Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Kazimiera Kazijevaitė

Sėkmę atnešusios žiurkės nesėkmės

Sam Savage. Firminas. Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Vaga, 2009.

 
„Firminas: metropolio prasčioko nuotykiai“ – pirmoji amerikiečių rašytojo Samo Savage’o knyga. Autorius nuėjo ilgą ieškojimų kelią: studijavo filosofiją Jeilyje, dirbo dėstytoju, žurnalistu, dviračių mechaniku, staliumi, žveju, rašė poeziją ir prozos kūrinius, kurių nė vieno taip ir nebaigė. Rašytojas teigia, kad „Firminas“ gimė būtent iš šio nesėkmės jausmo, iš nepavykusių bandymų rašyti ir baigti ką pradėjus. Paradoksalu, bet nesėkmės dvelksmas, smelkte persmelkęs „Firminą“, atnešė autoriui sėkmę. Žinoma, jam teko sulaukti 67 metų, kad galutinai patikėtų savo nesėkme, mat anot jo: „To neįmanoma patirti, kai tau trisdešimt, nes manai, kad tau dar pavyks: tik sulaukęs tam tikro amžiaus supranti, kad nebe.“

Sunku įsivaizduoti labiau nesėkmių apniktą personažą už Firminą. Alkoholikės motinos pagimdytas knygyno rūsyje ir pusbadžiu augęs su būriu godžių brolių ir seserų, jis ima krimsti knygas ir netrukus tampa tikru literatūros maniaku (kitaip sakant, eruditu). Suprasdamas, kad yra kitoks nei visi, Firminas nesėkmingai ieško artimos sielos: žavisi knygyno savininku, kol šis pabando jį nunuodyti, o vėliau apsigyvena pas populiarumo stokojantį rašytoją, kuris niekada taip ir neįvertina jo tikrųjų talentų. Meilės srityje jam sekasi ne ką geriau: pajutęs nenugalimą potraukį gražioms pusnuogėms merginoms, kurias vadina Meilutėmis, savo aistras jis tegali tenkinti tamsioje kino teatro salėje naktimis žiūrėdamas pornografinius filmus. Beje, nepasakiau svarbiausio: jis yra rudoji žiurkė.

Knyga pradedama išties įspūdingai: „Visada įsivaizdavau, kad mano gyvenimo istorija, jei ir kai ją rašysiu, prasidės didingomis eilutėmis: galbūt lyriškomis, kaip Nabokovo „Lolita, mano gyvenimo šviesa, mano strėnų ugnie“, o jei lyriškomis nepavyktų, tai dramatiškomis, kaip Tolstojaus „Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip“ (p. 9) ir taip toliau, ir panašiai. Tokia įžanga žadėte žada, kad ir pati istorija bus įspūdinga, ir šis pažadas išpildomas: pasakojimas tikrai nepaprastas, nors kartu ir kupinas kartėlio, nes tai žlugimo, neišsipildymo istorija.

Pats Firminas nepaprastas jau vien todėl, kad, kitaip nei visos žiurkės, yra apdovanotas intelektu, jautrumu ir lakia vaizduote. Viena vertus, dėl to jis atranda literatūrą, kita vertus, tai ir tampa jo nesėkmių priežastimi, nes jis nebesugeba nei gyventi tikrajame (t. y. žiurkių) pasaulyje, nei tapti siekiamojo (t. y. žmonių) pasaulio dalimi. Nors Firminas atrodo esąs veikiau meno vartotojas nei menininkas (kaip žinia, pats rašyti jis negali dėl fiziologinių priežasčių), jis atstovauja meno pasauliui ar bent jau nykstančiai meniškos sielos būtybių padermei. Todėl šioje istorijoje liūdniausia, kad net perskaitęs begalę knygų ir tapęs tikru literatūros korifėjumi, žiurkinas taip ir lieka bebalsis – neišgirstas ir nesuprastas. Tad keliamas klausimas, ar apskritai menininkas gali būti išgirstas. Žlugimo istorija pasiekia kulminaciją, prasidėjus Skali skvero griovimui –­ liepsnojant pastatams ir aidint sprogimams, Firminas, užuot pabėgęs su kitomis žiurkėmis, lieka po savo pasaulio griuvėsiais. Pembruko knygyno „aukso amžiaus“ pabaiga simboliška – tai tarsi visų Firmino iliuzijų ir tikėjimo, kad „menas išgelbės pasaulį“, žlugimas.

Taigi rašytojas, susitaikęs su tuo, kad niekada netaps rašytoju, parašo knygą apie žiurkę, negalinčią susitaikyti su tuo, kad niekada netaps žmogumi. Autorius knygą pavadino „išlaisvinančia“ – iš tiesų, visą savo žlugusių siekių naštą perkėlęs ant keistuolio žiurkino pečių, jis ne tik sėkmingai baigė „Firminą“, bet parašė dar vieną naują knygą. Tačiau kalbant apie patį kūrinį, šitokia liūdesio ir melancholijos dozė gali pasirodyti kiek didoka. Stilinga autoriaus ironija sušvelnina šį įspūdį, bet skaityti kartais labiau graudu nei juokinga. Beje, paskaičius komentarus apie knygą užsienio tinklalapiuose susidaro įspūdis, kad skaitytojai tarsi pasidaliję į dvi stovyklas: vieni žavisi „Firminu“ ir tikina seniai neskaitę tokios smagios knygos, o kiti laiko ją veikiau slogia ir nuobodoka.

