Vertimo recenzija

Rita Urnėžiūtė
 
 
Māris Putniņš. Laukiniai pyragai. Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, red. Lina Stašinskienė. Vilnius: Nieko rimto, 440 p.
  
Publikuota: Gimtoji kalba, 2011 m. nr. 8
 
Latvių animacinių filmų kūrėjas, daugybe talentų apdovanotas menininkas Maris Putninis viename interviu sakė, kad paauglystėje manė – sulauksiąs 50-ties metų ir tapsiąs vaikų rašytoju. Taip ir nutiko. Būdamas 53-ejų, Putninis išleido pirmąją „Laukinių pyragų“ serijos knygą, o dabar tų knygų yra jau keturios: „Laukiniai pyragai: Pietų jūros pasaka“, „Laukiniai pyragai ir Koldūnkatepetlas“, „Laukiniai pyragai ir Didysis Indrikis“, „Laukiniai pyragai ir įdaryti pipirai“. Laukinių pyragų istorijos verčiamos ar jau išverstos į rusų, vokiečių, danų, anglų kalbas, pagal jas kuriamas animacinis filmas. Pernai pasirodė pirmõsios knygos apie laukinius pyragus vertimas į lietuvių kalbą.
Veržlus, vaizdingas, šmaikščiais individualizuotos kalbos intarpais pagyvintas pasakojimas, gausybė kulinarijos terminų, reta jūreivystės ir karybos terminija – nelengva užduotis vertėjams ir redaktoriams. Pažiūrėkime, kaip pasisekė su ja susidoroti.
Egzotikos kupino kūrinio išnašose autorius aiškina jūreivystės terminus, ginklų pavadinimus ar šiaip retesnius žodžius. Neapsiėjo be tokių komentarų ir vertimo rengėjai. Nors vertimo p. 5 parašyta, kad visos pastabos išnašose autoriaus, iš tiesų mūsų rengėjai su išnašomis tvarkosi savarankiškai. Neaiškinami dalykai, kurie vertimo skaitytojams, tikimasi, bus suprantami be komentarų. Štai latviškame tekste, kur pirmą kartą minimas veikėjas povidlas pīrāgs, yra išnaša Povidla – biezs ievārījums 18. Lietuviškai šis veikėjas pavadintas pyragu su džemu 13, žodžiui džemas komentarų tikrai nereikia. Bet kai kas lietuvių skaitytojams aiškinama plačiau negu latvių. Pavyzdžiui, vertimo p. 32 išnašose surašyta kur kas daugiau ginklų pavadinimų (protazanas, bardišius, jataganas, mizerikordija, espadronas, estokas, palašas, bajonetė, kulevrina) negu originalo p. 44 (arkebūza, espadrons, jatagans), vertimo p. 127 komentuojama: flibustjerai – jūrų plėšikai, kontrabandininkai, nors autorius šio žodžio į išnašą nekelia. Prie sakinio airēja astoņas piparkūkas 21 latvių skaitytojams aiškinimų nereikia. Lietuvių skaitytojams pateikiamas perdirbtas latviškas žodis su komentaru: irklavo aštuoni piparkokai (išnaša: Piparkokai – tradiciniai latviški tešlainiai su pipirais) 16. Šmaikštus perdirbinys su dėmeniu -kokas, matyt, turėtų kelti asociacijų su žodžiu kokas „laivo virėjas“, bet latviškas pipirinių tešlainių (kiti sako, kad tai sausainiai) pavadinimas šiek tiek iškreipiamas. Su nuoroda vert. past. išnašose aiškinamas vienas kitas autoriaus posakis (biskų pyragas 31, linijinis pyragas 145 ir kt.), bet tokia nuoroda nededama prie vertėjos savarankiškai aiškinamų knedlių 151 ir kt.).
