Inga Mataitytė
 
Recenzija
Stanisław Cynarski. Žygimantas Augustas. Iš lenkų kalbos vertė Viktorija Skliutaitė, spec. red. Agnius Urbanavičius. Vilnius: Versus aureus, 2007. 296 p.
 
Publikuota: Gimtoji kalba, 2009 m. Nr. 8, p. 24–28.
 
 
Taip jau yra, kad turime dalį bendros istorijos su Lenkija, tą pačią valdovų dinastiją, todėl apie Lietuvai reikšmingus įvykius ar asmenybes rašo ir lenkų istorikai. O mes galim jų darbus išsiversti. Viena tokia knyga – lenkų istoriko S. Cynarskio „Žygimantas Augustas“.
Iškart reikia pasakyti, kad knyga kalbos ir stiliaus požiūriu išversta gana sklandžiai, o apie keletą trūkumėlių ir netikslumų – vėliau. Recenzijoje daugiau aptariami istorijos mokslo terminijos, istorizmų vertimo atvejai.
Pirmas smarkiai į akis krintantis svarstytinas dalykas šioje knygoje tas, kad vertėja neatsispiria lenkiško originalo spaudimui ir palieka lietuviškai įmantriai, blogąja prasme moksliškai (lenkiškai tame kontekste – galbūt ne) skambančius tarptautinius žodžius, nors tikrai be jokių prasmės nuostolių būtų galima išversti kitais lietuviškais žodžiais. Vienas iš tokių žodžių – elekcija. Yra terminai elekcinis seimas, elektorius, elektoratas, bet ar būtina elekcija, kad ir kalbant ne apie dabartį, o apie Lenkijos ir Lietuvos valstybės karalių rinkimus, – abejotina. Tuo labiau, kad vertėja taip pat nemato skirtumo, nes kartais lenk. elekcja vis dėlto verčia rinkimais. Plg.: Sutarimas buvo jau arti, nes lietuviai sutiko su bendra elekcija 133; Turėjo būti bendri karaliaus rinkimai, bendras seimas ir senatas 142.
Elekcijos galima būtų ir neminėti, jei ne daugybė kitų panašių atvejų: Karališkojoje instrukcijoje 1570 metų seimui užsiminta ir apie elekcijos (–rinkimų) tvarką, nors jokių sugestijų (–pasiūlymų) tuo klausimu nėra 153; laivu eskortuojamu (–lydimu) šešių galerų, išplaukė į Barį 169; prikaišiodavo teisinę ignoranciją (–teisinį neišprusimą, neišmanymą) 163; Visa kita nulėmė vienybės stoka kitatikių stovykloje, paskatinusi žmones nusisukti nuo protestantizmo ir palengvinusi (=tai paskatino žmones... ir palengvino) konversiją (–religijos pakeitimą, grįžimą į katalikybę) 117; Vienintelė jo silpnybė buvo nepotizmas, o nepotai (–giminaičiai) kartais įsigudrindavo jam nežinant plėtoti savą politiką 108; 1556 m. mūsų monarchas nobilitavo rašytoją ir servitorių Jokūbą Jončevskį (–suteikė bajorystę... Jončevskiui) 99; Žygimantas Augustas neleido panaikinti ir transakcijos (–sandorio, mainų), kuria Olesnickiai išmainė Damianicus į kelis rusų kaimus 127; Lenkų visuomenės akyse ji diskvalifikavosi (–smuko, liūdnai pagarsėjo) kaip laisvo elgesio moteris 67; karalaičio edukacijos (–mokymo, lavinimo) kritika buvo vienas iš opozicijos programos punktų 29; Jis neva caro vardu nominavo (–paskyrė) Maskvos dvaro kancleriu panašų į save avantiūristą 75; Kai maršalas Kmita pradėjo iškilmingą kreipimąsi į nominatą (–naująjį kanclerį, paskirtąjį naujuoju kancleriu), Gamratas pakilo iš vietos 39; Lietuvių demonstracija (–demonstratyvus išvykimas iš Liublino) paspartino ginčo sprendimą 139.
Galbūt vertėja sąmoningai rinkosi tokią leksiką, turėdama kokių nors motyvų, bet iš šono jų nematyti. Peržvelgus lenkišką knygos tekstą, matyti kitkas – visur ten yra būtent tie tarptautiniai žodžiai, jie ir perkelti į vertimą.
