Dalia Dilytė
 
 Pasiilgusiems harmonijos
 
Montgomery, Lucy Maud. Anė iš Žaliastogių / iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas; iliustr. Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 2001. – 384 p.; – (10+). 
 
Rubinaitis 2002 m. Nr. 2 (22), p. 31-32. >> 
 
Kaip ir daugelį talentingų veikalų, Kanados rašytojos Lucy Maud Montgomery knygą apie mergaitę Anę* galima pristatyti išryškinant įvairius jos bruožus. Teisūs bus tie, kurie teigs, jog tai pasakojimas apie paauglystę su audringai išgyvenamomis rimtomis ir smulkiomis nesėkmėmis, su įvairiai ir talentingai autorės atskleistomis svarbiausios veikėjos brendimo bei tobulėjimo apraiškomis. Galima kalbėti apie jaunosios herojės asmenybės išskirtinumą ir kitus dalykus. Tačiau šį sykį norėtųsi pabrėžti tai, kad knyga šlovina pasaulio darną. Iš tokio apibūdinimo aišku, jog tai – sena knyga. Koks nors postmoderno estetikos principais besiremiantis aiškintojas gali pareikšti, kad ši knyga yra pasenusi. Iš tiesų mūsų laikai labiau vertina ne harmoniją, o anarchiją, ne tvarką, o chaosą. Estetikos žinovai visai rimtais veidais kalba apie bjaurumo grožį. Šiuolaikinis menas skaitytoją ar žiūrovą stengiasi stebinti, šokiruoti, priblokšti. Žavimasi agresija ir dinamika, kurią jaunimas dabar apibūdina “šaudo – gaudo” terminu. Viso šito čia nerasime. Ši knyga tiems, kuriems atsibodo instaliacijomis vadinamos šiukšlių krūvos, harmonijos taisyklių atsisakiusios muzikos triukšmas, kine demonstruojamų trilerių jėgos ir prievartos kultas, po sutrikusios psichikos asmenų sąmonę ar žmogaus fiziologiją besikapstanti literatūra. Ją skaitys pasiilgusieji gėrio ir grožio. Suaugusiesiems ji tinka taip pat kaip ir vaikams. Kadangi grožio ilgesys, pasak išminčių, glūdi kiekvienoje sieloje, nepaisant visko, šios knygos skaitytojų turėtų būti gerokai daugiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taigi ši sena knyga jokiu būdu nėra pasenusi. Sakytume priešingai – tai amžina knyga.
Labiausiai knygoje iškeliama dviejų svarbiausių pasaulio elementų – natūros ir kultūros – darna. Ji įkūnyta Anės asmenyje. Mergaitė ypač jautri pasaulio didingumui ir grožiui. Ji girdi upelių kikenimą ir draugišką klevų šnabždesį, džiaugiasi gyvenanti šerkšno padengtame krašte, mojuoja žydinčiai fuksijai, lengvai įsivaizduoja save žuvėdra, bite ar vėju. Jokių filosofijos doktrinų nežinanti paauglė intuityviai suvokia pasaulį kaip vienį: “Pasakodama Anė stebėjo ir keistai jautė, kad ir vėjas, ir žvaigždės, ir jonvabaliai yra susiję vieni su kitais ir sudaro kažkokią nenusakomai malonią, žavingą vienovę” (p. 218). Jausdama visų daiktų ryšį, ji negali nešlovinti pasauli “O pro langą matėsi ilga eilė baltakamienių berželių, palinkusių virš ežero, ir pro jų šakas skverbėsi saulės spinduliai ir smigo į vandenį – giliai giliai į patį dugną. Ak, Merile, viskas atrodė kaip sapne! Aš net suvirpėjau nuo to grožio ir ištariau – kokius du ar tris kartus: “Ačiū tau, Dieve, už tai” (p. 100–101). Norėdama pažymėti kiekvieno, net menkiausio daiktų sistemos elemento reikšmingumą ir svarbą, Anė duoda vardus pelargonijai, žydinčiai vyšniai, miško takeliams ar pievelėms.