Knygos vietovardžiai (Murselis, Oistrija, Utalija, Ispūnija, Amorikos žemynas, Gerojo Raugo iškyšulys, Triufelgaros įlanka, Griliažo sala, ugnikalnis Koldūnkatepetlas, Rahat Lukumo dykuma), astronominių objektų vardai (Didieji Kepėjo Ratai, Mažieji Kepėjo Ratai) ir veikėjų vardai atskleidžia didelį autoriaus išradingumą ir puikų kulinarijos išmanymą. Knygoje knibždėte knibžda suasmenintų įvairių tautų valgių pavadinimų. Netikėčiausių nuotykių patiria visokių įdarų prikimšti pyragai piratai, žvejai koldūnai, bandelės, riestainiai, batonai, papločiai, spurgos, pyragaičiai, picos, sūrio dešros, kraujinės dešros. Vieni valgių pavadinimai – bendriniai įvardijimai, kiti – tikriniai vardai. Pagrindiniai veikėjai – Aguoninė Bandelė (Magoņmaizīte) su savo tėvais Aguonėčiu (Magoņu Ritulis) ir Vienos Štrudele (Vīnes Štrūdele), Sūrusis Ragelis su kmynais (baltmaizes Radziņš ar sāli un ķimenēm), jo tėvai Kvietinis Batonas (Baltmaizes Batons) ir prancūziškoji Gaskonos Bagetė (Gaskoņas Frančmaize), nusigyvenusios kilmingos giminės palikuonis Ekleras (Eklērs) ir jo bičiulis koldūnas (mazais pelmenis) Otas. Prašmatniame restorane vaišinasi nuo galvos iki kojų nėriniais pasipuošęs kruasanas, Sūrių šalyje negali nesusidurti su markizu Parmezanu (marķīzs Parmezāns) ir vikontu Brinzonu (vikonts Brinzons).
Skaitant vertimą daugiausia klausimų dėl žodyno dalykų kelia valgių pavadinimai. Kai kitur, matyt, teko versti ne tiksliai pažodžiui, bet ieškoti prie konteksto derančių variantų: tirgus laukumā gudri citām dāmām stāstīja paveca kartupeļu pankūka 482 – turgaus aikštėje kitoms damoms gudriai porino pagyvenusi įdaryta bulvė 378. Pažodžiui paveca kartupeļu pankūka būtų apysenis bulvinis blynas, bet čia juk damų pokalbis, taigi reikėjo moteriškosios giminės veikėjo ir bulvinis blynas virto įdaryta bulve.
Įdomus virsmas ištiko kukurūzų lazdeles: Tur pulcējās dažādas satrauktas bulciņas, [...] barankas un kukurūzas nūjiņas [...] 35 – Ten būriavosi kelios susijaudinusios bandelės, [...] riestainiai ir kukurūzai [...] 25–26.
Autorius, matyt, turėjo priežasčių česnakus vadinti vokišku skoliniu knoblohi. Vertimui nekenkia, kad šie veikėjai lietuviškai be jokio papildomo stilistinio atspalvio vadinami tiesiog česnakais.
Dėl savitų kitų kraštų valgių pavadinimų Lietuvoje yra įvairių nuomonių. Vieni stengiasi svetimas kulinarijos realijas įvardyti tik lietuviškai, kiti teigia, kad lietuviškai (dažnai keliažodžiais aprašomaisiais junginiais) pavadinti užsienio šalių valgiai netenka egzotiško kvapo ir skonio. Nesunku pastebėti, kad ir kai kurie „Laukinių pyragų“ veikėjų vardai neatitinka dabartinių rekomendacijų, kuriose eklerą siūloma keisti plikytu pyragaičiu, bagetę – prancūziškuoju batonu, kruasaną – prancūziškuoju rageliu arba raguoliu. Galima manyti, kad lietuviškame vertime tikriniai Eklero, Bagetės, Štrudelės vardai, bendrinis kruasano pavadinimas pasirinkti sąmoningai – kad ženklintų šių veikėjų kitoniškumą (visi jie svetimšaliai), kad skaitytojai juos iškart atpažintų. Norėdami rasti aukso vidurį tarp stilistinės motyvacijos ir normos, lietuviško leidimo rengėjai galbūt galėjo, kaip ir kitur, pasinaudoti išnašomis ir ten trumpai paaiškinti, kuo šie svetimžodžiai keičiami. Skaitytojams (o juk daugiausia tai bus mokiniai) būtų naudinga.
Svetimos kilmės valgių pavadinimų lietuviškame tekste esama visokių: ir neseniai mūsų kalboje pasirodžiusių (pulkelis tortelinių iš Utalijos 26, prabangiai išsipustę čysburgeriai 256), ir senesnių, turinčių netrumpą taisymo tradiciją (Stambus didelio ūgio Cepelinas, savininkas ir kartu pardavėjas 72, pasikvietė kirpėją pončiką Fantutą 200).