Kai kurių tokių lietuviškame tekste paliktų žodžių nesama net lietuviškuose tarptautinių žodžių žodynuose; juos tenka vertinti kaip apskritai neišverstus lenkiško originalo žodžius: Maciejovskis buvo siunčiamas pas popiežių Paulių IV pareikšti obediencijos (=paklusnumo, patikinimo dėl ištikimybės) 109; daug pastangų ir jėgų buvo skyrusi [...] neteisėtai pasisavintų plotų revindikacijai (=atgavimui, susigrąžinimui) 49; Į projektą [...] įėjo minėtoji karaliaus deklaracija dėl paveldėjimo teisės Lietuvoje išsižadėjimo ir seimo recesas (=atidėti klausimai) dėl unijos 134 (žr. dar 138, 154); Scipionas Skolaris, dirbantis skriba (=raštininku) karalienės kanceliarijoje 27.
Visiškai keistai vartojamas ir žodis provizija, kurio lietuviškuose žodynuose nurodoma tik reikšmė „maistas, maisto atsargos“ (TŽŽ, LKŽ): Ypač sunkus reikalas buvo savavališkai, be popiežiaus provizijos (=mandato, patvirtinimo, leidimo), Jokūbo Uchanskio [...] pradėta liturginė veikla 113; Jis turėjo tik vieną silpnybę – mėgo pinigus, tad karalius jam skyrė nuolatinę proviziją (=globą, paramą), per metus 2000 dukatų 116.
Suprantama, kad istorijos veikale be daugelio lotyniškos kilmės istorijos ir religijos terminų (beneficija, fundacija, abdikacija, liustracija, sekvestruoti, brevė, dispensa, kustodas, prepozitūra...), pareigybių ir titulų (arkipresbiteris, referendorius, servitorius, sufraganas, dignitoriai, palatinas, majordomas, koadjutorius, kredenciarijus, hospodarius, dragomanas...), įvairiausių svetimų ginkluotės, pinigų, aprangos pavadinimų neįmanoma išsiversti. Tačiau ten, kur nebūtina, šitaip didinti lietuviško teksto neva moksliškumo tikrai nereikėtų.
Dar vienas lietuviškai ausiai neįprastas tarptautinio žodžio vartojimo atvejis. Tarkim, perskaičius sakinį Tuo tarpu susidarė egzekucijos šalininkų grupuotė pirma mintis būtų, kad ta grupuotė buvo už fizinę ar mirties bausmę kam nors prasikaltusiam. Bet žodis egzekucija reiškia ne vien tai. TŽŽ nurodo dar tokias reikšmes: 2. „baudžiamosios priemonės, kurias viena valstybė taiko kt. valstybei“; 3. „skolininko nuosavybės, turto pardavimas“ – taigi visos réikšmės susijusios su bausme. Šioje knygoje egzekucija, egzekucininkai ir būdvardis egzekucinis vartojami kitaip, pavyzdžiui, tokiuose junginiuose: teisių ir žemių egzekucija, statute numatytų reikalų egzekucija, miesto valdų egzekucija, unijos egzekucija, egzekucinė bajorija, egzekucinė programa, egzekucinis seimas, egzekucinės reformos, egzekucinis sąjūdis ir kt. Susivokti, ką tai reiškia, palikta pačiam skaitytojui. Iš viso konteksto daugmaž ryškėja, kad egzekucija – tai reformų vykdymas, kurio iš karaliaus reikalavo bajorija – suteikti jiems daugiau teisių, apriboti turtinę ir politinę didikų galią. Taigi labai norint šiokį tokį bausmės didikams (dėl per didelio išsikerojimo) atspalvį galima įžvelgti. Tiesa, kartais apsieinama ir be to žodžio: reformų programa reiškia visai tą patį ką ir egzekucinė programa. Tasai bajorų sąjūdis buvo daug aktyvesnis Lenkijoje nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, todėl rašant apie Lenkiją šio tarptautinio žodžio vartojimas tokia lenkų kalbai Įprasta reikšme galbūt ir pateisinamas – junginiai egzekucinis sąjūdis ir egzekucinė programa pavartoti ir „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ straipsnyje „Lenkija“ (t. 11, p. 748).
Dabartinėje kalboje žodis urėdas reiškia tik „miškų ūkio pareigūną“. DŽ dar nurodo dvi istorines reikšmes: 1. istor. „aukštas didžiojo kunigaikščio pareigūnas“. 2. istor. „dvaro ūkio vedėjas, prievaizdas“, taigi urėdas teikiamas tik kaip asmens pavadinimas. Istorinėje literatūroje šis žodis turi ir daugiau reikšmių (jos duotos LKŽ), gerai žinoma iš jų – „tarnyba, vieta, pareigos“, lenk. urząd. Vertėja plačiai naudojasi šia réikšme: prasidėjo permainos senatorių urėduose 38 ir kt.
