Eglė Astrauskaitė, Vitalija Dolgova

Paslaptingasis Murakami kodas

Haruki Murakami. 1Q84. Pirma knyga. Iš japonų k. vertė Ieva Susnytė. - Vilnius: Baltos lankos, 2011.

Publikuota: Literatūra ir menas, 2011-05-27

      Neseniai lietuvių kalba pasirodė dar vienas Haruki Murakami romanas –­ „1Q84“. Šis autorius yra vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų ir dėl išskirtinio stiliaus ypač mėgstamas jaunimo. Jo kūriniai apibūdinami kaip fantastiniai, mitologiniai, okultiniai, bet japonų kultūros atšvaitų čia nedaug arba visai nėra. Rašytojo kūryba gretinama su Kobo Abės, J. L. Borgeso, G. G. Marquezo, K. Voneguto, M. Pavičiaus tekstais. 2006 m. H. Murakami buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu, kuris byloja apie tarptautinį pripažinimą. Lietuvoje H. Murakami turbūt yra vienas labiausiai verčiamų užsienio autorių – jau yra devynios knygos: „Kafka pakrantėje“, „Mylimoji Sputnik“, „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“, „Norvegų giria“, „Pernakt“, „Dansu dansu dansu“, „Avies medžioklė“, „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“. Gaila, kad ne visos autoriaus knygos verstos tiesiogiai iš japonų kalbos.

Pirmieji H. Murakami darbai lietuvių skaitytojus pasiekė išversti iš anglų kalbos. Taip jau yra, kad verčiant per tarpinę kalbą nenoromis nutolstama nuo originalo. Kiekvienas vertėjas, versdamas kito autoriaus kūrinį, vartoja tai kalbai būdingas sintaksines struktūras ir leksiką, todėl verstas per tarpinę kalbą kūrinys netenka savo pradinės formos, aplimpa svetimomis mintimis. Šis reiškinys pastebimas, palyginus H. Murakami darbų vertimus iš japonų ir anglų kalbų. Angliškasis vertimas neatspindi autoriaus stiliaus, todėl skaitant tokią knygą reikia nepamiršti, jog tai yra jau trijų žmonių darbas. Kaip ir „Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“, „Mylimoji Sputnik“ ir „Pernakt“, romaną „1Q84“ iš japonų kalbos vertė Ieva Susnytė. Vertėja yra baigusi Vilniaus universiteto Orientalistikos centro Lyginamąsias Azijos studijas ir įgijusi Japonologijos bakalauro laipsnį. Bakalauro darbo tema „Forma ir turinys postmodernistinėje Murakami Haruki literatūroje“, todėl išmano autoriaus kūrybos subtilybes ir tuo naudojasi versdama jo kūrinius.

Kaip teigia pats autorius, labiausiai jį žavi hard-boiled tipo detektyviniai romanai su mistikos prieskoniais. „1Q84“ –­­ puikus šio tipo pavyzdys. Pavadinimas skaitytojams gali pasirodyti pažįstamas: tai nuoroda į George’o Orwello romaną „1984-ieji“. Žinant, kokia buvo G. Orwello knyga ir kokio susidomėjimo ji sulaukė ne tik iš literatūrologų, bet ir iš lingvistų, „1Q84“ tiesiog prašosi perskaitoma.

Tiems, kas romane tikisi atrasti „1984-uosiuose“ minėtus teleekranus, kurie seka kiekvieną žmogaus veiksmą, naujakalbę ar sintetinį džiną, teks nusivilti. Pagrindiniai veikėjai gyvena 1984-ųjų Tokijuje ir nėra suvaržyti valdžios gniaužtų. Veiksmas sukasi apie „Sakigakės“ komuną, kurios gyvenimo principai primena G. Orwello aprašytąjį pasaulį. Komunoje gyvenantys žmonės yra visiškai izoliuoti nuo tikrojo pasaulio. Ten galioja keistos taisyklės, apie kurias išorinis pasaulis žino nedaug. Žinoma tik tiek, kad iš ten pabėgusios mergaitės yra labai keistos.

