Viena koja Čekijoje, kita Lietuvoje. Tai apie rašytoją, vertėją Almį Grybauską. Čekijoje darbas Brno universitete, kur studentai mielai renkasi lituanistikos studijas. Atostogos - Elektrėnuose.

Sovietiniame proletarų miestelyje. Bet - žalia, gražu, aplink ežerai, už kelių kilometrų - gimtasis kaimas, kuriame labai trumpai gyventa. Tėvai, norėdami išvengti represijų, kraustėsi iš vienos Lietuvos vietos į kitą, ir A.Grybauskas vidurinį mokslą ėjo šešiose skirtingose mokyklose. Sodyba Gilūšio kaime buvo sulyginta su žeme, šulinys užpiltas, sodas iškirstas, kad neliktų nė ženklo. "Kai grįžtu, bandau kaip nors tą savo gimtinę atgaivinti", - sako rašytojas.

A.Grybauskas žinomas kaip Vaclavo Havelo, Milano Kunderos, Czeslawo Miloszo - disidentų - vertėjas. Už Jaroslavo Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių" vertimą apdovanotas Metų vertėjo krėslu. Tačiau pirmiausia jis - poetas, vienas iš Valentino Sventicko knygos apie poetus "Keturi portretai" herojų. Poezijos niekada neišsižadėjo, pelnė Jotvingių premiją, tačiau laikui bėgant lyg ir apleido pozicijas. "Kažkas yra pasakęs, kad poetu žmogus būna iki 40 metų, paskui tampa prozininku. Yra tiesos. Ar bent jau ta poezija keičiasi - jos objektai, pati jos materija. Tokia biologinė duotybė, kad metams einant poetinių impulsų mažėja. Ir kas domino prieš 30-40 metų ir tapdavo impulsu, šiandien neatrodo verta nei dėmesio, nei pastangų", - dėsto poetas.

Apie kitus minėtos V.Sventicko knygos objektus - Gintarą Patacką, Antaną A.Jonyną, Vytautą Rubavičių, tos pačios kartos poetus, A.Grybauskas sako: "Skaitėme tas pačias knygas (ne taip jų daug ir buvo), žiūrėjome tuos pačius filmus, gėrėme tokį patį vyną..." Pasak literatūros kritiko Ričardo Pakalniškio, viena pagrindinių A.Grybausko poezijos temų - sovietinės aplinkos svetimumas.

"Daugeliu atvejų mąstančiam žmogui aplinka yra labai svetima, - svarsto jis. - Argi taip mes norėtume gyventi, kaip gyvename? Kas šioje žemėje nesijaučia svetimas? O šioje valstybėje? Manau, daugeliui mūsų nelabai jauku. Tai yra valstybė, nuėjusi velniaižin kokiais šunkeliais. Bet panašiai žmonės jaučiasi daugelyje valstybių, bent kur man teko būti."

- Jeigu žinočiau, paskelbčiau iš aukštų tribūnų. Bet aš kalbu apie savijautą. Jei pereitume prie filosofinių paradigmų, žmogus žemėje - svetima būtybė. Teologinė definicija: žmogaus gyvenimas čia - tremtis. Bet tai nereiškia, kad turime suklupę lieti graudžias ašaras ir nuolat save plakti. Reikia džiaugtis tuo, ką turi, ir stengtis, kad būtų geriau ir tau, ir kitiems.

- Toks mano darbas. Jei tokį turėčiau Lietuvoje, mielai dirbčiau čia. Bet kiek bandžiau gauti, nesisekė. Esu dėstęs Vytauto Didžiojo universitete. Už paskaitą gaudavau 8 litus. Per savaitę 5 paskaitos, per mėnesį - 140 litų. Įformino kaip laikiną darbuotoją, žadėjo, kad po semestro priims kaip nuolatinį. Aišku, to nepadarė. Bet nemanau, kad mano padėtis buvo išskirtinai bloga, daugybė žmonių taip gyveno.

- Turbūt neįmanoma. Taip elgtis su žmonėmis.

- Visokių. Dauguma yra niekam tikusi. Ir iš kur tiek tų mulkių atsiranda?! Bendri Europos studentų intelekto rodikliai labai menki. Lietuvoje irgi, kiek žinau, ne ką geriau.

- Tai išimtys. Bet kalbame apie masę. Liūdnas vaizdas.

- Kai gerokai pamurkdai, imasi, kur vargšai dėsis. Reikia juk parengti kokius nors magistro darbus.

- Sako, kad taip. Stengiuosi, kiek įmanoma, būti ir griežtas, ir gailestingas.

- Ačiū Dievui, nė kiek.

