Irena Potašenko

Schopenhaueris tarp trumpulių

Viktor Pelevin. Empire V: Apysaka apie tikrąjį antžmogį. Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis. Kaunas: Jotema, 2009.

Publikuota: Knygų aidai 2010 m. Nr. 2
 

 

 

Apie knygos autorių

 

 

„Pirmiausia reikėtų susitarti: Viktoras Pelevinas – visiškai reali būtybė, gyvenanti Čertanove“, – tokiais žodžiais apybraižą apie rašytoją pradėjo žinomas Mask­vos žurnalistas Aleksejus Beliakovas. Apie Peleviną iš tikrųjų sklinda daug įvairiausių gandų: radikaliausias jų skelbia, kad rašytojo nėra, o Pelevino pavarde pasirašytas knygas kurpia kompiuteris. Vis dėlto susitarkime: Pelevinas egzistuoja. Ir gyvena tame savo Čertanove (atkreipėte dėmesį į vietovardį?!). Ir jo biografija iš pirmo žvilgsnio visai paprasta: gimė 1962 m. Maskvoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Pamaskvės Dolgoprudnyj mieste. 1979 m. baigė prestižinę mokyklą dėstomąja anglų kalba pačiame Maskvos centre. Toje mokykloje anglų kalbą dėstė bei direktoriaus pavaduotoja dirbo Pelevino motina. Tėvas dėstytojavo Maskvos technikos universiteto Karinėje katedroje. Būsimasis rašytojas baigė Maskvos energetikos institutą, mokėsi aspirantūroje, bet disertacijos negynė, o nunešė dokumentus į Literatūros institutą. Nors iš instituto pašalintas kaip nuo jo „atitrūkęs“, kelerius metus dirbo jo patalpose įsikūrusioje leidykloje Prozos skyriaus redaktoriumi. Leidyklos pavadinimas (ir veiklos kryptis) vis „tamsėjo“: pirmasis pavadinimas Den‘ („Diena“) netrukus buvo pakeistas Voron („Varnas“), dar vėliau – Mif („Mitas“). Leidykla išleido Trečiojo reicho enciklopediją, Simbolių, ženklų, emblemų enciklopediją ir kt. Metus dirbo žurnalo Face to Face etatiniu korespondentu. Kelerius metus bendradarbiavo žurnale Nauka i religija, rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Pelevinas teigia esąs karatistas, būrėjas (beje, pasižymi verslumu: straipsnį „Būrimas runomis“, publikuotą Nauka i religija, pristatė kaip kursinį darbą Literatūros institute, vėliau dar sugebėjo ir parduoti kažkokiam kooperatyvui). Kalbama, kad Pelevinas buria runomis, senovės kinų „Permainų knyga“ (bandė tai daryti ir įdiegęs savo kompiuteryje specialią būrimo programą), mėgsta klausytis fašistinių maršų ir eksperimentuoti su žolelėmis bei grybukais1, siekdamas išplėsti sąmonės ribas... Kartą duodamas interviu žurnalistei Viktorijai Šochinai Pelevinas prasitarė, kad mėgstamiausia jo pramoga – imituoti snaiperio ataką nutaikant pro šešioliktame aukšte esančio buto langą raudoną lazerio spindulį į „naujojo ruso“ mersą arba toyotą: „Tas pradeda blaškytis, o aš sėdžiu ir juokiuosi“.

 

 

Pelevino kūryba Lietuvoje

 

 

Pirmasis išspausdintas Pelevino kūrinys – „Burtininkas Ignatas ir žmonės“. Literatūrinio debiuto data – 1989 metai. Didžiausios sėkmės susilaukė budistinių pasaulio iliuziškumo idėjų persunktas romanas Čiapajevas ir Pustota (1996), kūrinių rinktinė Mėlynas žibintas 1994 m. įvertinta Malyj Buker premija. Rašytojo knygos išverstos į visas populiariausias pasaulio kalbas. French Magazine Peleviną įtraukė į 1000 svarbiausių šiuolaikinių pasaulio kultūros veikėjų sąrašą.