Svarstant, kodėl kai kuriems veikėjams pavadinti vertime pasirinkti svetimžodžiai, nesunku susipainioti. Ar nori ginti egzotiką, ar palaikyti lietuvinimą, klaidina nenuoseklumai – vienur tą patį svetimžodį matai išverstą aprašomuoju būdu ar pakeistą rekomenduojamu lietuvišku pakaitu, kitur tik aplietuvintą fonetiškai ir morfologiškai: Tie visi bija braši izcepti pumperniķeļi ar cukura glazūras pogām un uzplečiem 35 – Tai buvo puikiai iškepti ruginių miltų duoniukai su cukraus glaisto sagomis ir antpečiais 26 ir Drūmo ēku apsargāja kādi divdesmit pumperniķeļi 502 – Niūrųjį pastatą saugojo kokie dvidešimt pumpernikelių 393; Šurpu turpu tekalēja barankas, savos caurumos pārnēsādamas dažādus saiņus 314 – Šen ten šmirinėjo riestainiai, savo skylėse nešdami įvairiausius krovinius 242 ir Visu zāli aizpildīja solu rindas, kurās jau sēdēja rauši, barankas, [...], cepelīni, pankūkas un daudzi citi Murseļas iedzīvotāji 486 – Visa salė buvo pririkiuota suolų, ant kurių jau sėdėjo riestainiai, baronkos, [...], cepelinai, blynai ir daug kitų Murselio gyventojų 381 (jei rauši būtų išversta ne riestainiai, o pyragėliai, pyragaičiai, kaip rašoma žodyne, tada gal ir barankas būtų virtusios riestainiais?). Dėl šioje citatoje minimų cepelinų dar plg. Murselio gyventojų susibūrimo aprašymą knygos pradžioje, kur latviškame tekste yra cepelīni (p. 35), o lietuviškame didžkukuliai (p. 26).
Ne vienas svetimžodis latvių ir lietuvių kalbose vertinamas skirtingai. Štai bulka lietuviams – barbarizmas, įtrauktas į didžiųjų klaidų sąrašą, o latviams, kaip matyti iš Alvydo Butkaus latvių–lietuvių kalbų žodyno (www.letonika.lv), tai šnekamosios kalbos žodis, nenusipelnantis griežtesnių vertinimų. Netašytų piratų (tiksliau, pyragų) lūpose žodis bulka, skirtas lepiai Aguoninei Bandelei, atrodo motyvuotas: Šamējā pat nav nekāds pīrāgs! Viņa ir magoņmaize! Bulka! 324 – Ana juk net ne pyragas! Ji aguoninė bandelė! Bulka! 251.
Beje, norėdamas įsiteikti Aguoninei Bandelei, laukinių pyragų laivo kapitonas Mordanas nė neprasitaria apie bulką: Varbūt rīt, varbūt parīt, cik un kad vien vēlies, mazo smalkmaizīt 55 – Gal rytoj, gal poryt, kiek ir kada tik panorėsi, mieloji bandelyt 41.
Latviškame tekste apie bulkas nešneka ir pyragų užgrobto Ispūnijos laivo admirolas Morcila: Šitā kūka! [...] Šitā kūka! Kurš stulbenis viņu uzveda uz mana flagmaņa?! 230 – Šita bulka! [...] Šita bulka! Koks idiotas ją atgabeno į mano flagmaną? 176 (lat. kūka „pyragaitis“, ačiū Reginai Kvašytei už pastabą, kad kūka latviai vadina ir išlepusį, kartais pasipūtusį, nieko neveikiantį žmogų). Vertime bulka nepagrįstai suvienodina admirolo ir piratų kalbėseną.
Kaip ir bulka, abiejose kalbose skirtingai vertinama baranka, baronka. Latvių–lietuvių kalbų žodyne šis žodis pateikiamas kaip norminis, be jokių pažymų, o lietuvių kalboje tai yra barbarizmas iš didžiųjų klaidų sąrašo. Aguoninę Bandelę pagrobusiems pyragams lietuviškame tekste baronka visai tinka: Piesiesim viņu pie lielgabala un izšausim viņam cauri – iznāks baranka 29 – Pririšam prie patrankos ir peršaunam – bus baronka 22. Bet jau cituotame sakinyje apie Murselio gyventojų susibūrimą (lat. p. 486, liet. p. 381) baronka vartojama visai nepagrįstai.