Kita pastanga artinti tekstą prie pasakojamų laikų – žodis pasoga. Įdomi jo vertinimo bendrinėje kalboje metamorfozė: LKŽ jis nurodomas kaip neteiktina baltarusybė (пacaг), DŽ2 nėra, o jau DŽ3 tyliai atsiranda kaip istorizmas „dukteriai duodama dalis pinigais, gyvuliais“ ir eina per visus tolesnius leidimus. Knygoje jis ir vartojamas: persikėlė į Barį, kurį gavo 1499 metais kaip savo pasogos pinigų šaltinį 13; Šitaip greitai išseko ne tik iždo pajamos, bet ir 1545 metais gauti Elžbietos pasogos pinigai 57 ir kt.
Čia apskritai kyla klausimas dėl kai kurių istorizmų LKŽ pateikimo kaip nevartotinų. Jų neteiktinumas tarsi ir beprasmiškas, nes dabartinėje bendrinėje kalboje jie savaime nevartojami (bandymams atgaivinti šaltyšių Vietos savivaldos įstatyme 2007 m. nepritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija), o kalbant apie istorinius laikus jų vartojimas pateisinamas pastanga perteikti laiko dvasią. Kaip istorizmas, šaltyšius „kaimo seniūnas“ galėtų būti: privilegijų, atleidžiančių Bažnyčios dvarų vaitus ir šaltyšius nuo dalyvavimo karo žygiuose 121 (beje, vaitas irgi iš lenk. wojt, bet kaip neteiktinas LKŽ nežymimas).
Seniau kalbant apie carizmą buvo plačiai vartojamas vertinys iš rusų kalbos patvaldystė, ilgainiui jį išstūmė norminė vienvaldystė. Tuo labiau šis žodis netinka kalbant apie Žygimanto Augusto laikus: ėmė [jį] kaltinti polinkiu į patvaldystę 147.
Istorinės Maskvos kunigaikštystės gyventojus ar kariuomenę istorinėje literatūroje įprasčiau vadinti ne maskviečiais, o maskvėnais: Ši sutartis [...] teikė teisinį pagrindą maskviečių (–maskvėnų) intervencijai 205 ir kt.
Istorijos ir politologijos tekstuose pasitaiko įdomus tikrinių daiktavardžių – valstybės pavadinimų – kilmininko vartojimo atvejis. Tarkim, junginyje Lietuvos Rusijos politika kilmininkas Rusijos yra nusakomasis, jis nusako, kokia, kokios rūšies Lietuvos politika (susijusi su Rusija; politika Rusijos atžvilgiu), o ne kieno (Rusijos) politika, ir kai kontekstas aiškus, neklaidinantis, taip vartoti įmanoma (beveik visada aiškūs junginiai su regionų pavadinimais: Rytų, Vakarų politika). Bet gali kilti ir dviprasmybių: karalius sutiks šaukti susirinkimą norėdamas gauti bajorijos pritarimą Livonijos planams 111 (lenk. dla planów inflanckich). Kalbama apie bajorijos pritarimą ne Livonijos planams, o karaliaus planams dėl Livonijos. Matyt, vengta pažodinio vertimo būdvardžiu livoniškiems planams (tai irgi netikslu) ir mechaniškai pakeista daiktavardžio kilmininku, kuris šiuo atveju gali klaidinti. Kitas pavyzdys iš aptariamos knygos, kai verčiama būdvardžiu: Prūsiškųjų reikalų kontekste svarbus karaliaus manevras buvo Jūros komisijos įsteigimas 161 (lenk. w kontekście spraw pruskich). Iš knygos teksto aišku, kad kalbama apie Lenkijos įtaką Prūsijos Kunigaikštystėje, todėl šiuo atveju nusakomasis kilmininkas Prūsijos reikalų kontekste būtų buvęs neklaidinantis – skaitant aišku, kad turima omeny Lenkijos politika Prūsijoje. Be abejo, skirtumas, kada aišku, kada nebeaišku, nėra griežtas ir skirtingiems žmonėms gali atrodyti nevienodai. Galbūt todėl politologai ir istorikai dažniau vartoja polinksnio konstrukciją su atžvilgiu: politika, planai, interesai kieno atžvilgiu.