 

 

Daugelio Lietuvos skaitytojų pažintis su šio rašytojo kūryba prasidėjo nuo romano Čiapajevas ir Pustota. Pirmasis leidimas (1998, vertė Rimantas Vanagas) tapo kultine knyga ir buvo išpirktas gerokai greičiau nei įprastai išperkamos kultinėmis laikomos Vakarų autorių knygos. Daugeliui jaunų (ir ne tik) skaitytojų ši knyga tapo tiltu į beveik nežinomą šiuolaikinės rusų literatūros pasaulį. Sakoma, kad Pelevinas sugebėjo sulydyti klasikinės rusų literatūros tradiciją su popkultūra ir nepaskęsti nei vienoje, nei kitoje. Dabar Lietuvoje jau išleistos penkios Pelevino knygos. Keturias jų vertė Jurgis Gimberis, žinomas literatas ir vertėjas, apdovanotas Kauno meno kūrėjų asociacijos, Augustino Griciaus, Vieno Lito ir kt. premijomis2. Gimberis išvertė šiuos Pelevinokūrinius: Skaičiai (2003, liet. 2005), Šventoji vilkolakio knyga (2004, liet. 2006), Generation P (1999, liet. 2006), Empire V (2009).

 

 

Pakartotinis Čiapajevas ir Pustota vertimo leidimas (2007) ir kitų knygų pasirodymas liudytų, kad Lietuvoje rašytojo gerbėjų turėtų būti gausu. Deja, atsiliepimų, juolab analitinių lietuvių autorių straipsnių apie Pelevino kūrybą beveik nėra. Paminėtinas nebent įdomus komparatyvistinis Jono Vabuolo komentaras pristatant Generation P vertimą: „Siurrealistiškai besikaitaliojantys Pelevino romano planai [...] primena bene iškiliausio lietuvių postmodernistinės krypties rašytojo Ričardo Gavelio kūrybą. Pastarasis irgi panašiai traktuodavo individo sumaištį įvairių socialinių patologijų akivaizdoje. Šių dviejų autorių pasaulėjauta ir jų saviraiškos braižas itin artimi. Kaip ir Gavelio kūryboje, šiame rusų postmodernizmo grando romane tikrai nestinga semantinio žaismo, netrūksta čia ir be gailesčio apnuogintų, galbūt vien rusų literatūrai būdingų kasdienybės realijų, [...] palydimų geliančio, sarkastiško autoriaus humoro“. Pasak Vabuolo, Pelevino kūryba turėtų patraukti „tiek intelektualesniam, tiek grynai pramoginiam tekstui nusiteikusius skaitytojus...“3

 

 

Tarp tikrojo žmogaus ir tikrojo antžmogio

 

 

Oficialiai nurodytas aptariamojo kūrinio žanras – romanas, tačiau paantraštė skelbia, jog tai – apysaka, o literatūrologai atranda fantasy žanruibūdingų mitologinių ir pasakų motyvų. Pelevinas mėgsta paerzinti skaitytoją savo raudonuoju lazeriuku... Itin daug ginčytasi dėlknygos pavadinimo: kaip vis dėlto reikėtų skaityti Empire V: Ampyras V, Vampyrai, Vampyrų imperija ar Penktoji imperija? Knygos paantraštė: Empire V: Apysaka apie tikrąjį antžmogį – tai 1946 m. parašyto sovietinio rašytojo Boriso Polevojaus kūrinio Apysaka apie tikrąjį žmogų pavadinimo dekonstrukcija. Polevojus aprašo rusų lakūno Aleksejaus Meresjevo žygdarbį: jo lėktuvas buvo numuštas, lakūnas neteko abiejų kojų, bet milžiniškomis valios pastangomis vėl pakilo į dangų – grįžo į frontą kautis už tėvynę. Sovietmečiu šis kūrinys vertintas kaip humanizmo ir patriotizmo apoteozė, kurią ir „dekonstruoja“ Pelevinas, sukūręs pasakojimą apie kitą skrajūną – vampyrą4. Kitaip tariant, mitas apie „tikrąjį antžmogį“ Pelevinui neatrodo kuo nors geresnis už mitą apie „tikrąjį žmogų“, ir atvirkščiai. Tai tarsi vienas kitą atspindintys veidrodžiai, kuriuose atsispindi tuštuma kaip tvėrimo pradžios momentas. Erdvė, kurioje atsiskleis Kūrėjas. Anot rusų postmodernizmo pradininko Andrejaus Siniavskio (Abramo Terco), pati kalba yra tuštuma, tiksliau, žodžių tinklas, o rašytojas – truputį žvejas, truputį fokusininkas, gaudantis prasmes... Toks yra Pelevinas. Pasak rašytojo, realybė nuo haliucinacijos skiriasi tik tuo, kad „realybė – tai bet kuri haliucinacija, kuria šimtu procentų tikite. O regimybė – tai bet kuri realybė, kurioje atpažįstate haliucinaciją“5.