Kitur manai aptikęs tinkamai pavartotą riestainį, bet pažiūrėjus į originalą kyla abejonių, ar čia ne koks kitas kepinys: auroja Batons, kopā ar savu trešās pakāpes brālēnu Pīto Kukuli [...] 57 – plyšavo Batonas, drauge su savo trečios eilės pusbroliu Riestainiu [...] 42. Garbiojo Batono giminaitis tikriausiai yra ne riestainis, bet pynutė, o kad jau reikia vyriškosios giminės žodžio, tai galėtų būti Pynutis, Pintas Batonas. Pintas Pyragas, deja, netinka, nes tada šis veikėjas taptų ne tokio garbingo luomo atstovu.
Svarstant, ką rinktis – egzotišką atspalvį ar lietuvinimo tradiciją, – reikėjo apsispręsti, kaip versti veikėjų pavadinimus hamburgers, čīzburgers ir Sūrių šalies sostinės vardą Čīzburga. Lietuvinimo tradicija vertėjai ir redaktorei, matyt, pažįstama, nes tekste randi ne vieną mėsainį. Trūkumas tas, kad mėsainiu beveik visur verčiamas latvių karstais suns (iš angl. hot dog): Kopējā ķiviņā ar prieku iesaistījās arī daži agresīvi karstie suņi 254 – Į bendrą kivirčą džiaugsmingai įsitraukė ir keli agresyvūs mėsainiai 195; strauji iesoļoja prokurors Karstais Suns 488 – įžingsniavo prokuroras Mėsainis 382. Jau lyg ir turėtų būti įprasta, kad šis greitasis patiekalas (t. y. hot dog) lietuviškai vadinamas dešrainiu. Beje, ir tas žodis vertėjai nėra svetimas: viens karstais suns 44 – vienas dešrainis 31. Kai mėsainis užima dešrainio vietą, radus tikrą mėsainį nebėra reikiamo žodžio, tad lieka svetimžodžiai hamburgeris ir čysburgeris: [...] vakarinėse sūrių, taip pat dešrų šalyse paplitusios garsiosios hamburgerių smuklės, kurias visas kaip vieną vadindavo „MakDuona“. Patys hamburgeriai aiškino, kad šis pavadinimas atsiradęs neatmenamais laikais [...]. Tais laukiniais amžiais Rytų stepėse įsigalėjo paprotys paimtiems į nelaisvę kvietinės duonos kepalams nupjauti abu galus, kitaip tariant, – kampus ir, įspraudus tarp jų acte išmirkytos mėsos riekę ar papelijusį ožkos sūrį, klonuoti ypač nuožmius ir nevaldomus kareivius. Tuos, kurių viduje buvo mėsa, pavadino hamburgeriais, o tuos, kurių sūris, – čysburgeriais. Pastarieji laikė save Čysburgo miesto įkūrėjais, nors jokių svarių įrodymų istorija nebuvo išsaugojusi 114. Citata ilga, išvada striuka – praleista gera proga priminti jauniesiems skaitytojams porą beįsigalinčių lietuviškų naujadarų – mėsainį ir sūrainį. O Sūrių šalies sostinė galėjo būti ir Sūrburgas (kaip Dešrų šalies – Niamburgas).
Čia apžvelgti pavyzdžiai – tik maža dalelė atvejų, kuriuos būtų įdomu panagrinėti atidžiau, tarkim, kad ir šioje recenzijoje neminimus jūreivystės ar karybos terminus.
Nemotyvuotų svetimžodžių ir kitokių leksikos trūkumų pasitaikė ne vien verčiant valgių pavadinimus: kuplūs nėriniuoti manžetai (=rankogaliai) 200; trys įvairaus ūgio beveik juodi pyragai [...] buvo kilę iš karštojo Pietų kontinento (–žemyno) 31; šešių alkūnių ilgio lopus burėms remontuoti (–lopyti) 80; saldymedžio (=saldymedžių) lazdelių pundus (=ryšulius) 242; plačiabryle (=plačiakrašte) skrybėle 195; Bet, skirtingai nei pyragai, gvardiečiai buvo puikiai apmokyti (=parengti) 66; pasidėjęs ant kelių medinius skaitliukus (–skaitytuvus) 33.
