Titulinis
 
 

 
Spausdinti

Aušra Kaikarytė

Recenzija
Garry Kilworth. Dėlionė. Iš anglų k. vertė Rolanda Strumilienė, red. Romena Račkaitytė Čepaitienė.
Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. 240 p.
 
Publikuota: Gimtoji kalba, 2009. Nr. 12, p. 13–16
 
 
Įdomu, ką pasiūlytų pardavėjai, jeigu knygyne neminėdami autoriaus paprašytumėt „Dėlionės“? Angliškas žodis jigsaw – toks yra Gario Kilvorto (Garry Kilworth) knygos pavadinimas originalo kalba – reiškia tokį žaidimą, tiksliau, galvosūkį, kurį sprendžiant reikia iš mažų gabaliukų sudėlioti paveikslėlį (beje, į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ žodis dėlionė dar neįrašytas).
Ir pats knygos siužetas, kuriamas dėlionės principu, yra patrauklus ir pagavus. Tai paauglio Makso dienoraštis, kuriame pasakojami neįtikėtini nuotykiai. Maksas su tėčiu archeologu, įbroliu Hasanu ir zoologu Rembuta atvyksta į salą, kurią netrukus užlies vanduo. Maksas iš pradžių žino tik tiek, kad tėtis rengiasi čia atlikti svarbų eksperimentą. Vėliau pamažu išaiškėja, kad Makso tėčiui pavyko atkurti Žvėrių motiną, o ši vieną po kitos paleidžia į pasaulį daugybę mitologinių būtybių.
Nors knyga skirta paaugliams, ji visai galėtų patikti ir suaugusiesiems. Viena iš svarbiausių priežasčių turbūt ta, kad jos autorius, vaikystėje daug keliavęs po pasaulį, net septyniolika metų tarnavęs Karališkajame oro laivyne, domėjęsis tautosaka, mitais ir legendomis, įpynė į siužetą ir įvairių mokslo sričių žinių, o visą šį margumyną išradingai apraizgė fantastika. Tad nekeista, kad knygoje apstu įvairių įstabiausių būtybių, augalų ir reiškinių pavadinimų: diugoniai 95, gekonas 164, skujuočius 105 (šis gyvūnas Terminų banke – skujuotis), mangrovės pelkė 26, rotangas 25, simurgas 123 ir kt.
Galima numanyti, kad versti į lietuvių kalbą tokį keliasluoksnį kūrinį nebuvo lengva. Ne mažiau plušėti turėjo ir redaktorė. Kaip pavyko lietuviškojo teksto rengėjoms šis darbas?
Visų pirma pagirtina, kad dviejų pagrindinių knygos herojų paauglių – Makso ir Hasano – kalba, regis, lietuviškame vertime daug kur atitinka jų amžių: Kam rūpi tie jos sumauti nagai? 140; Na ir kietas vardas! 16; Aš čia trūniju toje mokykloje, o tavo naujai iškeptas sūnelis visur šalia tavęs 51; Atsiknisk! Kodėl? 37.
Bet keistai skamba, kai paauglys savo bendraamžę vadina „poniute“: Tai ne mano kaltė! – ėmiau protestuoti. – O šios poniutės 95. Gal labiau tiktų sakyti panelytės?
Lietuviškame vertime daug vaizdingų, sklandžių, akį glostančių sakinių: Neilgai trukus sugrįžo išbalęs kaip dygliauodegės rajos pilvas 167; Už mūsų nugarų tamsiai žalia atogrąžų miško paunksmė blyško svilinančioje kaitroje. Žalieji jūros ristūnai dundėjo rifo link, stojo piestu ir galiausiai tėškėsi savo baltomis kanopomis 64; Ji užsirepečkojo į aukščiausią galą 27; Jaučiau, kad sprogsiu ir savo negerus jausmus ištaškysiu po sodą 51; Per ragą klioktelėjo žalias kraujas ir plūdo smaragdiniu upeliu 233; jos tėvui, jeigu būtų visa tai išgirdęs, ausys būtų susiraičiusios 144; Nuo sūraus vandens jie [įbrėžimai] gels kaip pasiutę 26; Negi jie [paukščiai] negalėtų perskristi aštriatvorės? 140.