- Nusistovėjo graži pusiausvyra. Kas įdomu man, visiškai nedomina leidyklų, o ką jos man siūlo, absoliučiai nedomina manęs.

- Kol turiu iš ko gyventi, tikrai neparsidavinėsiu. Beje, esu keletą kartų nudegęs, kai vertimai taip ir likdavo neišleisti.

- Vertimas nėra tas dalykas, kuris iš principo turėtų teikti didelį pasitenkinimą. Tai amatas, sunkus darbas. Įsitraukiau į vertimus labiau iš pareigos negu iš kažkokio dieviško įkvėpimo. Pagyvenęs Čekijoje, susipažinęs su jos kultūra, literatūra, pamačiau, kiek daug dalykų reikėtų išversti į lietuvių kalbą. Susidariau programą "Minimum", paskui ir "Maksimum". Buvo lūžio metai, keitėsi santvarka, todėl pradėjau nuo to, kas aktualiausia, nuo disidentų - V.Havelo ir M.Kunderos. Programą "Minimum" įvykdžiau, vieną kitą dalyką pridėjau vėliau. Paskutinis pareigos darbas buvo J.Hašeko "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių" vertimas iš originalo kalbos. Viskas, pareigos naštos nebejaučiu.

- Tai atsitiktinis dalykas. Kadangi visą gyvenimą stengiausi nedirbti jokiose oficialiose struktūrose (kiek įmanoma), kur būtų reikėję bendradarbiauti su tuometiniu režimu, tai visą laiką buvo aktualus uždarbio klausimas. Pasitaikė proga, pasiūlė "Snieguoles" ir ėmiausi. Tiesą pasakius, dėl pinigų.

- Vienas sunkesnių. Sunkiausias - čekų filosofas Janas Patočka, iš mano programos "Minimum". Labai svarbus čekų kultūrai, politikai, istorijai asmuo, vienas žymiausių Vidurio Europos filosofų, išverstas į daugelį kalbų. Čekų disidentų įkvėpėjas - V.Havelas jį vadina savo dvasiniu mokytoju. J.Patočkos knygelę "Eretiški esė apie istorijos filosofiją", gavęs paramą, verčiau Vienoje. Iki tol filosofinio veikalo nebuvau vertęs, teko pasukti galvą dėl terminologijos.

- Sunkiai. Buvo labai vargingas gyvenimas, menkai mokamas darbas redakcijose. Bet pats tokį kelią rinkausi. Kas norėjo kitokio, suko kitur. Nestojau į komunistų partiją, nors visą laiką buvau raginamas ir stumiamas. Negalėjau sau to leisti.

- Šeima. Vienas senelis - Amerikos pilietis, išpirktas nuo Sibiro prieš pat įlaipinimą į vagoną. Kitas - Lietuvos savanoris. Tėvas kurį laiką buvo miške. Taigi negalėjau eiti kitais keliais.

- Važinėdamas į tuometinę Čekoslovakiją, susipažinau su lenkų, vengrų disidentais. Teko šiek tiek bendradarbiauti su "Solidarumo" judėjimu. Budapešte iš vieno veikėjo gavau Cz.Miloszo knygą "Pavergtas protas". Tai buvo pirmas susidūrimas su šiuo autoriumi - nepamirštamas. Vėliau, kai rašytojas gavo Nobelio premiją, į mano rankas pakliuvo jo poezijos knyga. Tiesą sakant, didelio įspūdžio nepadarė. Gyvendamas Paryžiuje, bendravau su ten gyvenusiais lenkų intelektualais, tarp jų - su kunigaikščiu Jerzy Giedroycu, vadovavusiu tenykščiam Lenkų kultūros institutui. Labai iškili asmenybė, iš veido labai panašus į mano senelį. Kai bendraudavome, atrodydavo, jog kalbuosi su seneliu. Jis mane labai skatino versti Cz.Miloszą, parūpino visą krūvą jo knygų. Vėliau kai kurias jų autorius man užrašė.

- Cz.Miloszas man sakė, kad yra perskaitęs Kristijono Donelaičio "Metus" originalo kalba. Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1988 metais Prahoje. Lenkų kultūros centre vyko Cz.Miloszo poezijos vakaras. Prabilau iš salės lietuviškai, jis be galo nudžiugo, ėmė energingai mosikuoti rankomis. Po renginio priėjau, jis pristatė savo jaunąją žmoną amerikietę. Kaip tik turėjau "Literatūrą ir meną" su jo poezijos vertimais, iliustruotais Misionierių bažnyčios Vilniuje nuotrauka. Jis tuoj puolė aiškinti žmonai, kokia tai nuostabi bažnyčia. Į pokalbį įsiterpė vienas čekų poetas, kuris buvo ką tik grįžęs iš Lietuvos ir viešėjęs Cz.Miloszo gimtuosiuose Šeteniuose - iš ten parsivežtą akmenuką jis įteikė poetui.

