Gyvenimo dramų gliaudymas

LAIMANTAS JONUŠYS
 
Wiesław Myśliwski. Traktatas apie pupelių gliaudymą. Romanas. Iš lenkų k. vertė Kazys Uscila. V.: Mintis, 2009. 399 p.
 
Publikuota: Šiaurės Atėnai 2010-01-29
 
Šio romano autorius žiniasklaidai pasakojo prisimenąs, kad pupelių gliaudymas būdavo toks lyg kaimynų pasisėdėjimas – susirinkdavo įvairių kartų žmonės ir būdavo kalbamasi įvairiausiomis temomis. „Kartais pamanau, ar ne todėl pupelių tiek sodindavo, nes, kiek prisimenu, tiek daug jų nevalgydavo.“ Pokalbį lukštenant pupeles rašytojas pavertė romano struktūra, proga gliaudyti gyvenimo dramas, tragedijas, komedijas.
Iš esmės tai yra daug gyvenimo mačiusio pasakotojo monologas, jo mįslingas pašnekovas (iš esmės tik klausytojas) jokio konkretumo neįgyja. Chronologiškai nenuosekliais epizodais dėstosi gyvenimo mozaika, kurios lemtingas momentas yra viena karo diena, kai buvo padegtas kaimas ir išžudyti visi jo gyventojai, o pasakotojas, tada dar vaikas, atsitiktinai išliko gyvas bulvių duobėje.
Jau šiais laikais jis gyvena poilsiniame namelyje prie upės užutėkio, o kadangi šioje vietoje yra vienintelis nuolatinis gyventojas, tai prižiūri ir visus likusius keliasdešimt namelių. Apie čia atvykstančių poilsiautojų papročius ir moralę yra prastos nuomonės, kaip ir apskritai apie šiandieninį pasaulį. „Pasitaiko, nesakysiu, santuokų iki mirties. Bet tai jau atgyvenos. Netrukus pas tokius ves ekskursijas kaip į pilis, katedras, muziejus. Santuoka, iš teisybės, šiandien yra ribotos atsakomybės bendrija. Žlunga viena, steigia kitą.“
Šis kiek moralizuojantis tonas gali priminti kai kurių mūsų vyresniosios kartos autorių rūpintojėlišką literatūrą, bet vis dėlto Wiesławo Myśliwskio kūrinyje išmoningas literatūrinis pasakojimas didele persvara įveikia retus didaktikos daigus. O ir požiūris į pasakojimą literatūrinis: „Tai, kas papasakota, yra pasakojimas, nieko daugiau. Ir apskritai nedaug turi bendra su tuo, kaip buvo, yra ar bus. Gyvena savo gyvenimą.“
Bevardis pasakotojas – aukštos kvalifikacijos elektrikas, bet jo gyvenimo aistra – groti saksofonu. Dar komunistiniais laikais per darbo komandiruotę pasilieka užsienyje, kur galiausiai įsitaiso groti restorano orkestrėlyje. Iš kai kurių aplinkybių galima spėti, kad tas „užsienis“ yra Vokietija, bet nei Lenkija, nei jokia kita šalis ar tauta romane apskritai nė vienu žodžiu nepaminima. O vis dėlto yra aiškių užuominų – štai vienas personažas pokariu savo įtartiną praeitį balindamas „prisiekinėjo Aušros vartų Dievo motina, kas juo labiau galėjo kelti įtarimus, nes Aušros vartų Dievo motina jau buvo ne mūsiškė“.
Užsienyje pasakotojas be didelio noro susipažįsta su vienu restorane apsilankiusiu tautiečiu, vardu Robertas, – šis, kupinas entuziazmo ir draugiškiausio palankumo, vėliau atakuoja laiškais ir telefono skambučiais, vis nepaliaudamas kviesti apsilankyti jo poilsiniame namelyje prie upės užutėkio. Kai po ilgo laiko saksofonininkas ryžtasi priimti kvietimą, Roberto įkarštis ima sparčiai vėsti. Po poros pabendravimų pasakotojas ryžtasi apsigyventi viename namelyje, o Robertas apskritai dingsta ir savo namelyje niekada nebeapsilanko. Vėliau aiškėja, kad tai kaip tik ta vieta, kurioje per karą buvo sudegintas kaimas.
„Traktate apie pupelių gliaudymą“ yra ir daugiau tokių mįslingų santykių, kurioziškų sutapimų, keistų susitikimų. Kai kurie epizodai išsilieja į autonomiškus pasakojimus, turinčius kažkokią keistą, obsesinę, bet įtaigią, nors lyg ir netikrovišką logiką, ir šiuo atžvilgiu primena iš anapus nuleistą būtinumą, neišvengiamumą, tarsi mito struktūroje.
Užsienyje pasakotojas ir kažkoks jam lyg matytas žmogus prasilenkdami gatvėje nukelia vienas kitam skrybėlę, paskui atsigręžia vienas į kitą, prieina, viskas vyksta simetriškai – abu nusprendžia, kad apsipažino, bet antrasis vis dėlto primygtinai pakviečia išgerti kavos čia pat esančioje kavinėje. Pokalbis nesimezga, bet antrasis įsileidžia pasakoti apie šią labai seną kavinę, kurią gerai pažįstąs, apie vieną žinomą žmogų, kuris kadaise ateidavęs ir sėsdavęsis visada tik prie vieno staliuko, niekur kitur, o kartą atėjęs su ten sėdėjusiu vyriškiu sukėlė konfliktą, kuris vos nesibaigė dvikova, ir „po to atsitikimo [šeimininkas] į servetėlių stovą įdėjo lapelį, kad staliukas rezervuotas. Bet jis jau niekada nebeatėjo.“ Vėliau pats pasakotojas į šią kavinę kartais vis užeina, galiausiai paklausia padavėjos apie tą savo mįslingą pašnekovą, kuris čia lankydavosi nuolatos, bet jam pasako, kad po to karto jis niekada nebeatėjo. Tačiau prieš tai, jiems sėdint kavinėje per tą vienintelį susitikimą, jis pasakotojui išdėsto istoriją apie savo tėvą, kuris grįžęs iš karo nusižudė. Prieš mirdamas tėvas sūnui papasakojo, kad per baudžiamąją operaciją kaime jis priėjęs atidarė bulvių duobės dangtį ir ten išvydo jį, savo sūnų...
