AMERIKOS ASPEKTAI
 
Jonathan Franzen. Pataisos. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė. Alma littera, 2003.
 
LAIMANTAS JONUŠYS
 
 
Publikuota: Šiaurės Atėnai 2003-12-27
 
Šis romanas Lietuvoje pelnė blogą šlovę prieš dvejus metus, kai gerą šlovę pelnė Amerikoje (žr. "Š. A.", 2001.XII.8). Iš tiesų Lietuvos žlugimo vaizdas čia veikiau primena kokią Gruziją. Vos nusileidęs Vilniaus oro uoste, amerikietis Čipas Lambertas pamato, kaip nušaunamas arklys (matyt, maistui), o netrukus "Musmirytės" bare išvysta ir kaip nušaunamas žmogus. Antra vertus, galima pritarti (ypač dabartinių įvykių fone) Gitano Misevičiaus norui: "Šiuo metu galiu nebent tikėtis, kad kada nors mano kraštas supanašės su kokia antrarūše Vakarų valstybe. Kitaip tariant, atrodys kaip dauguma kitų".
Bet romanas ne apie Lietuvą, o apie Ameriką, pretenduojantis į vadinamojo Great American Novel statusą. Tai yra šeimos (tėvų ir jų trijų vaikų) istorijos romanas, kartu ir komentaras apie kultūrinį, moralinį Amerikos nuosmukį. Čia sudėta visko - žmonių sąmonę užvaldžiusi pinigų galia, radikalus smurtinis protestas prieš tai, psichinės ir fizinės sveikatos manija, abejotinos vertės kova su seksualiniu priekabiavimu akademiniame pasaulyje, prieštaringi požiūriai į homoseksualizmą ir t. t.
Skelbiama, kad tai šeimos nuosmukio istorija, lygintina su Thomo Manno "Budenbrokais". Nuosmukis veikiau vertybių ir žmonių santykių srityje, nes finansinį žlugimą patiria tik vienas Čipas, o jo brolis Garis yra turtuolis, bet jį kamuoja irzulys, kad tokių kaip jis yra daug ir jam sunku išsiskirti iš masės milijonierių: "Garis norėjo mėgautis turtingo ir laisvo vyriškio gyvenimu, bet šioje šalyje tai darėsi vis sunkiau. Aplinkui milijonai ką tik išperėtų amerikiečių milijonierių irgi užsimušdami ieškojo nepaprastumo".
Senyva pora - Alfredas ir Inida Lambertai, gyvenantys fiktyvaus Vidurio Vakarų miesto Sent Džudo priemiestyje, - siekia sukviesti visus tris savo vaikus iš Rytų pakrantės kartu švęsti Kalėdų, galbūt paskutinių, nes Alfredas sunkiai serga. Romane pasakojamos skirtingos visų trijų vaikų istorijos. Čipas, išmestas iš dėstytojų už intymius santykius su studente, Niujorke tikisi išsikapstyti iš finansinių bėdų rašydamas kino scenarijų; Deniza, staigią karjerą padariusi aukštos klasės restorano vyr. virėja, kankinamai sprendžia savo seksualinės orientacijos dilemą; bankininkas Garis bando įtikinti save ir šeimos narius nesergąs depresija, bet žmona sėkmingai nuteikia prieš jį vaikus ir laimi kovą dėl dominavimo.
Garis gerą nuotaiką "gali išsaugoti tik tada, kai daiktų pasaulis daugmaž linkęs bendradarbiauti". Romane esama sodraus psichologinio klodo - kasdieninių sąmonės reakcijų susiduriant su daiktais, žmonėmis, judesiais, kintant nuotaikoms, kylant irzuliui ir frustracijai. Įtaigiai perteikta, kaip Alfredas desperatiškai suvokia prarandąs gebėjimą valdyti savo kūną ir savo gyvenimo eigą, kaip Čipą persekioja seksualinis alkis, o Inida persiėmusi motiniško, dažnai trumparegiško rūpesčio dėl vaikų likimų.
Garis paranojiškai nerimauja dėl savo įtariamos depresijos, ir atrodo, kad šis nerimavimas ją ir sukelia. "Nuojauta, kad dėl spėjamo trečio neuroveiksnio trūkumo jo argumentai taps nepagrįsti, buvo teisinga", - svarsto Garis, o autorius iš amerikiečių manijos moksliškai domėtis savo psichikos subtilybėmis ir ją reguliuoti padaro gana ištęstą satyrą, kuri virsta lėkštoku farsu.
Vienas reikliausių literatūros kritikų Jamesas Woodas (anglas, gyvenantis Amerikoje) išsamioje "Pataisų" recenzijoje teigė, kad į daug kur sėkmingai atskleistą personažų asmeninio gyvenimo plotmę pernelyg skverbiasi autoriaus socialinis komentavimas, dažnai perteikiamas "nuskurdintu žurnalistiniu stiliumi". Esą socialinės išvados turėtų glūdėti potekstėje - kaip Manno "Budenbrokuose". "Palyginus šią miklaus komentavimo kalbą su tiesos kalba, kuri irgi nusidriekia per visą knygą, krenta į akis, kad pirmoji yra perteklinė" ("New Republic", 2001.X.15). Jamesas Woodas pertekliui priskyrė ir specifinių žinių demonstravimą - visus tuos "neuroveiksnius", "neuroblastomas", "mitochondrijas". Ir lietuviškų pavadinimų dauguma autentiški, tikslūs (daug kur originale net varnelės ant raidžių sudėliotos, tiesa, Eišiškės atsidūrė Lenkijos pasienyje), tik matant esmingesnes realijas, aišku, jog Lietuvoje lankėsi tik fiktyvus personažas, bet ne autorius.