 

 

Knygos siužetas

 

 

Siužetas nesudėtingas: be tėvo užaugęs Roma Štorkinas (beje, pavardė „išoperuota“: Štorkino tėvas kilęs iš Pabaltijo baronų fon Štorkvinkelių – „Motina paaiškino, kad tokia pavardės operacija – įprasta karinio komunizmo laikų socialinė maskuotė“; p. 16) stoja į Maskvos valstybinio universiteto Fizikos fakultetą. Būsimiesiems fizikams kažkodėl per stojamuosius įsakyta rašyti rašinį tema „Tėvynės paveikslas mano širdyje“. „Aš, žinoma, supratau, kad stojant į tokią prestižinę aukštąją mokyklą nereikėtų sakyti tiesos, tačiau neturėjau kitos išeities“ (p. 17). Romą pražudo frazė: „Ir vis dėlto esu patriotas – aš myliu mūsų žiaurią neteisingą, gyvenančią amžino įšalo sąlygomis visuomenę“. Po žodžio „žiaurią“ turėjo būti kablelis“ (p. 17). Neįstojęs į aukštąją mokyklą, Roma įsidarbina universalinėje parduotuvėje pagalbiniu darbininku ir... tampa lūzeriu tarp krovikų. Meta darbą ir kurį laiką gyvena su motina iš universalinėje užsidirbtų ir prisivogtų kroviko santaupų... Kartą po eilinio skandalo su motina vaikštinėdamas po miestą jis pamato žalia kreidele nubraižytą rodyklę su užrašu: „Realus šansas įsilieti į elitą / 06.22 18.40–18.55 /Antro nebus niekada“ (atkreipkime dėmesį į datą: ilgiausia metų diena, be to – Didžiojo Tėvynės karo pradžia).

 

 

