Prie vertėjos profesijos artėjo pamažu 

2011 m. Šv. Jeronimo premijos laureatę Elizabeth Novickas kalbina Mindaugas Klusas 
 
Publikuota: Lietuvos žinios, 2011-07-25
 
JAV gyvenanti vertėja Elizabeth Novickas angliškai "prakalbino" Ričardą Gavelį, Kazį Borutą, Jurgį Kunčiną, kitus autorius. Šnekina ir toliau, per pasaulį skleisdama garsą apie lietuvių literatūrą. Už tai jai - Šv. Jeronimo premija.

Šv. Jeronimo premija skiriama už profesionaliai, meniškai į užsienio kalbą išverstus kūrinius ir lietuvių literatūros populiarinimą užsienyje. E.Novickas gimė išeivių šeimoje Čikagoje. Šiuo metu yra laisva vertėja ir redaktorė. 2005 metais debiutavusi Vytauto Martinkaus straipsnio apie Czeslawą Miloszą vertimu, E.Novickas ėmėsi grožinės literatūros vertimų - publikavo Alfonso Nykos-Niliūno poezijos tekstus žurnale "Lituanus", išvertė Icchoko Mero novelę "Prie kiosko, paplūdimyje", K.Borutos "Baltaragio malūną", R.Gavelio "Vilniaus pokerį". Pastarasis romanas, išleistas leidyklos "Open Letter", 2010-aisiais atsidūrė 25 geriausių metų verstinių knygų sąraše, kurį kasmet sudaro  asociacija "Three percent". R.Gavelio romanas pasirodė didesniu nei įprasta tiražu, informacija apie jį skelbta tinklalapiuose "Guardian", "Independent".  
                                                                                                                                                        
E.Novickas taip pat yra išvertusi J.Kunčino romaną "Tūla" (dar neišleistas), publikavo straipsnių apie savo verstų autorių bei Juozo Erlicko kūrybą, nagrinėjo Danieliaus Kleino "Grammatica Litvanica" atsiradimo istoriją. Šiuo metu E.Novickas dirba prie Petro Cvirkos romano "Frank Kruk" ir Giedros Radvilavičiūtės esė knygos. LŽ pakalbino šiųmetę Šv. Jeronimo premijos laureatę Elizabeth Novickas.
 
Viskas per K.Borutą
 
- Papasakokite apie savo tėvus. Koks buvo jų ryšys su literatūra jūsų vaikystėje?
 
- Tėvai su literatūra nebuvo tiesiogiai susiję. Tačiau namie gyvenome tarp knygų. Tėvas prašydavo mūsų padeklamuoti poezijos. Už tai duodavo dešimt dolerių (juokiasi). Jis mėgo literatūrą. Turiu jo knygą - Rainerio Maria Rilke's eilėraščius - kurią vis skaitydavo vonioje. Matyti, kad daug kartų: gerokai aptrinta, pakeistu viršeliu. Tėvas skaitydavo ir rusiškai, ir vokiškai, ir lenkiškai.

Šeima laikėsi netradicinio požiūrio. Visi išeiviai, palikę Lietuvą po Antrojo pasaulinio karo, svajojo į ją grįžti, jautėsi tremtiniais. O tėvui buvo vis vien, kur gyventi. Jei - Jungtinės Valstijos, tai geriau, kad vaikai augtų kalbėdami angliškai. Žodžiu, gyvenau amerikietiškoje aplinkoje. Vaikystėje, prisimenu, mama daug kalbėjo lietuviškai, todėl šiokius tokius kalbos pagrindus turėjau. Žinojau, ką reiškia "sėdėk!" (juokiasi). Kai iš Čikagos persikėlėme gyventi į Evanstoną, aplinkui nebuvo nė vieno lietuvio, ir mama pradėjo kalbėti angliškai. Jautėmės esą lietuviai, tačiau neturėjome poreikio kalbėti lietuvių kalba. Studijų laikais Urbanoje irgi nesutikau nė vieno lietuvio. Ištekėjau už amerikiečio, persikėlėme gyventi į Ilinojaus valstijos sostinę Springfildą. Išauginau sūnų Henriką, dirbau laikraštyje.
 
- Regis, prie vertėjos profesijos artėjote pamažu. Kaip tai vyko?
 
- Urbanos universitete baigiau kūrybinio rašymo specialybę, tada senoviškai vadintą retorika. Mama man buvo nupirkusi Rimvydo Šilbajorio knygą anglų kalba apie lietuvių poetus. Leidinys mane tiesiog pagavo, užsimaniau pramokti lietuvių kalbos ir pradėti versti. Bet nebuvo kaip. O ir išgyventi, užsidirbti pinigų reikėjo. Būti tik rašytoja Amerikoje labai sunku. Todėl dirbau laikraščiuose Čikagoje ir Springfilde.
 
- Iš pradžių išvertėte V.Martinkaus straipsnį apie Cz.Miloszą. Kodėl jis jus taip sudomino?
 
