Dalia Dilytė
 
SINONIMŲ PAIEŠKOS GIMTOSIOS KALBOS ARUODUOSE
 
Pranešimas, skaitytas LLVS seminare-diskusijoje "Lietuvių sinonimikos spindesys ir skurdas. Aukštojo stiliaus problema lietuvių kalboje" 2006-10-25
 
Kaip žinome, sinonimai, to paties vardo (gr. sun_numa), skirtingos formos, bet artimos ar tapačios reikšmės kalbiniai vienetai, gali būti žodžiai, gali būti morfemos ar sintaksinės konstrukcijos. Šiandien norėčiau apsiriboti leksiniais sinonimais. Sąvoka “leksikos sinonimai” mūsų sąmonėje dažniausiai sukelia malonius jausmus: tai – didžiuliai kalbos turtai, prie jų gera prisiliesti. Iš tiesų būtų smagu pašnekėti apie tai, koks sinonimas kokiai vertimo vietai labiau tinka, pasvarstyti, kokį stilistinį atspalvį kada pasirinkti ar kitus panašius dalykus. Tačiau tokia tema būtų galima samprotauti neturint didesnių vargų. Mat verčiant dažnai paaiškėja, kad sinonimų lobiai nėra tokie dideli, kaip atrodė, o kartais juntamas baisus jų stygius. Spėju, kad jį patiria ne visi, jo gal nejaučia kai kurie moderniosios literatūros vertėjai, bet verčiantiems žodingą klasiką jis turėtų būti visada aktualus. Mane, deja, tas stygius persekioja visą gyvenimą. Dažniausiai verčiu neutralaus ir aukštesnio stilistinio lygmens antikinės literatūros tekstus, o jiems žodžių labai trūksta. Kai kuriuos vertėjus gal gelbsti paprastai neutraliajam stilistiniam lygmeniui priskiriami vadinamieji tarptautiniai žodžiai. Deja, man nevalia vartoti svetimžodžių, nes dauguma jų, net ir atėjusių per prancūzų, italų ar anglų kalbas, turi lotyniškas arba graikiškas šaknis. Taigi negaliu lotyniškų žodžių versti lotyniškais. Turiu ieškoti lietuviškų, o jų baisiai stinga. Suprantu, kad kartais gali išgelbėti perkeltinės, metaforinės reikšmės žodžiai ar junginiai ir vertėjo pasidaryti naujadarai, bet apie juos reikėtų kalbėti atskirai. Toliau trumpai užsiminsiu tik apie frazeologizmus, daugumos jų esmė, kaip žinome, yra metaforinės reikšmės. Dabar norėtųsi atkreipti dėmesį į sinonimų stokos klausimą.
Štai mano verčiamas autorius dosniai pažėrė žemės ūkio valdą reiškiančių žodžių. Aš stengiuosi neatsilikti nuo jo ir į pačios susidarytą šio autoriaus žodynėlį (dažniausiai tokius žodynėlius pasidarau kiekvienam verčiamam kūriniui, idant tą patį lotynišką žodį versčiau tuo pačiu lietuvišku) vieną po kito rašau: rus – dvaras; fundus – ūkis; praedium – žemės valda; ager – sklypas, o žodžiui saltus lietuviško žodžio pritrūkstu. Dar yra atskirą ūkį reiškiantis žodis duba, bet šalia jo lyg kokiame šviesofore dega raudona šviesa – nuoroda psn., pasenęs, vadinasi, miręs, nevartotinas arba vartotinas tik specifiniame archaizuotame tekste. Panašiai atsitiko su apsivilkimą reiškiančiu žodžiu. Prabilęs apie apdarus mano autorius konkrečiai jų neįvardija, bet kalba apskritai. Atrodo, galima būtų nedejuoti, nes sinonimų žodynai siūlo daug variantų. Tačiau toks įspūdis apgaulingas. Žodžio ranga nesirenku todėl, kad jis žinomesnis kaip statybos ar kitų darbų terminas, o aptaisas, apvalkalas, apdangalas įsivyravo technikos, biologijos, chemijos srityse. Taigi lieka drabužis, apdaras, rūbas. Be jų, man dar labai praverstų dangalas arba drapanos. Tačiau vėl susiduriu su užkarda – nuoroda šnek. Arba man verkiant reikėtų penkių žodžių sąvokai “žiūrėti” (lot. considero, inspicio, specto, observo, intueor), o žodynai leidžia vartoti tik tris: žiūrėti, žvelgti, stebėti. Visi šiame stulpelyje toliau surašyti žodžiai (veizėti, įsistebeilyti, dyrėti, spygsoti, spitrėti, spoksoti ir panašūs) pažymėti arba šnekamosios, arba tarminės kalbos nuorodomis. Vadinasi jie netinka rašomajai, knyginei kalbai arba vartotini tik tada, kai vyksta gyvas žemesniojo stiliaus dialogas, arba tada, kai knygos personažai kalba tarmiškai.