Deja, lietuviško vertimo žavesį gerokai gožia kalbos klaidos. Visų pirma – tos iš didžiųjų klaidų sąrašo: kaip Grantas išsireiškė (=pasakė) 140; nėra vieningos (=bendros) šnekamosios kinų kalbos 180; Jie (=Jų) gana retai pasitaiko 68; Jis vis tiek nesiklausytų (=nebūtų klausęsis) 84; nepadariau to, nes Džordžija tikrai su manimi nebesikalbėtų (=nebebūtų kalbėjusis; būtų nebesikalbėjusi) 216; Visai nebūčiau nustebęs, kad (=jei) tėtis neleido (=tėtis nebūtų leidęs) mums pasidžiaugti kartu su juo 74; Štai kodėl tavo tėtis buvo atėjęs į slėnį – nufotografuoti vienaragį (=vienaragio) 123; jau buvo nuėjęs atsinešti savo laidynę (=laidynės) 142; Palikau jį melstis ir nuėjau skaityti knygą (=knygos) 59; Jie atplaukia mus (=mūsų) užpulti 157; Gal žinodamas, kad esu mitologinis gyvūnas, turėčiau jaustis ypatingu (=ypatingas), bet taip nėra 239; pažvelgus (=pažvelgęs; žvelgdamas) į vienaragio snukutį, jautei [...] 215; Tėtis beveik klykė ant mūsų, liepęs (=ir liepė; beveik klykdamas liepė) nešdintis lauk 35; Nužvelgęs vaikinuką, vilkėjusį (–vilkintį) banglentininko kelnėmis ir marškinėlius [...], jis vėl pasisuko į tėtį 14; Atrodė, kad Hasui prie stalo vyravusi (–vyraujanti) atmosfera nė motais 108.
Nemažai ir visokių smulkesnių žuvelių: Šiaip ar taip, vienaragis tapo labiausiai jaukus (=jaukiausias) iš visų scada 46; Mat eiliniai (–paprasti) žmonės jodinėja vien kumelėmis ir kastruotais arkliais 147; Mudviem su Hasu buvo uždrausta įeiti vidun be pakvietimo (–kvietimo) 74; Visada galvojau (–maniau), kad piemenų ir ožkaganių svaidyklės aprašinėjamos tik knygose 44; Net šioje nedidelėje saloje jie [medžiai] virsta pakankamai (–gana) dažnai 86; Pajutau, kaip mano kūną nutvilkė karščio banga, tuo pačiu (=bet kartu) visas virpėjau 122.
Dažnai ten, kur reikėtų, nevartojamos įvardžiuotinės formos: Su savo ietimis vaikydavomės barzdotus (=barzdotuosius) šernus 24 (nors esama ir taisyklingai: Kriuksintis, įniršęs barzdotasis šernas su traškesiu išlėkė iš miško sekdamas Hasano pėdsakais 27); Hasanas vėl linktelėjo, parodydamas nešiojamą (=nešiojamąją) vaizdo kamerą 131. Kartais reikia visai kito žodžio: Visa, kas jose [palapinėse] buvo, ištaškyta į visas puses: drabužiai, filmavimo kameros, lagaminai, sudedamos (=sulankstomosios) lovelės, viskas 211.
Kai kur vietoj statyti, daryti ir jų įvairių formų būtų labiau derėję konkretesnės reikšmės veiksmažodžiai: Kai tik atvyks patruliai, mes pastatysime (–užtversime) spygliuotos vielos tvorą 57.
Originalo – anglų kalbos – pavyzdžiu gausiai vartojami įvardžiai, nors verčiant į lietuvių kalbą daug kur galima apsieiti visai be jų: Iš tikrųjų, jeigu labai ilgai žiūrėsi į jūros ar dykumos platybes, tau ims rodytis miražai 84; To pasakiško gyvūno nagai ir dantys buvo tokie, kad galėjo tave perplėšti per pusę 123; Negalėjai ilgai pykti, kai tave supo pelėsiais trenkianti tyla 40; Jis [vanduo] tave atgaivina, bet gali jame išbūti valandą ar ilgiau ir nesušalti 148; Ji[mama] sakė, kad visi vyrai yra maži berniukai, bet man atrodo, kad ji turėjo galvoje tik tėtį. Ji, be abejonės, labai mylėjo (daugelis žmonių mylėjo), bet jis matė tik save ir savo darbą 35.