Dėl netikslaus vertimo iškreiptas istorinis faktas: Joachimui II, vedusiam tikrą (=netikrą) karaliaus seserį Jadvygą 160 (lenk. z siostrą przyrodnią króla). Lenkiškas būdvardis przyrodni reiškia „vieno tėvo, vienos motinos“. Net nepasitikrinus lenkiško būdvardžio reikšmės aišku, jog tai klaida, nes ir pačioje knygoje rašoma, kad Jadvyga buvo Žygimanto Senojo duktė iš pirmosios santuokos (Žygimantas Augustas – iš antrosios). Ši klaida knygoje pakartota du kartus.
Tikriausiai amžinas istorijos knygų arba ir grožinių, kuriose minimi istorijos faktai, vertėjų klausimas – ką daryti, jei pastebi autoriaus faktinę klaidą? Nuomonių yra visokių – palikti autoriaus atsakomybei, pataisyti tekste arba duoti išnašą. Šioje knygoje pastebėta smulki klaidelė: Pasakė, kad ši santuoka neįmanoma be jo [Žygimanto Augusto] dėdės ir uošvio Vokietijos karaliaus Ferdinando I sutikimo 209. Žygimantas Augustas su Ferdinandu I buvo susijęs dvejopais giminystės ryšiais; šis buvo Žygimanto Augusto uošvis (jo žmonų Elžbietos ir Kotrynos tėvas), bet ne dėdė, o pusseserės (Onos Jogailaitės) vyras.
Per nesusipratimą atsiradęs žodis raktas sakinyje Medenicų dvaro rakte, kuriam priklausė aštuoni turtingi kaimai 126 (lenk. na kluczu medenickim). Lenkiškas žodis klucz turi istorinę reikšmę „stambus dvaras“, taigi paprasčiausiai: Medenicų dvare. Čia pat, gretimame puslapyje, yra ir gerai: Niepolomicų dvaro sudėtyje 127 (lenk. przy kluczu niepołomickim).
Lietuvių kalboje žodis kapitonas yra siauresnės reikšmės ir nereiškia apskritai „vado“: Sforcos įžengimu į Milaną baigėsi trumpas laisvės kapitonų (–vadų) valdomos Milano Ambraziejaus respublikos laikotarpis 9.
Šis tas iš paprastų kalbos trūkumėlių. Keistoka buvo neblogos kalbos knygoje keliskart aptikti neteiktiną veiksmažodį apsivesti: su Marija apsivedė Klevės kunigaikštis Vilhelmas III de la Markas 182; Vėliau su ja apsivedė kažkoks Petras Bogatka 240.
Su junginiu dėti pastangas ir bendratimi nereikia naudininko: dėjo pastangas bajorijai nuraminti (=nuraminti bajoriją) 40–41; neprisipažino dedanti pastangas [...] patvirtinimui gauti (=gauti patvirtinimą) 166; kartais labiau tinka dalies kilmininkas: dar tik dedantis pastangas turtui ir įtakai įgyti (=įgyti turto ir įtakos) 148.
Taisytinas būtojo laiko dalyvis: Nenorėjo aptarinėti ir valstybės iždo steigimo reikalų, šį sumanymą pavadinusi (=todėl šį sumanymą pavadino) žalinga naujove 151.
Pabaigoje apie asmenvardžius. Vertime visų istorinių asmenybių – tiek Lietuvos, tiek Lenkijos, tiek kitų valstybių – pavardės rašomos adaptuotomis formomis, o vardai – net ir tradicinėmis lietuviškomis: Jonas (ne Janas) Dlugošas, Pilypas Kalimachas, Motiejus Korvinas, Jeronimas Laskis, Mikalojus Koscieleckis..., o Andrzej Kapusta Andrius Kopūstas. Negana to, kai  kurių net ne LDK moterų pavardės sulietuvinamos ir morfologiškai – Kotryna Telnyčaitė (Katarzyna Telniczanka), Barbora Gizaitė (Barbara Giżanka). Dėl vardų ir moterų pavardžių gal kas nors ir nepritartų, bet skaityti tekstą su daugybe svetimų asmenvardžių, kuriame nereikia brautis per lenkų kalbos priebalsių sangrūdas, – daug lengviau ir maloniau (kam reikės, originalias formas ras rodyklėje).
Originalo rašyba rašomos tik vos kelios tekste paminėtos šių laikų istorikų pavardės: Zbigniewo Kuchonowicziaus manymu 45.
Žygimantas Augustas. Iškili istorinė asmenybė, dramatiškas gyvenimas – ir politinis, ir asmeninis. Gera knyga, palyginti neprastas vertimas. Buvo įdomu skaityti.
 
 
Gimtoji kalba, 2009 8 24–28.
 
 
Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas” remia Kultūros rėmimo fondas

Nariams

Naujienlaiškis