Tačiau pamąstykime, ką iš tiesų reiškia šios nuorodos? Labai liūdna, bet tenka konstatuoti, kad santrumpos šnek. ir tarm. reiškia mirštantį, leisgyvį arba net mirusį žodį. Tarmės kaip lietuvių kalbos reiškinys, Dievui padedant, gal dar greitai visiškai neišnyks, bet turime pripažinti, kad didžioji dauguma žodžių su šia nuoroda gyvojoje kalboje jau nebevartojami. Nesu dialektologė, bet man yra susidaręs įspūdis, jog kinta tarmės turinys: tarmiškas kalbėjimas šiandien apsiriboja daugiausia tik tarimu, kitaip tariant, fonetika, o iš leksikos turtų apyvartoje sukasi vos keli ar keliolika vienetų. Tą patį galima pasakyti apie šnekamosios kalbos nuoroda pažymėtus žodžius. Esu pastebėjusi, kad tik per aštuoniasdešimtmetį perkopusios, raštingos, bet rašomosios kalbos nepaveiktos, kaimišką mąstyseną išsaugojusios senutės sakosi atropojusios, atpėdinusios, atkėblinusios, atkiūtinusios ir panašiai, o visi kiti, tarp jų ir mes, čia susirinkusieji, jau tik ateiname. Mat mūsų sąmonę yra užvaldžiusi rašomoji literatūrinė kalba. Net ir ne viešai kalbame ilgais sudėtiniais sakiniais, stropiai juose dėliodami sakinio dalis. Rašomoji ar knyginė kalba žmonių sąmonėje visada asocijuojasi su tam tikru grynumu, taisyklingumu ir apskritai geresne kokybe. Matyt, todėl gal net nesąmoningai raštingi žmonės vengia šnekamajai kalbai būdingų žodžių, labai retai vartoja frazeologizmus. Vadinasi, dauguma žodžių su šnekamosios kalbos nuoroda irgi yra pasmerkti numirti, nes jau dabar juos vartoja labai mažas skaičius žmonių. Netrukus, po kelių dešimtmečių, kalbininkai prie visų šių žodžių bus priversti dėti nuorodą psn., taigi pasenęs, niekur nebevartojamas. Šnekamosios kalbos nuoroda pažymėti lobiai išnyks.
Taigi susiklostė labai paradoksali padėtis. Viena vertus, žodžių trūksta, o antra vertus – jie, pasmerkti ir nereikalingi, kažkur pelija, trūnija, pūva. Manyčiau, kad dalį jų galima išgelbėti, suteikiant jiems rašomosios kalbos statusą, kilstelėjant į kitą stilistinį lygmenį.
Įdomu, kad mums iškyla tas pats klausimas, kaip ir pirmojo mūsų grožinio vertimo autoriui Jonui Šulcui. Prieš tris šimtus metų, pačioje XVIII a. pradžioje, tarp Mažosios Lietuvos šviesuolių kilo ginčas, ar galima religiniuose raštuose ir bažnyčios kalboje vartoti paprastos žmonių kalbos žodžius. Jonas Šulcas savo išverstos knygos prakalboje sako, kad jo pasirinkto išversti žanro – pasakėčios turinys ne visada tinka bažnyčios sakyklai, bet štai prancūzų mokslo žmogus Jean Baudoin Ezopo pasakėčių vertimuose išsakė daug politinių ir filosofinių minčių. Vadinasi, ir paprasta pasakėčios kalba galinti tikti joms reikšti. Nuo to laiko prabėgo trys amžiai. Daug kas pasikeitė. Tam tikrą pavidalą gavo mūsų literatūrinė kalba, mokslo kalba, kanceliarinė kalba ir kitokie klodai. Dabar turime keletą lietuvių kalbos žodynų tipų, juose kalbininkai, kaip ir dera, daugelį žodžių stropiai aprūpino stilistinėmis nuorodomis tarm., šnek., knyg., psn. ir panašiomis. Tačiau Jono Šulco laikais atsiradęs klausimas aktualus ir mums, o jo atsakymas, mano galva, irgi tinka.