Visiškai pažodinis įvardžio vertimas: Hasanui teko matyti vilkų ar kažkokių gyvūnų, kuriuos jie Jordanijoje vadina vilkais (=kurie Jordanijoje vadinami vilkais) 49.
Beveik nuosekliai daikto požymiui reikšti tekste vartojami neveikiamieji dalyviai. Nors šie dalyviai laikomi pagrindiniu variantu greta šalutinių veikiamosios rešies dalyvių (skaudanti || skaudama galva), vis dėlto, kaip teigia Rita Miliūnaitė (GK 2009 5 10–11), tai nereiškia, kad visur be atodairos vartotini tik jie. Neveikiamieji dalyviai labiau tinka reikšti ne bet kokiai, o nuolatinei, apibendrintai ypatybei. Visame knygos tekste suvienodintas vienas variantas iš tiesų skamba ne visai natūraliai: Tada tėtis ir pasakė stulbinamą naujieną 20; Tai buvo stulbinamas reginys 116; Jis vienintelis iš visų tų padarų pasižymėjo tokia stulbinama galia 187.
Yra likusių stilistiškai nesutvarkytų sudėtinių sakinių. Ypač krinta į akis sudėtiniai sakiniai su dviem jungtukais kad. Vieną iš jų, jei galima, reikėtų praleisti arba (jei jungiamas ne šalutinis tikslo sakinys) keisti į jog: Manau, kad ji (–Manau, ji) labai gražiai pasielgė, kad nepradėjo pūstis 217; Tada aš jam pasakiau, kad mano tėtis garsus tuo, kad (–jog) randa senovinių ginklų 12; Kartais po kelerių metų sugalvoju, kad (–jog) reikėjo atsakyti taip ar anaip, kad tas žmogus užsičiauptų 22.
Daugoka ir sudėtinių sakinių su keliais santykiniais įvardžiais kuris: Ožkaganiui reikia turėti ginklų, kuriais (–kad) galėtų apsiginti nuo laukinių žvėrių, kurie puola jo ožkas 142; Kažkur klaidžioja didžiulis gyvūnas, kuris gali būti tas pats, kuris išlaužė žuvų džiovyklos sieną ir pabėgo (–Kažkur klaidžioja didžiulis gyvūnas, galbūt tas pats, kuris išlaužė žuvų džiovyklos sieną ir pabėgo) 117. Kartais tokius sakinius geriau skaidyti: Man teko susidurti su mūsų vietinėmis siurbėlėmis, kurios buvo maždaug tokio dydžio kaip vikšrai, kuriuos naudoja žvejai (–Man teko susidurti su mūsų vietinėmis siurbėlėmis. Jos buvo maždaug tokio dydžio kaip vikšrai, kuriuos naudoja žvejai) 105.
Ne klaida, bet kai per dažna, monotoniškai skamba du suplakti jungtukai: Visa bėda, kad kai moliuskas kriauklės viduje žūva, kriauklės spalvos ir žvilgesys ima blėsti saulėje 61; Žinojau, kad kai jie kibs į darbus, mes tėtį retai tematysime 10; Su neviltim pagalvojau, kad kai jie [plaukai] išdžius, vėl susigarbanos ir pasišiauš 29. Kartais jungtuką galima visai praleisti, pavyzdžiui, šiame sakinyje: Pamenu, kad teko skaityti, jog visi drakonai yra tarpusavyje susiję 187.