Ir patys romano veikėjai diskutuoja apie G. Orwello „1984-uosius“. Jiems „Sakigakės“ komuna atrodo panaši į šio autoriaus aprašytą pasaulį:

„Džordžo Orvelo romane 1984-ieji, kaip ir pats žinai, yra despotas Didysis Brolis. Žinoma, jis simbolizavo stalinizmą. Sąvoka „Didysis Brolis“ nuo tada vartojama kaip socialinis simbolis. Tai Orvelo nuopelnas. Tačiau dabar, 1984-aisiais, Didysis Brolis jau yra tapęs pernelyg žinoma, pernelyg atpažįstama figūra. Jei dabar ateitų Didysis Brolis, mes jį badytume pirštais šaukdami: „Atsargiai. Tai Didysis Brolis!“ Kitais žodžiais tariant, šiame, realiame, pasaulyje nebėra aplinkybių scenoje pasirodyti Didžiajam Broliui. Vietoj to atsiranda Mažieji žmonės. Tau neatrodo, kad tai visai įdomus žodžių žaismas?“ (p. 303)

Kita nuoroda į G. Orwello romaną yra laike nebesusigaudanti Aomamė – pagrindinė romano veikėja. Ji ima nebesuprasti, kuriame amžiuje gyvena, todėl 1984 metus ji pavadina 1Q84 metais. Q – tai nežinomasis, kurį atrasti yra Aomamės tikslas.

Romane paraleliai kuriamos dvi siužeto linijos, einančios į vieną tikslą. Pagrindiniai veikėjai – samdoma žudikė Aomamė ir Tengo – nepripažintas rašytojas. Abu veikėjai yra stiprūs individualistai, labai akylai saugantys asmeninę erdvę ir nenoriai mezgantys naujas pažintis. Veikėjai vienas kitą pažįsta nuo vaikystės, bet jų keliai per visą romaną nesusikerta. Gyvendami įprastus gyvenimus, jie net nepajunta, kaip pasaulis staiga ima keistis.

Aomamė, dirbdama sporto klube, susipažįsta su senyva moteriške, kuri ją įtraukia į bendruomenę, ginančią vyrų skriaudžiamas moteris. Aomamės pareigos – susidoroti su tokiais vyrais, kurie šiuo atveju nepataisomi. Savo užduotį ji atlieka labai subtiliai. Paskutinioji jos užduotis susijusi su „Sakigakės“ bendruomene itin rizikinga, bet Aomamė jaučia, kad ją atlikti yra būtina.

Kitas pagrindinis veikėjas – Tengo –­ dirba matematikos mokytoju, o laisvalaikiu rašo romanus, kurių nė vienas dar nebuvo išleistas. Labai įdomiomis aplinkybėmis šis nepripažintas rašytojas susipažįsta su keista mergina Fukaeri. Paini merginos gyvenimo istorija ir netikėtas jos dingimas Tengo atveda prie „Sakigakės“ vartų.

Romane netikėtai atsiranda ir fantastikos elementų, kurie šiek tiek suglumina.

„Cubasa kietai miegojo priglaudusi skruostą prie pagalvės ir truputi prasižiojusi. Iš burnos sklido vos juntamas alsavimas, o kūnas visiškai nejudėjo. Tik retkarčiais virptelėdavo petys. Akis dengė užkritę plaukai.

Tada jos burna lėtai prasivėrė ir iš ten vienas po kito ėmė lįsti Mažieji žmonės. Jie žvalgydamiesi aplinkui atsargiai pasirodė po vieną. Pabudusi ponia būtų galėjusi juos išvysti, bet ji buvo kietai įmigusi. Artimiausiu metu ji neprabus. Mažieji žmonės tai žinojo. Iš viso jų buvo penki. Kai lipo iš Cubasos burnos, jie buvo jos mažojo pirštelio dydžio, bet visiškai išlindę, it ištiesdami sudedamąjį baldą, jie nerangiai ištempė kūną ir tapo trisdešimties centimetrų dydžio. Visi vilkėjo vienodais niekuo neišsiskiriančiais drabužiais. Veido bruožai irgi buvo neypatingi, nebuvo galima jų vieno nuo kito atskirti“ (p. 320).

Iki tol visą kūrinį dengęs mistikos šydas, netikėtai transformuojasi į fantastiką. Tai netikėtas, pribloškiantis siužeto vingis, priverčiantis keisti skaitymo strategiją. Jei pradėdami skaityti tikimės utopinio, bet logiškai paaiškinamo G. Orwello pasaulio modelio, tai susidūrę su tokiomis scenomis esame priversti į kūrinį pažvelgti kitaip.

Įsibėgėjus pasakojimui, fantastikos elementai darosi vis dažnesni, todėl galime spėti, jog kitose trilogijos dalyse jų bus tik dar daugiau. Šis romanas tėra įžanga – jame skaitytojas tik supažindinamas su veikėjų aplinka bei besimezgančiais įvykiais, todėl išlieka intriga, verčianti laukti tęsinio.

 

Nariams

Naujienlaiškis