Pabandysiu pateikti pavyzdį. Žodingas aukštesniojo stiliaus autorius pavartojo šešis žodžio vogti variantus (lot. furare, auferre, subripere, tollere, contrectare, subtrahere). Visi šio žodžio sinonimai lietuvių kalboje (nugvelbti, pasiglemžti, nudžiauti, nukniaukti ir kiti), yra pažymėti šnekamosios kalbos nuoroda. Atsidususi nutariau peržengti Rubikoną, ir į garbaus teisininko traktatą surašiau tokius žodžius, kokius turime: Išeina, kad tas, kuris nugvelbė varį, pagalvojęs, jog ten – auksas, arba, priešingai, tas, kuris auksą glemždamasis buvo įsitikinęs, jog ten – varis, yra vagis dėl to, kad iš tiesų nudžiovė ir pasisavino, o ne dėl to, ką turėjo omenyje. Jei bus atsižvelgiama į vagies nuomonę, liks nuskriausti dėl vagystės netekusieji daiktų žmonės. O ką reikės daryti, kai pavogęs auksą ilgapirštis manys pasiglemžęs varį? Gal iš jo reikalausime vario, ne aukso? Tai proga vagims tyčiotis iš nugvelbtų daiktų savininkų. Nugvelbę ypatingos vertės daiktą, jie sakys manę kniaukią kokią nors smulkmeną. Taigi vagystės atveju reikia žiūrėti nugvelbto daikto tiesos, o ne vagies įsitikinimo. Tikiuosi, kad cituota ištrauka netapo postmoderno estetikos tekstu, pageidaujančiu įvairių stilistinių elementų mišrainės. Man atrodo, kad atsidūrę tarp rašomosios kalbos elementų (ilgi sudėtiniai sakiniai, taisyklingas sakinio dalių išdėstymas, nuosekli minties eiga) šnekamosios kalbos žodžiai nugvelbti, nudžiauti, nukniaukti pasiglemžti tarsi gauna kito stilistinio lygmens atspalvį, tarsi vienu ar dviem laipteliais palipa aukštyn. Juk panašiai atsitinka frazeologizmams. Jie beveik visi paženklinti šnekamosios kalbos ženklu. Tačiau negalime be jų išsiversti: kai originale yra frazeologizmas, trūks plyš privalome surasti jam atitikmenį. Ir štai pasirodo, kad frazeologizmas visiškai neiškrinta iš rimto ir oraus konteksto: jam įstatymų liepta tučtuojau pasiraitoti rankoves; arba: vienas vyskupas užrietęs nosį Bolonijoje vykdė popiežiaus pasiuntinio pareigas. Abi citatos iš minėto teisininko traktato. Beje, visi žino, kad frazeologizmai gelbsti ir pristigus sinonimų. Pavyzdžiui, junginio yra aišku (kai reikia keturių žodžių: lot. apparet, manifestum est, liquet, palam) sinonimų deficitą galima sumažinti pasitelkus frazeologizmą kaip ant delno padėta.
Taigi pritaikę neutralaus ir aukštesniojo stilistinio lygmens rašomajai kalbai kai kuriuos šnekamosios kalbos žodžius nušauname du zuikius: ir įgyjame taip trūkstamą žodį, ir neleidžiame jam nevartojamam numirti. Jokiu būdu neteigiu, kad galime imti visus be jokios atrankos žodžius. Manyčiau, jog menkinamąją reikšmę turintys žodžiai dažniausiai netiks aukštesniojo ar aukštojo stiliaus kalbai. Taigi siūlyčiau veikti apdairiai, atsargiai, bet drąsiai. Kai visi pradėsime vartoti vertimuose įmanomus, tinkamus iš šnekamosios, pasenusios ar dar kokios nors kalbos klodų paimtus žodžius, tos nuorodos bus priverstos išnykti, o žodžiai gyvens literatūroje. Ką gali žinoti, gal per ją jie ir vėl atkeliaus į šnekamąją kalbą.