Lietuva čia yra tik tarsi ženklas - tolimo skurdaus krašto, iš kurio sugrįžęs Čipas (kuris, kaip ir autorius, nuolat bjaurisi amerikietiško kapitalizmo ekscesais) mėgaujasi šampūnu, kuris "subtiliai kvepėjo naujausio modelio Vakarų kapitalizmu". Gerokai anksčiau Čipui sunkiai sekasi pagrįsti radikalią visuomenės kritiką po Melisos tirados (p. 51).
Kaip ir dažnas ilgas romanas, "Pataisos" skaitytojui patrauklesnės pradžioje negu vėliau (nors įspūdingų vietų esama ir toliau). Galų gale čia tiek daug visko prigrūsta, kad protarpiais knyga atrodo kaip Inidos spintelės, pilnos nebetinkamų, nereikalingų daiktų. Vienoje angliškoje recenzijoje pažymėta, kad romano lietuviškas epizodas yra skubotesnis negu kiti. Bet skubotumo, paviršutiniškumo esama ir kitur. Galiausiai tai vis dėlto yra romanas, gerokai persmelktas amerikietiškos socialinio realizmo ir natūralizmo tradicijos, kur į tylesnes sielos gelmes arba į originalios meninės išmonės sietuvas retai leidžiamasi.
Versti tokią literatūrą sunku, nes net ir tas neva žurnalistinis stilius yra labai specifiškai "miklus", iš esmės kai kur tai yra tiesiog tam tikrą savivokos (nesvarbu, tikros ar tariamos) rafinuotumo aukštumą pasiekusios visuomenės naujakalbė, kurios aiškaus atitikmens lietuvių kalboje nėra. Negana to, čia gausu terminų iš biotechnikos, kulinarijos, finansų, medicinos ir kitokių sričių. Danguolė Žalytė, jau turinti stilistiškai margų ir sudėtingų tekstų vertimo patirties (pvz., Salmano Rushdie), iš esmės knygą įveikė visai sėkmingai, ir lietuviškai ji skamba, kiek tai įmanoma minėtomis sąlygomis, tinkamai, nors supaprastinimų (ir vieno kito netikslumo) esama. Romanas vadinasi "The Corrections", taip pat pavadinta ir jo paskutinė, trumpiausia, dalis (faktiškai epilogas), kurios tekstas vėl prasideda žodžiu "The Correction...", bet lietuviškai tame sakinyje žodžio "pataisa" apskritai nėra.
Įvairiai galima vertinti dar vieną aspektą - stengimąsi laikytis visų kalbininkų patarimų ir jų teikiamų naujovių, net ir tų, kurios dar anaiptol nėra įsitvirtinusios. Šiaip jau į tai reikėtų žiūrėti teigiamai - kai visokie televizijos šou kupini kalbos niekalo, barbarizmų ir klaidų, kai dažnas lietuvių rašytojas tokią vartoseną irgi linkęs autentiškai atspindėti, galbūt pavyzdingi vertimai taps kalbos kultūros etalonu. Žodžiu, daugeliu atžvilgių tai pagirtina, bet kai kurie dalykai skaitytojo (manyčiau, dažno) ausiai gali nuskambėti nenatūraliai. Kažkam iš kalbininkų, regis, šovė į galvą, kad žodis "anūkas" negražiai panašus į rusišką "vnuk". Tiek jau to, kad valstybės įstatymuose vartojami "vaikaičiai", bet kad senelė šnekėtų apie savo "vaikaičius" (p. 157), o ne "anūkus", galima įsivaizduoti nebent vienoje tarmėje. Valgiai visais (labai gausiais) atvejais čia tik "sutaisomi" arba "pataisomi", bet niekada ne "gaminami", ir tai skamba etnografiškai. Iš tiesų kalbininkų nurodymu medis "avokada" virto "persėja", bet, ko gero, tai yra sudėtingiau, negu vertėjai atrodo: solidus "Tarptautinių žodžių žodynas" ("Alma littera", 2001) ir naujoji enciklopedija teigia, kad persėjos vaisiai yra "avokados" (tai, žinoma, kurioziška: savo tėvynėje nuo slyvos medžio skiname slyvas ir t. t., o mums tolimas egzotiškas augalas įgyja diferencijuotą lietuvišką pavadinimą ir kelia painiavą). Vertėja netgi pavartojo visuomenės gana nepalankiai vertinamą naujadarą "vaizduoklis", ir tikrai be reikalo - bent jau dėl to, kad "vaizduokliu" siūloma keisti tik "displėjų", o čia originale yra kur kas paprasčiau: "kompiuterio ekranas" (computer screen).

Romanas išleistas prašmatniai, labai didelio formato ir kainuoja apie 35 litus. Leidėjai sako, kad pirkėjus tokios knygos traukia labiau negu pigesnės ir mažesnės. Regis, grįžo tie laikai, kai grožinė literatūra leidžiama ne literatūros mylėtojams, o snobams, kurių erdvioms lentynoms reikia didelių plytų.

Nariams

Naujienlaiškis