- Tai buvo pirmasis publikuotas vertimas. Verčiau jau ir anksčiau. Lankantis Lietuvoje, pusbrolis padovanojo K.Borutos "Baltaragio malūną". Man jis taip patiko, jog užsimaniau išversti, kad ir sūnus galėtų skaityti. Viskas prasidėjo nuo K.Borutos. O kai V.Martinkus lankėsi Čikagoje ir skaitė savo kūrybą, profesorė Violeta Kelertienė paprašė manęs skubiai išversti rašinį ir publikavo jį žurnale "Lituanus". Pas V.Kelertienę yra lankęsi daug rašytojų iš Lietuvos, buvo labai smagu su jais susipažinti.
 
Juodas R.Gavelio humoras
 
- Kodėl pasirinkote R.Gavelio "Vilniaus pokerį", tokį sudėtingą tekstą?
 
- Perskaičiusi romaną supratau, kad sutikau nepaprastą rašytoją. Tuo metu buvo nemažai kalbama, kad reikėtų šį kūrinį išversti, tačiau nieko iš to neišėjo. O man atrodė, kad tai padaryti būtina. Nors R.Gavelio tekstas labai sudėtingas, tačiau jis mane visą laiką traukė. Versti buvo tikras malonumas, vis mąsčiau apie vieną ar kitą sakinį. Norėjosi išversti taip gražiai, kaip gražiai jis skamba lietuviškai.

Norėčiau daugiau R.Gavelio išversti. Man patinka K.Borutos linksmumas ir juodas R.Gavelio humoras. Pavyzdžiui, Jurga Ivanauskaitė man atrodo per rimta. Skaitau, bet negalėčiau vienus gyvenimo metus praleisti su ja.
 
- Leidyklos nenoriai spausdina mirusių autorių kūrybą.
 
- Išties, nelengva. Tai, kad R.Gavelio nėra tarp gyvųjų, truputėlį apsunkino leidybos procesą. Sunkiau parduoti knygas. Taip jau priimta, jog autoriai visur važinėja, dalyvauja susitikimuose, dalija interviu. Žmonės nori pamatyti ir pakalbinti rašytoją. Manau, "Vilniaus pokeris" Amerikoje turėjo sulaukti daugiau atgarsių. Tačiau esu tik vertėja, negaliu pavaduoti autoriaus šiuose reikaluose.
 
- Vis dėlto atgarsio sulaukė, romanas minėtas britų dienraščiuose "The Guardian", "The Independent".
 
- Tačiau tik kitų knygų sąraše. Būtų geriau, jei kas nors apie jį būtų parašęs recenziją.
 
- Ar jums pakanka lietuvių literatūros? Gal ėmėtės vertimų ir iš kitų kalbų?
 
- Ne, pakanka lietuvių. Laukia dar šešios R.Gavelio knygos.
 
Pokalbiai raštu
 
- Gal ką nors versite ir į lietuvių kalbą?
 
- O, neee. Kai svečiavausi pas giminaičius Lietuvoje, juokavome, jog geriausiai susikalbame raštu (juokiasi).
 
- Ar dažnai lankotės mūsų krašte?
 
- Buvau bene šešis kartus. Lietuvoje gyvena trys pusbroliai: Vilniuje, Kaune ir Ukmergėje. Kai pirmą kartą atvykome - 1993 metais - jie mus labai maloniai priėmė. Taip norėjosi išsikalbėti, bet nesugebėjau. O jie nešnekėjo angliškai. Įdomu, juk jei mano tėvai nebūtų išvykę iš Lietuvos, gyventume kartu. Tad Lietuva yra mano paralelinė visata, viskas joje taip artima...
 
- Ar atvyksite į Šv. Jeronimo premijos teikimo ceremoniją rugsėjį?
 
- Taip. Jei Dievulis leis.
 
- 2006 metais Ilinojaus universitete apsigynėte lituanistikos magistro laipsnį. Kas jums dėstė?
 
- Giedrius Subačius, Rūta Marcinkevičienė, Violeta Kalėdaitė, kiti. Studijavau ketverius metus. Lietuvių kalbos pradėjau mokytis po pirmosios viešnagės Lietuvoje. Suvokiau, kad mano žodynas labai skurdus. Pradėjau skaityti, mokytis žodžių. Trumpai lankiau lietuvių kalbos kursus suaugusiesiems Lemonte, Pasaulio lietuvių centre. Bet to nepakako. Pasisamdžiau iš Marijampolės atvykusią moteriškę Nijolę, labai mielą moterį, kad ji su manimi kalbėtų lietuviškai. Sėdėdavome ir kalbėdavome. Vėliau įstojau į Ilinojaus universitetą, mokiausi kartu su dabartine "Draugo" redaktore Dalia Cidzikaite.
 
- Ar nekyla noras išversti kurį nors dabartinį lietuvių autorių?
 
- Dabar verčiu G.Radvilavičiūtės esė rinkinį.
 
- Kur dabar gyvenate?
 
- Gyvenu Čikagos priemiestyje. Miestelyje tokiu škotišku pavadinimu Flosmoras.
 
- Ką matote už lango?
 
- Mišką (juokiasi).
 
______________

2011 m. Šv. Jeronimo premija už lietuvių literatūros vertimus - Elizabeth Novickas >>

Nariams

Naujienlaiškis