1989 metais Cz.Miloszas skaitė paskaitą Prahos universitete, pasakojo apie Lietuvą. Esu išvertęs jo eilėraštį "Dekarto gatvė". Jame poetas rašo, kad kartą jaunystėje, eidamas pro upę, pamatė žaltį ir nuo skardžio viršaus užritino ant jo akmenį. Visos po to jį ištikusios negandos esąs prakeikimas, atpildas už tą poelgį, nes žaltys - šventas gyvūnas, jo nevalia užmušti. Paklausiau poeto, ar taip ir nutiko, ar čia poetinis vaizdinys. "Taip ir buvo", - atsakė jis.

- Iš dalies tai jau nueitas etapas. Savo laiku buvo nepaprastai aktualus. Tačiau kai kuriais aspektais jis aktualus visais laikais. Pavyzdžiui, kalbant apie politines struktūras: ar jos komunistinės, ar demokratinės (tiksliau, save vadinančios demokratinėmis), iš esmės pajungia žmogų ir tą jo protą pavergia. Mano manymu, svarbiausias Cz.Miloszo veikalas - "Ulro žemė". Čia paliečiamos metafizinės žmonijos problemos, kurios su politiniais režimais mažai ką turi bendra, bet yra aktualios nuo pat žmonijos atsiradimo. Tai Cz.Miloszo dvasinė biografija, pasakojanti, kaip formavosi jo vidinis pasaulis. Ir europietiškos civilizacijos analizė, jos krizės aprašymas, priežasčių nusakymas. Po to Cz.Miloszas parašė dar keletą tekstų, tarsi pratęsiančių "Ulro žemę". Vieną esu išvertęs - "Apie eroziją". Omenyje turimas krikščionybės silpimas. Europa - tai krikščioniškoji civilizacija. Nyksta krikščionybė - nyksta Europos šaknys. Deja, "Ulro žemės" vertimas buvo rengiamas skubotai, leidykla man net korektūros nedavė ištaisyti, liko begalė klaidų. Gal dabar pavyks išleisti pakartotinį, pataisytą variantą su komentarais. Bet tai privati iniciatyva. Mane labai stebina, kad buvo pakartotas "Pavergtas protas", poezija, o šis veikalas ne. Manau, po 100 metų Cz.Miloszas bus žinomas kaip "Ulro žemės" autorius. Jis visų pirma mąstytojas ir poezijoje mąstytojas, tai proto poezija. Mąstymo ir eseistikos viršūnė - "Ulro žemė", kvintesencija to, ką Cz.Miloszas norėjo pasakyti Europos gyventojams.

- Vis dėlto ir tiltas. Taip, tų tiltų mažai. Kai parvažiuoju iš Čekijos, man visada įdomu, kas Lietuvoje darosi. Labai skaudu matyti, kad mūsų Vyriausybė, privalanti būti ta valdžia, kuri rūpinasi tautos gyvenimu, tautos likimu, tokiems dalykams skiria mažiausiai dėmesio. Atvykęs iš Elektrėnų į Vilniaus autobusų stotį, matau priemiestinių autobusų maršrutų lenteles: "Wilno - Szumsk", "Wilno - Kejpuny". Tarsi mes vėl atsidūrėme kažkokioje sistemoje, kur dvigubi užrašai, dvi kalbos. Europos Parlamente sėdi žmogus, skelbiantis, kad lietuviai Vilniaus krašte - okupantai. Lenkijos užsienio reikalų ministerijai palaiminus leidžiamos brošiūros apie lietuvių įvykdytą Vilniaus okupaciją. Nežinau, kaip tai suprasti - kas čia darosi?!

- Labai keisti man yra inteligentai, kuriuos girdėjau aiškinant, kad reikia mylėti lenkus ir populiarinti lenkų kultūrą Lietuvoje. Sutinku, kiekvieną kultūrą reikia populiarinti, bet ne lietuvių kultūros ir lietuvių kalbos sąskaita.