Eidamas pagal strėliukes, Roma patenka į prabangų butą, kur jam įkanda vampyras ir jis pats pavirsta vampyru Rama (Rama – indų epų herojus, sudievintas senovės Indijos karalius). Reikia pasakyti, kad Pelevino veikėjų vardai paimti iš mitologijos ir sudaro ištisą įvairių civilizacijų dievybių panteoną: čia minimi indoiranėnų (Mitra), šumerų (Enlilis), skandinavų (Baldras; romane – glamūro mokytojas), judaizmo (Jahvė; romane – diskurso mokytojas), graikų (Hera) ir kt. dievybių vardai. Pelevinas – puikus mitologijos, magijos ir simbolių specialistas. Tačiau ką su šiuo sudėtingu kodu daryti vargšui skaitytojui? Dar kartą išgyventi savo menkystę? Kiekvienas renkasi pats. O dievai-vampyrai yra absoliučiai laisvi nuo menkų žemės rūpesčių: tai užtikrina daugiaženklės dolerinės sąskaitos bankuose, prabangūs apartamentai, automobiliai, asmeniniai vairuotojai ir pan. Taigi nuo šiol ne Roma – krovikas, o Rama – „Pasaulio Viršikinikas“ (p. 274). Baigęs diskurso ir glamūro kursą (kas tai yra, paaiškėja atsivertus blizgantį žurnalą: „Viskas, ką tu matai nuotraukose – glamūras. O raidžių stulpeliai tarp nuotraukų – tai diskursas“; p. 45), patiria Didįjį Nuopuolį, t. y. pavirsta tikrų tikriausiu vampyru („Labiausiai vampyras panėšėjo į juodu kailiu apžėlusią skraidančią kiaulę su plėveliniais sparnais“ (p. 115). Beje, tai citata iš galantiškojo vampyro Mit­ros portreto! O visi pasiskraidymai, pradedant meitėliu, puotos scena, kurioje Ramai tenka „karalienės“ vaidmuo, – tai reminiscencijos iš Michailo Bulgakovo Meistro ir Margaritos) ir aplanko vadinamąjį Hart­landą6. Vėliau Rama prisistatomas chaldėjams, t. y. vadybininkams, kontroliuojantiems visas socialines pakopas: kreipiasi į juos citata iš prezidento Busho kalbos Michaelo Moore‘o filme 9/11 pagal Farenheitą: Some people call you elite, I call you my base... („Kai kas jus vadina elitu, o aš vadinu savo baze...“). Pagaliau įvyksta „Raudonoji ceremonija“, per kurią jis pirmą kartą gauna pačiulpti babloso (bablosas ~ bablas (t. y. pinigai) ~ raudonasis skystis (t. y. kraujas) ~ prasmės ir vilties lašeliai, gimstantys žmonių galvose) ir tampa nuo jo priklausomas, nes iščiulpę prasmės ir vilties lašus iš žmonių galvų, vampyrai tuoj pat priversti atiduoti juos būt-yb-ei, kurią Pelevinas nuosekliai vadina Великая Мышь (= „Didžioji Šikšnosparnė“; žr. kulto simbolius – šikšnosparnį su žmogaus kaukole vietoj galvos), o Gimberis verčia „Didžiaja Deive“. Tačiau derėtų labiau pabrėžti tai, kad Pelevino Великая Мышь yra ambivalentiška. Nors romane ji tapatinama ir su Šventąja Dvasia, žr.: „didžioji Deivė sugebėjo išlikti pakilusi į orą. Biblijoje išliko tų dienų aidas: „Žemė buvo tuščia ir nyki, ir Dievo dvasia sklandė virš vandens...“ (p. 123), bet vis dėlto dažniausiai Великая Мышь siejama su tamsos karalyste. Didžiosios Šikšnosparnės atributai: juodas kūnas, požemiai, kabojimas žemyn galva... Tai velnio paukštis, Tamsos Kunigaikščio įsikūnijimas. Patvirtinimų galime rasti ir krikščioniškajame mene, kur šėtonas vaizduojamas su šikšnosparnio sparnais, ir budizme, kurio pasaulėjauta persunktas Čiapajevas ir Pustota, – tai aptemusios sąmonės, kuri sudaro priešpriešą nušvitusio Budos būviui, simbolis.

 

 

Vampyras Rama po ilgų ieškojimų suvokia egzistuojantis atspindžius atspindinčioje regimybėje. Jis pamilsta vampyrę Herą, iškviečia į dvikovą konkurentą Mitrą ir pralaimi. Didžiausios įtampos akimirką, ruošdamasis dvikovai, Rama perdozuoja raudonojo skysčio ekstrakto ir jam prieš akis atsiveria nauji horizontai. Tokios būsenos jis sakosi suprantąs garsųjį Fiodoro Tiutčevo ketureilį, kuriame poetas tvirtina, kad Rusija „galima tik tikėti“, ir apmąsto chtonišką Rusijos prigimtį bei ciklišką istoriją. Deja, dvikova pralaimėta. Tačiau pastarasis pralaimėjimas Ramai netikėtai atveria kelią į elitą: konkurentas Mitra panaudojamas kaip „liežuvis“, – šiurkščiai tariant, kaip organų donoras, Herai nukertama galva ir ji tampa Didžiąja Deive Ištare (t. y. pakeičia seną Didžiosios Šikšnosparnės galvą – Ištarę Borisovną, – kurios portretas labai primena Alą Borisovną Pugačiovą). Pabaigoje Roma išskrenda į pasimatymą su Hera-Ištare, mąstydamas apie tai, kad „bus daug pokyčių“ ir kad atsidūrė „reikalingoje barikadų pusėje“ (p. 292). Jis jaučia, kaip „su kiekvienu sparno mostu“ artėja prie babloso, „kuris dabar visas mūsų“ (p. 295).