Tai nėra realistinis siužetas (nors šiurkštaus gyvenimo realybės audinio romane daug), „tai yra pasakojimas, nieko daugiau“, arba – daug daugiau.
Tarsi iš lėto besisupančiomis bangomis, vis plūsteli rezignacijos ir liūdesio gaida. Štai jis kalba apie savo pomėgį lankytis senienų parduotuvėse, dairytis į senus baldus, įvairius daiktus: „Juk kai pagalvoji, tai kiek tuose balduose, daiktuose likę žmonių prisilietimų, žvilgsnių, kiek širdžių plakimo, atodūsių, liūdesio, verksmo, baimių, žinoma, ir juoko, patoso, džiaugsmo protrūkių, nors tų daug mažiau, tų visada yra mažiau.“ Čia išreikštas pesimizmas primena tą rezignaciją ir liūdesį (ne tiek dėl savęs, kiek dėl to, kad žmonės nuolat sukuria pragarą vieni kitiems), prasismelkiantį geriausiuose Bohumilo Hrabalo kūriniuose. Myśliwskio personažo vienatvė nėra „pernelyg triukšminga“ – kaupiantis metams, ji darosi visiškai tyli, bet sunkioje pokario našlaičio jaunystėje ji būdavo triukšminga – perpildytuose bendrabučiuose, darbininkams išnuomotuose kambariuose, kur dažnai nepavykdavo išsimiegoti.
Žinoma, sunku būtų teigti, kad šios knygos autorius visa kuo prilygsta Hrabalui, be to, tai vis dėlto skirtingi autoriai, Hrabalas kur kas labiau linkęs pasakoti juokingas istorijas, nors tokių pasitaiko ir „Traktate apie pupelių gliaudymą“. Per vieną valdžios funkcionieriams surengtą pokylį ten su orkestru nuvežtas dar apyjaunis saksofonininkas tualete atsitiktinai nugirsta gretimoje kabinoje girto svečio sakomą prakalbą savo arogantiškam organui: „Ne viską žinai. Mat jeigu žinotum. Kartais gyventi nesinori. Bet ar tau tai rūpi. Tau tik viena galvoje. Nors tai lyg ir mano galva. Bet, tiesą pasakius, kokia ji mano?“ – ir t. t.
O galva turėtų būti su skrybėle, tokia bent vyravo nuostata senesniais laikais, ir šiame romane skrybėlei, kaip tų laikų ženklui (nenykstančiam ir dabar), skirtas svarbus vaidmuo net dviejose istorijėlėse. Sukarintos tvarkos internatinės mokyklos auklėtiniams rodomas amerikiečių filmas (lyg ir komedija), kurio personažas parduotuvėje itin ilgai negali išsirinkti skrybėlės. Šiam aprašymui paaukoti dešimt puslapių gali prailgti, nors kai gerokai vėliau pats personažas taip pat neranda norimos skrybėlės parduotuvėje, o nusipirkęs galiausiai palieka ją prisikimšusiame traukinio vagone, – tai papasakota su stebėtina įtaiga.
Per savo jau netrumpą gyvenimą Myśliwskis yra parašęs palyginti nedaug knygų, bet kai kurios jų tapusios įvykiu Lenkijos literatūroje ir gerai įvertintos kitur Europoje. Lietuviškai 1992 m. išleistas Myśliwskio romanas „Akmuo ant akmens“.
O „Traktatą apie pupelių gliaudymą“ lietuviškai skaityti malonu, nes kalba liejasi sklandžiai, gyvomis frazėmis ir sakiniais, gausios ir įvairialypės realijos išreiškiamos adekvačiomis žodyno atsargomis. Nebent gali užkliūti dažnai vartojamas intarpas „tarp kitko“ (nė karto nėra „beje“) ir „taip kad“ sakinių pradžioje (kur tiktų „tad“, „taigi“); vienur kitur perteklinis „sau“: „nusipirktumėt sau [...] namelį“, „gal norėtumėt sau užsirašyti“, „sunku sau įsivaizduoti“ (lenkiškai, matyt, wyobrażać sobie, bet lietuviškai sau taikomą veiksmą jau nusako sangrąžos dalelytė -si-). Smulkmenos tai – menkos ir negausios.
Pupelių gliaudymas – užsiėmimas, skatinantis pasakoti istorijas, mąstyti, teikiantis paguodą ir ramybę. Romano pasakotojo senelis porino tokią istoriją:
Staiga beldimas į duris: „Atidaryti!“ Kareiviai. Akys pasruvusios kraujais. Įniršę veidai. Kaip nieko būtų visus sukapoję. Bet pamatė, kad visi lukštena pupeles, pastatė šautuvus, nusisegė kardus, liepė duoti jiems kėdutes, atsisėdo ir ėmė kartu lukštenti.
 
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektas “Metų verstinės knygos rinkimai”

Nariams

Naujienlaiškis