- Bandžiau jį pagauti Paryžiuje, tačiau paaiškėjo, kad jis nepriima jokių svečių, žurnalistų, vertėjų, stengiasi, kiek įmanoma, atsiriboti. Interviu beveik neduoda, nebent su išlyga, kad spausdinamą tekstą suredaguos pats. Romaną "Nepakeliama būties lengvybė" panorau perskaityti pasižiūrėjęs Philipo Kaufmano režisuotą filmą pagal šį kūrinį, tiesa, nelabai vykusį. Per vargus gavau Kanadoje išleistą egzempliorių. Perskaitęs pradėjau versti. Jau buvo galima spausdinti Lietuvoje. Susirašinėjau su autoriumi dėl galimybės išleisti atskira knyga. Gavau sutikimą. Keletas jo laiškų yra išlikę, šiaip mano archyvas ir dalis knygų pražuvo, kai gyvenau Vilniuje: ir Cz.Miloszo laiškai, ir mano rankraščiai... M.Kundera parašė, kad labai simpatizuoja Lietuvai, kuri dar nebuvo visuotinai pripažinta kaip suvereni valstybė, kad mus palaiko. Mes su Broniu Savukynu kalbėjome, kad būtų gerai pakviesti jį į Lietuvą. Brūkštelėjau tokį gana lengvabūdišką, bravūrišką tekstą (tiesą pasakius, dabar dėl to gaila): "Jei laisvalaikiu rastumėte kokį "plyšį", gal atvyktumėte į Lietuvą?" Atsakymo negavau. Kiek žinau, laisvalaikiu jis važinėja į Islandiją, regis, žvejoti lašišų.

- Jis rašo gana paprasta kalba, kai kas net pasišaipo, jog taip daro specialiai, kad būtų lengva išversti į kitas kalbas. Gal ir yra tiesos. Jo stilistika racionali, logiška. Visos knygos tarsi parašytos pagal Rene Descartes'o sistemą, todėl prancūzams labai priimtinos.

- Rugsėjo 22-23 dienomis Vilniuje vyks konferencija, skirta Lietuvos ir Čekijos diplomatinių santykių dvidešimtmečiui. Bus galimybė priminti - gal išgirs ir vadinamasis politinis elitas? - V.Havelo mintį, kurią jis išsakė sulaukęs pirmos progos prabilti per tuometinės Čekoslovakijos radiją. Ta kalba man padarė didžiulį įspūdį. Oponuodamas marksistinei, komunistinei ideologijai V.Havelas kartojo: ne būtis nulemia sąmonę, o sąmonė - būtį. Šią sampratą jis perėmė iš J.Patočkos. Kiekvienam Europos civilizacijos žmogui tokia mintis turėtų būti be galo svarbi. Ne visada materialiniai dalykai svarbiausi. Yra svarbesnių: dvasiniai reikalai, kultūros reikalai, kalba kaip aukščiausia sąmonės raiška. Jei tą užmirštam, tai ir mūsų gyvavimas šioje žemėje pasidaro labai abejotinos vertės. Susitikti su V.Havelu teko tada, kai jis buvo disidentas, ne prezidentas. Parengiau pokalbį su juo "Literatūrai ir menui", išverčiau kai kuriuos jo tekstus - išėjo dvi knygos.

- Jis vis pareiškia nuomonę apie tai, kas vyksta. Čekijoje dedasi panašūs dalykai, kaip ir Lietuvoje. Bet išeities pozicijos skyrėsi nuo pat pradžių - visai kitas civilizacinis, kultūrinis lygmuo. Čekija ilgą laiką buvo Habsburgų monarchijos dalis. O Habsburgų valstybė buvo viena kultūringiausių Europoje. Taip. Argi galima lyginti su Rusija?! V.Havelo idėjos šiandien Čekijoje nuėjusios net ne į antrą, į dar tolesnį planą. Dabartinis jų prezidentas V.Havelui neprilygsta nė iš tolo.

V.Havelo idėjos nevienadienės. Ką jis parašė, bus prisimenama dar ilgai. Rytinei Europos daliai tai turėtų būti aktualu. O kalbėjo jis apie nepolitišką politiką. Mūsų terminais - apie pilietinę visuomenę. Čekijoje ji yra. Lietuvoje nelabai matyti. Ką sau leidžia išdarinėti mūsų veikėjai, esantys valdžioje?! Kad ir pastarosios naujienos apie pasivažinėjimus į Naująją Zelandiją. Nekalbu apie Alesio Beliackio išdavystę Baltarusijos režimui. Lenkai kaltuosius gana greitai nubaudė, o pas mus - lietuviškas nerangumas? Vis tiek atrodom kažkokie prastesni ar mažiau išsilavinę, ar kvailesni galų gale. Dieve mano, nejaugi neįmanoma tikėtis bent elementaraus išsilavinimo - iš einančiųjų į politiką, tampančiųjų ministrais? Gal reikėtų nors ką pasiskaityti, kad ir tą patį V.Havelą, susipažinti su politikos, demokratijos pradžiamoksliu, sužinoti, kaip Europoje elgiamasi.