 

 

Didelę dalį teksto sudaro dialogai: Rama užduoda amžinuosius klausimus „Ar yra Dievas?“, „Kokia gyvenimo prasmė?“ ir t. t., o mokytojai autoritetingai aiškina... Kartais susidaro įspūdis, kad tai tik senas triukas, kurį knygoje Trys Diuma demaskavo Andrй Maurois: kiekvienas rašytojas kurpia dialogus, kai jam mokama už eilutę... Tačiau Pelevinas leidžia skaitytojui patirti visą emocijų grandinę: atpažinti „amžinuosius klausimus“, pasigėrėti veikėjų (ir savo paties) dvasingumu, pasimėgauti savo paties, kaip fokusininko, išmone bei sąmojumi; pažeria informacijos apie šį bei tą, aiškina žodžių kilmę, – kol apvynioja skaitytoją aplink pirštą ir šis suvokia sugrįžęs į pradinį tašką. Pasirodo, kalbančiųjų apie aukštuosius dalykus naudingo veikimo koeficientas lygus nuliui. Pelevino tekstas kaip juodoji skylė susiurbia mitą apie tradicinį rusų dvasingumą. Pasak Pelevino, tai ne kas kita kaip „demonstratyvusis vartojimas“ ir „fasono laikymasis“. Aplink tamsu – nors pirštu į akį durk...

 

 

Vienas įdomiausių romane yra pagrindinio veikėjo Romos-Ramos paveikslas. Tiksliau, Ramos pasaulėjauta. Jis daug ieško, tačiau nieko nesirenka ir nieko neveikia (primena Ivano Gončiarovo Oblomovą). Romano pabaigoje, kai padvelkia „paslapties, valdžios svertų ir galios gelmių kvapas“ (p. 290), jis sėdi prie židinio, skaito idiotiškus titrus be garso veikiančio televizoriaus ekrane ir galvoja: „Nelabai norėjosi kur nors skristi per žiemos naktį (= žiemos naktį). Bet kitų variantų nenusimatė“ (p. 292). Kitaip tariant, Roma-Rama ir vėl „neturėjo kitos išeities“. Kodėl? Pirmasis išeities neturėjimas susijęs su besąlygišku tiesos sakymu išsižadant savęs. Antrąjį taip pat galima interpretuoti kaip savęs išsižadėjimą, atsidavimą aukštesnei jėgai... Tik kokiai? Romano finale pralaimėjęs, patyręs paralyžių, stebėjęs mylimosios mirtį, Rama nebesipriešina, – jis atsiduoda gomuryje integruotam liežuviui-mikroschemai, Penktosios imperijos tapatybei. Baigdamas pasakojimą Rama sako: „Ką darai, daryk greičiau...“ Tais pat žodžiais, kaip Paskutinės vakarienės metu Jėzus, Evangelijoje pagal Joną paragindamas greičiau veikti išdavėją Judą, kai šis nurijo jo paduotą dubenyje pamirkytą kąsnį (Jn 13, 26–27).

 

 

Empire V tekstą pasirašė „Rama Antrasis, Ištarės draugas, glamūro ir diskurso viršininkas, kietuolis kaip uodas (= kietuolis uodas, Gimberio išversta rusų idioma камаринский мужик (rusų valstiečio – laisvūno, tinginio, girtuoklio ir palaidūno – tipažas), kurią Pelevinas transformavo į homofoną комаринский мужик, plg. комар – uodas, kraujasiurbys parazitas, vampyro ir Šio Pasaulio kunigaikščio simbolis romane) ir pinigų su ąžuol

Nariams

Naujienlaiškis