atvertos, užuolaidos užtrauktos, degė žvakės.

Ei, stalas padengtas trims.*

Iš karto aišku, kad langines kažkas atvėrė, užuolaidas užtraukė, žvakes uždegė; negana to, stalą padengė trims, nors namie šiuo metu tik du žmonės, kurie patys nustebo tai pamatę – vadinasi, kažkas žinojo daugiau už pačius herojus ir kažkas sukūrė aplink juos esančią aplinką. Tas kažkas herojams visiškai nesvarbus, svarbūs tik jo veiksmų rezultatai, kurie tekste ne be reikalo aprašomi atliktinėmis žodžių formomis.

Iš esmės tai ir yra pamatinis, daugumos skaitytojų suvokiamas vertėjo santykis su tekstu: kažkas, kas daug (daugiau už mane) išmano apie šią knygą, padarė taip, kad aš galėčiau ją skaityti savo gimtąja kalba. Kaip jis (ar ji, ar jie) tai padarė – man nesvarbu, svarbiausia, kad yra rezultatas. Neretai toks būna santykis ir paties vertėjo, kuris pasirenka pelnytis sau duoną būtent vertimu: ne visos mūsų verčiamos knygos yra labai geros, ne su visomis užsimezga tas ypatingas, asmeniškas santykis; tačiau jei vertėjas gana profesionalus, net jo neasmeniško darbo rezultatas teikia pasitenkinimą.

4. Niekam tikęs tarnas. Apie tokius tarnus irgi prirašyta daug, čia pacituosiu labai gyvą ir ryškią ištrauką iš Dickenso romano „Deividas Koperfildas“, kurioje trumpai apžvelgiama tokių netikėlių galerija: „Sekančio mūsų šeimyninio nesusipratimo priežastis buvo taip pat tarnaitės. Meri En pusbrolis pabėgo iš kariuomenės ir pasislėpė mūsų anglių rūsyje, iš kurio jį, mūsų didžiam nustebimui, išvilko jo ginklo draugų sargyba ir iškilmingai išvedė, uždėję antrankius, o tai užtraukė nešlovę mūsų namams. Tai suteikė man drąsos nusikratyti Meri En, kuri, gavusi atlyginimą, išėjo taip ramiai, jog aš net stebėjausi, bet netrukus sužinojau, kad dingo mūsų arbatiniai šaukštukai ir, be to, ji buvo įsiskolinusi mūsų vardu nedidelėmis sumomis pas visokiausius krautuvininkus. Po misis Kidžerberi – berods, seniausios Kento gyventojos, kuri eidavo uždarbiauti padieniui, bet būdama per silpna nebeįstengė parodyti savo sugebėjimų šiame mene, – suradome kitą perlą; tai buvo labai maloni moteris, tik turėjo įprotį nuolat su padėklu kristi nuo virtuvės laiptų ir su arbatos servizu nerti į svetainę tarsi į vonią. Nuostoliai, padaryti šios nelaimingosios, privertė mus ją atleisti. Po jos sekė (protarpiais dar šeimininkavo misis Kidžerberi) ištisa nevykusių tarnaičių eilė, kurią užbaigė jauna grakščios išvaizdos mergina, su Doros skrybėlaite iškeliavusi į Grinvičo mugę. Toliau aš nieko daugiau nebeprisimenu, išskyrus nesibaigiančią nepasisekimų virtinę“ (vertė J. Žakonis).

Galima pasilinksminti, ieškant šių nevykėlių atitikmenų vertėjų draugijoje – įžūli apgavikė Meri En, gavusi darbą dėl to, kad pateikė puikias suklastotas rekomendacijas; nusilpusi ir darbų neaprėpianti misis Kidžerberi; paslaptinga „labai maloni moteris“, turinti vienintelį trūkumą – visiškai nesugebanti dirbti darbo, kurio ėmėsi; ir jauna žavi būtybė, nei iš šio, nei iš to ėmusi ir pradingusi. Kaip visada, apie blogus darbus kalbėti yra linksmiau ir įdomiau; ne veltui jokie Vertėjų sąjungos rengiami geriausių vertėjų apdovanojimai nesukelia tokio susidomėjimo kaip antipremijų skelbimas. Ir iš tiesų, darbą atlikti gerai galima turbūt apytikriai vienu būdu, o štai receptų jį sugadinti – devynios galybės.

Gali kilti klausimas, ko dar, išskyrus progą patreniruoti detektyvų ir angliškų romanų skaitymo užgrūdintą atmintį, aš siekiau šiuo pranešimu. Atsakyti ne taip paprasta. Vienas iš atsakymų variantų būtų toks – vertėjai nuo seno svarsto savo darbo apibrėžimą, santykį su literatūra ir savo vietą literatūroje. Esu radusi nuorodą į „vieno amerikiečių vertėjo“ nuomonę, kad vertėjas esąs „literatūros žmona“: tai yra jis popina ir puoselėja literatūros kūrinį, kurį nori perteikti gimtąja kalba. Iš esmės „tarnas“, man atrodo, daro tą patį. Be to, tarno vaidmeniui literatūroje priskiriamos tokios savybės kaip ištikimybė, tylus pasiaukojimas, pasirengimas pamiršti savo ego dėl aukštesnio tikslo, įsisąmonintas profesionalumas – viskas tarsi tyčia sukurta vertėjo amatui aprašyti.

Pabaigoje – du sumetimai, vienas melancholiškas, kitas išdidus. Melancholiškasis: čia nepaminėtas toks literatūroje irgi neretas tarno paveikslas kaip senų laikų liudytojas, kitados visiems reikalingas, o dabar tapęs atgyvena ir kliūtimi – kriošena Firsas iš Čechovo „Vyšnių sodo“, kurį apleistame dvare pamiršta į naują gyvenimą išvažiuojantys šeimininkai. Garsiai aidint kalboms apie būsimą knygų nunykimą, apie tai, kad žmonės beveik nebeskaito grožinės literatūros ir ateityje skaitys dar mažiau, turbūt ne vienam grožinės literatūros vertėjui šmėsteli baimė virsti Firsu, kurį paliks kur nors kamputyje vienišą mirti techninių tekstų vertėjai ir kita pažangioji žmonija.

O išdidusis sumetimas toks. Jei prisiminsime, kad žodis „tarnas“ lotyniškai yra minister ir kad tuo pačiu žodžiu vadinami ir valstybės tarnai – ministrai, ir net religijos tarnai – kitaip tariant, visi žmonės, tarpininkaujantys tarp valstybės ir jos piliečių ir religijos bei tikinčiųjų, tai mums, vertėjams, bus dar aiškiau, kad priklausome senam, oriam ir garbingam luomui. Bet mes patyliukais ir patys tai žinome.

Pranešimas skaitytas literatūros forume „Šiaurės vasara“ Jurbarke rugpjūčio 27 d.
_______

* Shutters were up, curtains drawn, candles lit, in the Painted Parlour.
‚Hullo, it’s laid for three‘.

 



Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.