Skanų skaitymą vienur kitur apkartina sintaksės klaidos ir nenuoseklumai: Sausumos gyventojams pyragai atrodė tolimi ir legendiniai – kažkas, su kuo niekada neteks susidurti ir apie ką (=kuo) galima linksmai pasigąsdinti prie židinio 7; gerai išdžiovintų stambaus malimo (=stambiai maltų) kruopų 208 (bet gerai: bocmanas – šaltai rūkyta Krokuvos dešra 207); nuėjo pašaukti mažąjį koldūną (=mažojo koldūno) 208; puolė uždaryti liuką (=liuko) 211 (ir gerai: nuėjo perduoti komandos 183; puolė vykdyti kapitono įsakymo 287); Bulvę palydėjo portugalų karališkosios gvardijos muškietų salvė, privertusi pyragus pritūpti ir slėptis (=Po bulvės smūgio driokstelėjo... muškietų salvė – tai privertė pyragus pritūpti ir slėptis) 66; Išaušo dar viena diena, prasidėjusi (=Išaušusi dar viena diena prasidėjo) taip pat, kaip ir visos kitos 70 (arba Išaušo dar viena diena. Ji prasidėjo taip pat, kaip ir visos kitos).
Kartais painiojamasi dėl vienaskaitos ir daugiskaitos formų: [...] čia buvo laikomi linų sėmenys (užtektų vien sėmenys), kanapių ir sezamų sėklos, juodieji, raudonieji pipirai ir Kajeno pipirai, cinamono lazdelės, kakavos milteliai, anglių juodumo saldieji ir sūrieji saldymedžio (=saldymedžių) pagaliukai, tamsiai žalios mėtinės karamelės, smulkusis pudrinis cukrus, muskato riešutai (=muskatai), čiobrelis (=čiobreliai), rozmarinas (=rozmarinai), rožių aliejus mažuose stikliniuose flakonėliuose, kadagių uogos, lauro (=laurų) lapai, bazilikas (=bazilikai), gvazdikėliai, kalendra (=kalendros), melisa (=melisos), vanilė ir daugybė kitų skanių bei kvapnių dalykėlių 9.
Norėta, kad skaitytojai skirtų dviratį nuo dviračio, bet išėjo nei šis, nei tas: nuosekliai netaisyklingai kirčiuojama dvirãčiu vežimu 45, 70, 193.
Ne visai suprantamas noras vertime rašyti kabutes ten, kur autoriaus tekste kabučių nė kvapo: lai rītdienas turnīra dalībniekiem neienāktu prātā pirms cīņas aizlavīties 295 — kad rytdienos turnyro dalyviams nekiltų noras nuo kovos „nusimuilinti 227. Tai ne kurio nors veikėjo individualizuota kalba, bet autoriaus sakinys, o veiksmažodis aizlavīties „nuspūdinti, nusėlinti“ tikriausiai neturi tokio žargoninio atspalvio kaip nusimuilinti. Gal reikėjo versti sprukti, dingti ar panašiu veiksmažodžiu be kabučių?
Matyt, netikrumą dėl žodžio ar posakio norminės vertės ir stilistinės motyvacijos rodo ir tokie atvejai: Na, „nedakepę“ flibustjerai 127. Jei nedakepę, tai pusžaliai ar puskepiai, plg. lat.: Nu, puzisceptie flibusteri 166. Kabutės negelbsti netaisyklingo junginio su vietininku: Tada Ragelis galės paprašyti iš jūsų, pone vikonte, tokio atlygio, kokio panorės. Žinoma, „proto ribose 226 (lat.: Protams, saprāta robežās 293). Gal taip: Žinoma, neperžengdamas proto ribų, plg. toliau: – Jūsų proto? – dygiai paklausė vikontas.
Margaspalvė knygos veikėjų minia klega gyva, išraiškinga kalba. Individualizuoti veikėjų kalbą stengiamasi ir vertime, ypač tada, kai veikėjai svetimšaliai ar prasčiokai ir latviškai kalba ne ypač taisyklingai: Mēs nezināt! Mēs viņus izvilkt no jūras [...]. Viņi peldēt uz mastu 188 – Mes nežinoti! Mes juos ištraukti iš jūros! [...] Jie plaukti ant stiebą 143 (svetimšaliai ryžių pyragai); Pateiciņ, pateiciņ, lai jaunskungam veselib' 38 – Dėkavoju, dėkavoju, būk, vaikeli, sveiks 28 (senasis pyragas su džemu, visada randantis kelią į uosto smuklę). Galima įsivaizduoti ir kitokią senojo pyrago padėką – be hibrido dėkavoti: O tai dėkui, o tai dėkui, būk, vaikeli, sveiks!