Labiausiai tobulinamas prašosi stilius: Jo žvilgsnis įgavo išsiblaškiusią išraišką (=Jis žvelgė išsiblaškiusiu žvilgsniu) 62; reikia tik pagalvoti, kad (=tik pamanykit,) tėtis pasiūlė senovės (–senosios) anglų kalbos žodį. Iš jo juk paprastą anglišką žodį buvo sunku ištraukti 145; Atrodė, kad jiedu su šiuo arkliu su ragu jaučia artumą vienas kitam (=Atrodė, kad mergaitė ir vienaragis labai artimi vienas kitam) 190; Jeigu šis vyras iš pačios Kinijos, tai greičiausiai iš Šanchajaus ar mandarinas, nors jeigu būtų mandarinas, atpažinčiau, nes jų tarmė šnypščianti, nors pats jos ir nemoku 179; Kai susėdome su vaisių sultimis rankose, tėtis, kuris sėdėjo stalo gale, pradėjo savopasakojimą 193; Kažkaip nujaučiau, kad ir Hasanas jaučia tą patį 231; Buvo du žmonės, kurie visada man bus artimi 237; Kai kas gal ir pagalvojo apie tai, pavyzdžiui, tie galvoti graikų filosofai? 238; Taip jau būna, kai taip daug laiko tenka praleisti kartu 95; Bet – šitai pasakysiu tik vieną kartą ir daugiau nebekartosiu, nes tikiuosi, kad tau nebeprireiks manęs daugiau tardyti – man tu patinki labiau 156; Kai pailsėjome, reikėjo grįžti į stovyklą. Nusprendėme eiti paplūdimiu, o ne grįžti (=sukti) į mišką 175.
Pasitaiko nelogiškų pastraipų: ten buvo daugybė įdomių detalių, tačiau jis norėjo prisikasti iki tų raštų esmės. Jis jas (=juos) skaitė vis iš naujo 44; Tas padaras panėšėjo į gyvatę, bet buvo tvirtas (=tiesus) 97; kažkas leidosi į vieną iš atogrąžų alėjų 22 (kokios alėjos atogrąžų miške?); Ne dėl kalbos. Ją moku išversti, svarbu tuose žodžiuose rasti prasmę 44 (ar galima išversti kalbą?); Mes didžiumą laiko leidžiame atogrąžų miške. Ten (=Jame) bent jau žalia ir ramu, be to, vėsu. Čia, žinoma, triukšminga, juk atogrąžų miškuose niekuomet ilgai nebūna tylu, tačiau tie garsai kažkokie raminantys 54 (vienas sakinys prieštarauja kitam – viename sakinyje teigiama, kad atogrąžų miške ramu, kitame, kad triukšminga. Gal būtų pakakę antrame sakinyje pridėti „ir“, t. y. sakyti „ir triukšminga“?); Tada jis [piratas] stryktelėjo ir jau ketino griebti nagais Rembutai už veido, o jo veidas buvo iškreiptas įniršio 184 (kieno veidas – pirato ar Rembutos?).
Rašybos ir korektūros klaidų, palyginti su kitomis, – mažuma: Futbolą žaidžiame atviroje vietoje ant kietai suplukto (=suplūkto) purvo 10; Aš pažiūrėjau į pluktos (=plūkto) žemės aptvarėlį, kur (–kuriame) laikėme gyvuliukus 63; Teliko tik būti labai būdriam (=budriam) 91; Tačiau vanduo, užtiškęs ant įkaitusių lentų, nudžiuvo (=nudžiūvo) tą pačią akimirką 110; Na, gal jis ir buvo kiek keistokas, bet, kaip Remas buvo sakęs, buvo daugybė tokių gyvių [.] 114; Negalėsite taip pasilegti (=pasielgti) 188.
Klaidas kedenti nėra malonu. Verčiau jų nebūtų. Ypač vaikams ir paaugliams skirtoje literatūroje. Nes, kaip sako Garis Kilvortas pagrindinio „Dėlionės“ veikėjo lūpomis: [vaikų] protai nelyginant dykumos, kurios tik laukia, kol jose užaugs miškai ir įsikurs miestai 125. Taigi jeigu tuose protuose nuo mažens įsikurs nekoks kalbos jausmas ir netaisyklingos kalbos pavyzdžiai, vėliau juos išprašyti bus sunku.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“ rėmė  LR kultūros rėmimo fondas


Rašyti komentarą



 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga
Šv. Ignoto g. 5-264, Vilnius 01120
Tel. 8-698 18116
El. p. literaturosvertejai@gmail.com

APKLAUSA
Balsuokite už vertingiausią 2016 m. verstinę knygą!
  
  Nariams
 
 
 
  Priminti slaptažodį
© Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. Visos teisės saugomos.