Šiaip ar taip, „Firminą“ verta perskaityti dėl šmaikštaus ir ironiško stiliaus. Lietuviškai romanas lengvai skaitomas, jo kalba gyva ir spalvinga, vertėjai pavyko perteikti autoriaus ironijos ir juodojo humoro perliukus. Štai pora pavyzdžių: „Pirmąjį sakinį įsivaizdavau tarytum kokias semantines įsčias, kuriose nenustygdami spirga neparašytų puslapių embrionai, maži išminties perliukai, tiesiog netveriantys troškimu gimti“ (p. 10); „Tik vėjo malūnų nepuolu. Blogiau: aš svajoju užpulti vėjo malūnus, o kartais net vaizduojuosi, kad užpuoliau vėjo malūnus. Vėjo ar kultūros malūnus, arba – tarkime tiesiai – tuos žaviausius iš visų nenugalimų objektų, tas meilės girneles, gašlius aistrų malūnėlius, šiltus nepadorių malonumų fabrikėlius, išsvajotą sanguliautojų rojų, mano Meilučių kūnus“ (p. 18). Išradingai išverstas ir autoriaus žaidimas sąskambiais: „Firminas – gauruotas vaikinas“ („Firmin: fur-man“); „Firminas kirminas“ („Firmin the vermin“) (p. 66). Tiesa, eiliuoto sakinio vertimas, palyginti su grakščiu originalu, kiek sunkokas: „Akimirka, akimirka ant smeigtuko, kur tas vaikis be smakriuko?“ – „Moment, moment on a pin, where’s the fellow with no chin?“ (p. 12).

Kai kur į akį krenta kiek netikslus vertimas. Pavyzdžiui, „Kartais pagalvoju, kad visa, ko žmogui gyvenime reikia, –­ tai krūva spragėsių ir kelios Meilutės“ (p. 83). Mano galva, šiuo atveju išversta kiek laisvokai, mat angliškai – „Sometimes I think that all anyone needs in life is lots of popcorn and a few Lovelies.“ – žodis anyone nebūtinai reiškia žmogų, ir skaitant lietuvišką tekstą tai taip krito akį, kad teko pasitikrinti, ar tikrai toks buvo autoriaus sumanymas. Suabejoti privertė ir pora sakinių pastraipoje, kurioje aprašomas Firmino stebimas „nusiliuobusio“ vyriškio ir merginos, avinčios „sidabriniais bateliais labai aukštu kulnu“ konfliktas: „Mintimis buvau jos pusėje, kad ir kokia būtų kaina. Iš tikrųjų kaina buvo lygi nuliui – kodėl tokiai gražiai merginai turėtų rūpėti, kad kažkoks varganas žiurkpalaikis yra jos pusėje?“ (p. 108). Angliškai tai skamba: „Mentally, I was on her side, for what that was worth. In fact it was worth exactly nothing – why should a pretty girl like her give a shit that some scroungy little rat was on her side?“, veikiausiai turima omeny ne kaina, o reikšmė, tad galima būtų versti maždaug taip: „Mintimis buvau jos pusėje, kad ir ką tai jai reikštų. Iš tikrųjų tai nereiškė visiškai nieko.“ Gan keistai nuskambėjo ir šis sakinys: „Ji išlipo iš suknios, pakėlė ją pėdos galu ir nusviedė į kampą“ – „She stepped from her dress, and picking it up on the toe of her foot, sent it sailing into the corner“ (p. 218). Toe gali reikšti tiek pėdą, kulną, tiek kojos pirštą, tačiau šiuo atveju manyčiau vis dėlto turėtas omeny didysis kojos pirštas.

Deja, net geruose vertimuose pasitaiko kalbos klaidų. Du kartus netaisyklingai vartojamas žodis išpulti: „Šeštadienio popietėmis, ypač išpuolus gražiam orui, kai krautuvė būdavo pilna pirkėjų, Normanas pakildavo nuo stalo prie durų ir vaikštinėdavo po knygyną...“ (p. 78); „Mums vis dar išpuldavo sėkmingų dienų, bet tokių kaip kadaise nebepasitaikydavo“ (p. 113), žr. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Sakinyje „Šį kartą didžioji cerebrinė įsidėmėti-atgaminti sistema pavedė ir nesuveikė.“ (p. 104) veiksmažodis pavesti netaisyklingai vartojamas reikšme apvilti, apgauti, žr. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Nevartotina svetimybė pasitaiko ir 102 puslapyje: „(…) ant sugriautos planetos nuodėgulių nieko nebodamos karaliauja rudosios žiurkės.“ –­ neboti turėtų būti taisoma į nepaisyti, žr. Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad, nepaisant vienos kitos klaidos ar netikslumo, keistuolio nesėkmių apnikto žiurkino nuotykiai lietuviškai skamba ne ką prasčiau nei originalo kalba. O kad jau pasakiau apnikto, su malonumu pacituosiu vieną smagiausių teksto vietelių: „Apniktas – įdomus žodis. Normalūs žmonės neapninka, negalėtų apnikti net bandydami. Niekas negali apnikti, išskyrus blusas, žiurkes ir žydus. Jau jeigu apnikai kažką, tai pats prašaisi bėdos. Vieną dieną šnekučiavausi bare su tokiu žmogėnu, kuris pasiteiravo, kuo aš gyvenime užsiimu. Atsakiau: „Apninku“. Maniau, nuskambės ironiškai, bet jis nepagavo. Pagalvojo, kad „bankininku“, ir ėmė kaulyti patarimo, kur jam dėti savo pinigus. Taigi patariau investuoti į statybas. Subingalvis“ (p. 211).



Skaityti komentarus (4) | Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.