Kaip ir originalo kāda īgna jūrnieku galete, vertimo vienas niūrus krekeris negailestingai trumpina žodžius: Jūs tik ontlīg' pieskat' sav's pakaļ's [...]. Tie nav nekādi labie pipar', manējs' zin'! 315 – Jūs tik veizėk sava skūr [...]. Iš tų pipirų niek ger nelauk, aš žin! 244.
Individualizuota kalba atspindėta, o dėl veikėjo vardo, matyt, teko pasukti galvą. Latvių–lietuvių kalbų žodyne galete verčiama galeta (tešlainis). VLKK rekomendacijose, remiantis prancūzų–lietuvių kalbų žodynu, siūloma galeta (ne galetė) arba džiūvėsis ir priduriama, kad „Kalbos patarimų“ „Leksikos“ knygelėje pirmenybė teikiama papločiui (pagrindinis normos variantas). Vertėjos pasirinktas krekeris toje pačioje KP knygelėje griežtai keičiamas trapučiu. Ir traputis, ir galeta aprašomi kaip tam tikrų rūšių sausainiai, tai gal patogiausia būtų buvę šį epizodinį veikėją pavadinti bendresniu sausainiu, tuo labiau kad moteriškosios giminės galetos vertime vis tiek atsisakyta ir ieškota kito žodžio.
Negali nesikvatoti skaitydamas 58 skyrių „Turtingasis užsienietis“, kur Ekleras, apsimesdamas užsieniečiu, gundo Murselio burmistrą verslo planais: Esmu nolēmuse šai pilsētais būvēt liels piparu dzirnavi [...]. Un es gribētu tagad iemakot, kā viņš bij' – iesmaksāt? Pilsētas kasis ielādēt to pieteikums naude! Vai tas bus labe? 482–483 – Esu nuosprenduse šitam miestais statyti didelia pipyrų malūnę [...]. Ir aš norėtau dabar įmakote, kaip ten buvo – įmokėte? Miesto kasa papildyte paraiškos pinigia! A tas bus gera? 379. Juoką kelia linksniuojamųjų žodžių giminės ar linksnio pasirinkimas, veiksmažodžių formų painiojimas ir iš to kylantys semantiniai nesusipratimai.
Kai kurie veikėjai vertime ne tokie žodingi kaip autoriaus tekste. Štai piratas Puspyragis nemėgsta naujosios laivo kapitonės Aguoninės Bandelės ir negaili jai kandžių žodžių: Tad šitais sievišķis tagad būs mumsim viens īstens pīrāgu kapteinis? 323 – Tai šita mergšė dabar bus tikras pyragų kapitonas? 250; pīrāgu meitieti – pyragų mergšę 359; Un tagad tā skuķe atgriežas! 538 – O dabar ta mergšė sugrįžta! 420. Iš latvių sievišķis šnek. „moterėlė, bobelė, boba, bobšė“, meitietis šnek. „mergiščia, mergiotė, mergšė, boba“, skuķe šnek. „mergiotė, mergiūkštė“, lietuviškame tekste liko tik mergšė (su abejotinu reikšmės atspalviu: 3. menk. „menkos doros mergina“: Prisirinko visokių gatvinių mergšių LKŽ).
Verčiant veikėjų pokalbius ar siekiant perteikti autoriaus ironiją įterpiama šnekamosios kalbos elementų: Ko tu tā zviedz? 94 – Ko čia žvengi? 70; Paklau, rādās, būs ziepes 277 – Klausyk, man atrodo, bus šakės 231 (lat. nu ir ziepes! „dabar tai bus! bus riesta! šakės! žarg.“); Lasāmies ātri prom! 393 – Greitai čiuožiam iš čia! 306; Nepavisam nebija skaidrs 39 – neturėjo žalio supratimo 28; sibēriešu pelmeņu klans jau bija paspējis krietni iedzert raudzētu gurķu sulu 101 – Sibiro koldūnų klanas kaip reikiant įkalė raugintų agurkų sulčių 77.