Puikiai suprantu, kad toks pasiūlymas gali ką nors šokiruoti. Suvokiu, jog revoliucingos idėjos, parafrazuojant Adomą Mickevičių, nedera nei mano amžiui, nei pašaukimui. Pasiteisinti galiu tik tuo, kad jos gimė ne iš anarchistinio noro griauti, keisti, maišyti, o iš nevilties ir meilės. Man rodosi, kad ir neviltis, ir meilė panaši į tokio ūkininko, kuris gėrėjosi, gėrėjosi puikiu rugių derliumi, supylė grūdus į aruodus, po mažą saikelį tepasisemdavo ir vis džiaugėsi, kol paaiškėjo, kad rugiai ten pūva, o jis sėdi alkanas. Tuomet skaudančia širdimi bando kapstytis aruode ir gelbėti, kas liko. Kolegoms jau seniai ausis išūžiau, aimanuodama, jog man nepaprastai gaila, kad tam tikru momentu nesuteikėme kito reikšmės atspalvio žodžiui naginės. Tokia logiška, tokia graži buvo seka: kelnės arba kelinės – kelius dengiantis daiktas, kojinės – kojas dengiantis daiktas, ir naginės – nagus dengiantis daiktas. Skolinti batai, mano nuomone, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme yra daug blogesnis variantas, negu savos naginės. Tiesiog reikiamu laiku reikėjo jomis pavadinti truputėlį kitokią, bet labai panašią, irgi nagus dengiančią apavo rūšį. Žinoma, dabar čia jau nieko nebepadarysi, tenka tik apgailestauti. Tačiau dažnai dar galima padaryti, reikia tik noro ir šiokių tokių mūsų visų pastangų. Įsiplieskus vadinamajam Turniškių skandalui ypač išaiškėjo, kad trūksta žodžių pastatams pavadinti. Žiniasklaida kartojo žodžius sublokuoti namai, kotedžai. Žodis kotedžas šmėkščioja ir verstinėje literatūroje. O juk esama gražaus lietuviško žodžio šlajus, atsiradusio, pasak Kazimiero Būgos, iš žodžio šlieti ir reiškiančio prišlietą statinį. Kodėl gi žodžiu šlajus negalėtume vadinti sublokuoto namo? Ta proga reikėtų pasakyti, kad ir individualiam namui reikėtų surasti lietuvišką atitikmenį. Galima būtų suteikti kitą reikšmės atspalvį jau net kaime retokai tevartojamam žodžiui troba. Mano gimtajame krašte dabar kai kas dar pavartoja šio žodžio daugiskaitą trobos, reiškiančią trobesius, o atskirą gyvenamąjį pastatą visi vadina namu. Kaimui galėtų likti pirkia, o troba galėtume vadinti ne tik valstiečio namą, bet apskritai atskirą gyvenamąjį namą. Kitas variantas: galima aktyviau vartoti žodį rūmas. Prabangūs statinių kompleksai galėtų būti vadinami daugiskaitos forma rūmais, o pavienis gyvenamasis statinys – rūmu. Juk dabar iš esmės teturime tik vieną žodį namas. Juo vadiname visus gyvenamuosius ir net negyvenamuosius pastatus. Tikriausiai esama ir kitokių variantų. Esu įsitikinusi, kad kolegos turi dėl to įvairių pasiūlymų.
Kalbininkai galėtų leisti išplėsti kai kurių žodžių vartosenos lauką. Pavyzdžiui, lotynų kalbą turi keturis sujungiamuosius jungtukus (et, ac, atque ir –que), o lietuvių kalba – vienintelį ir. Jungtukas bei nėra kalbininkų mylimas, redaktoriai jį įnirtingai brauko. Teigiama, kad jis vartotinas tik artimoms sąvokoms jungti. Turime pripažinti, kad pasakymas “artima sąvoka” yra labai nekonkretus. Tarkim, DLKŽ pavyzdys Pavasaris bei vasara ir ruduo bei žiema yra visiškai neaiškus. Ar turime suprasti, kad artimi tik vienas po kito einantys metų laikai, o sąvokos žiema ir vasara nėra artimos? Ir apskritai neaišku, kodėl vienarūšės, taigi vienos rūšies sakinio dalys, nėra artimos sąvokos. Mano nuomone, reikėtų išplėsti jungtuko bei vartojimo galimybes, maloningai leidus jį vartoti jungiant visas vienarūšes dalis, o jungtukas ir tada galėtų jungti ir sakinius, ir vienarūšes sakinio dalis. Sujungiamųjų jungtukų ir tada dar trūktų, bet vis būtume bent truputėlį turtingesni.
Lietuvių kalba pati savaime nėra skurdi. Šiuo metu raštų kalbą skurdina mūsų pačių susigalvotos užtvaros. Siūlyčiau visiems pagalvoti, kaip galima būtų efektyviau naudotis gimtosios kalbos aruodais.

Nariams

Naujienlaiškis