Stengiamasi adekvačiai perteikti vaizdingąją originalo leksiką ir frazeologiją: Dūša papēžos, ko? Re, kā viņš taisās prom! 98 – Širdis į kulnus nusirito, ką? Tik pažiūrėkit, kaip neša kudašių! 74; Kaut kas traks! Mūs tur visus apsitīs165 – Gryna paikystė! Mus ten visus paskers! 127; Nāksies jums to siera bomi iekaustīt 292 – Teks jums tą sūrpalaikį prikulti 226 (lat. bomis „kartis, šatra“, knygoje taip apibūdinamas Sūrių šalies vikontas Brinzonas). Gal kiek taikliau buvo galima išversti frazeologizmą su žodžiu laikas: lielākā daļa pīrāgu vai nu vāļājas uz klāja, vai kā citādi īsināja laiku 260 – didžioji dalis pyragų arba šlaistėsi po denį, arba kitaip mėgino užmušti laiką 199 (prastumti laiką?).
Vienur kitur vertimas vaizdingumu lenkia originalą, bet tokie atvejai nekrinta į akis ir pritampa prie knygos stiliaus: Radziņš iegrozījās spilvenos ērtāk un drīz jau bija aizmidzis 60 – Ragelis įsirausė giliau į pagalves ir netrukus pūtė į akį 44.
Valgomų veikėjų knibždančioje knygoje ir keiksmai kulinariniai: Kāda ķēķa pēc? 63 (lat. ķēķis šnek. „virtuvė“, plg. kāda velna pēc „kurių velnių?“) – Kokių mielių? 46; Kādu sinepju dēļ desas nekad neizliek ceļa rādītājus? 251 – Kodėl tos dešros negali pastatyti kelio ženklų, kad jas kur garstyčios? 192; Nu ir cirmeņi miltos 290 (plg. gatavi milti „baigta! viskas!“, velna milti „velniai rautų! rupūs miltai!“) – Kirminai miltuose 223; Un lai jums speķis sasmok un sāni paliek zaļi, ja kaut kas noies greizi! 47 – Kad jums lašiniai pašvinktų ir šonai pažaliuotų, jei kas nors nepavyks! 34; Jūs, iesmakušu aknu desu burkšķi! Pie Lielā Konditora! 405 – Jūs, pašvinkę kepeniniai dešrigaliai! Tetraukia jus Didysis Konditeris! 317.
Baisus grasinimas, nusiklausytas iš kraujinių dešrų: Turi muti, kverpli, citādi izgāzīšu tavus putraimus ceļa putekļos! 251 – Užsičiaupk, nususėli, kitaip ištaškysiu tavo kruopas po kelio dulkes! 192.
Gausu kulinarinės frazeologijos – perdirbtų tradicinių frazeologizmų: Man vēl viss pildījums trīc no satraukuma! 99 – Man net įdaras dreba iš susijaudinimo 75; Tēvs tev parādīs miltu tārpus! 158 – [...] tėvas tau parodys, kur miltų kirminai gyvena121; Koks miltų kirminas jam įkando? 86 – Kāds miltu tārps šām iekoda? 112. Autorius nešykšti originalių palyginimų: lai pret vakaru kuģis spīdētu un laistītos kā olu kliņģeris! 114 – kad vakarop laivas šviestų ir tviskėtų kaip kiaušinių riestė! 87.
Vienur kitur vertėja drąsiai sukulinarina frazeologiją: tik smaga cīņa, no kuras varbūt neviens neizies vesels 358 (neizies vesels pažodžiui neišeis sveikas) – sunki kova, iš kurios galbūt nė vienas neišneš sveikos plutos 278; Ja mēs dabūsim pa mizu 359 (lat. miza „žievė, žievelė, luobas; (bulvių) lupena, skutena“, dabūt pa mizu „gauti pylos“) – Jei mes gausim į plutą 279.
Apšaudomas sunkiosios ir lengvosios artilerijos, lenkdamas povandenines uolas ir seklumas, pirmasis latviškų laukinių pyragų laivas atplaukė į lietuvių krantą. Kas žino, gal netrukus horizonte sušmėžuos ir kitos laukinių pyragų burės? O pirmojo pyragų laivo kelionė į mūsų žemę skatina pamąstyti ir apie vaikų literatūros vertimo kokybę, ir apie lietuvių kalbos norminimo aktualijas.

Nariams

Naujienlaiškis