Anė atvyksta į Evonlį ne tik su gamtai atvira siela, bet ir su tam tikru kultūros bagažu. Viena jo dalis – prigimtinė. Merilė pastebi, kad mergaitė laikosi kaip tikra dama, nepasakė nieko storžieviško ar nepadoraus. Jos mintis, kad Anė turbūt kilusi iš geros šeimos, matyt, reiškia, jog tam tikros taurumo ir kultūringumo apraiškos slypi, kaip dabar sakoma, jos genuose (p. 55). Kita Anės kultūrinio turto dalis – išsilavinimas. Ji skaičiusi ir moka atmintinai A. Tenisono ir kitų autorių kūrybą, Dž. Tompsono Metų laikus ir drąsiai ginčijasi su pačiu Šekspyru: “Vienoj knygoj skaičiau, jog rožė, jeigu ją vadinsim kitu žodžiu, vis tiek kvepės taip pat. Bet aš niekaip negaliu tuo patikėti. Netikiu, jog rožė bus tokia pat žavi, jeigu ją vadinsi dagiu arba kopūstu” (p. 52). Anės skaityta knyga, be abejo, yra drama Romeo ir Džuljeta, kurioje Džuljeta, sužinojusi į širdį kritusio garbintojo iš priešų šeimos vardą, monologe samprotauja: “Ką reiškia vardas? Jei rožę mes vadinsime kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?” (vertė A. Churginas). Mergaitė dažnai prabyla aukštuoju literatūros stiliumi, jos kalba kupina poetizmų. Gal ir nelabai logiška, kad iki šiol guita, vien darbuose paskendusi našlaitė Katbertų namuose pasirodo jau gerokai išprususi, bet tas knygos trūkumėlis beveik nepastebimas. Antra vertus, jį galima laikyti ir veikalo privalumu: Anės išprusimas rodo, kad ir mažokai laiko lavinimuisi skyrusi mergaitė gerte sugėrė visa, ką turėjo laimės gauti, ir pabrėžia jos sielos imlumą bei atvirumą. Apsigyvenusi normalioje aplinkoje, ji pasineria į žinių gavimo, pažinimo džiaugsmą: “Dabar mes mokomės žemės ūkio pagrindų, ir aš galų gale supratau, kodėl vieškeliai raudonos spalvos. Koks malonumas tai žinoti!” (p. 169), “Ir man atrodo, parengiamojoj klasėj bus nepaprastai įdomu mokytis” (p. 295). Bendravimas su kultūra Anei teikia tokią pat palaimą kaip ir bendravimas su gamta: “Tačiau kai ji pradėjo dainuoti, apie nieką daugiau nebegalėjau galvoti. Ak, nemoku apsakyti, ką aš jaučiau. Bet atrodė, kad man jau niekad nebebus sunku būti gerai. Jaučiausi taip, kaip visada jaučiuosi žiūrėdama į žvaigždes” (p. 285).
Knygoje pabrėžiama, kad būtina harmoningo egzistavimo sąlyga yra saikas. Iki atvykdama į Evonlį, Anė buvo vargo pelytė ir negalėjo gyventi harmoningai net ir būdama gamtos prieglobstyje Hamondų proskynoje, nes ant jos mažų petukų gulė devynios galybės darbų. Be to, jai stigo artimųjų meilės. Tik patekusi pas Katbertus, kur ją dievina Matijus ir karštai myli griežtoji Merilė, kur ir darbo, ir žaidimų, ir mokslų tenka su saiku, Anė patiria būties pilnatvę. Būdama Evonlyje, ji atneša darnos ir kitiems. Pernelyg blaivaus proto, praktiška, kietoko būdo Merilė sušvelnėja šalia jautrios ir net truputėlį egzaltuotos įdukros, o dalykiškosios Dianos vaizduotė darosi lakesnė. Net nesaikingai į visų reikalus besikišanti, visus be galo ir krašto mokanti dorybingoji Reičelė Lind pradeda suvokti kai kurias savo klaidas, nors nesaikingumo ir neatsisako (p. 304). Pačios Anės sieloje taip pat įvyksta pokyčių, nes jai irgi trūko tam tikros dermės. Mergaitė suvokia, jog pernelyg laki vaizduotė gali pridaryti bėdos, ir įstengia jos perviršio atsikratyti (p. 194–201), įveikia pasipūtimu virtusį besaikį išdidumą (p. 246). Autorė kalba apie išmintingą patriotinių šventės elementų ir linksmybių aukso vidurį (p. 233) bei apie daugelio kitų dalykų pusiausvyrą.
Tačiau natūros ir kultūros santykyje ji labiau linkusi pabrėžti buvimo gamtoje ir su gamta būtinybę: “Mergaitės, mes manom, kad gyvenime nieko nėra svarbiau už egzaminus, bet kai pažiūriu į tuos didelius, išbrinkusius kaštonų pumpurus ir tą melsvą ūką kiekvienos gatvės gale, man jie nebeatrodo tokie reikšmingi” (p. 345). Mat, jausdamas gamtą, gyvendamas pagal jos dėsnius ir ją šlovindamas, žmogus jaučiasi esąs arčiausiai dieviškumo. Dievo, o ne žmonių sukurtame pasaulyje Anė jaučiasi galinti tikrai pasimelsti (p. 66). Gebėjimas pajusti gamtos didybę ir grožį – didelis žmogaus turtas: “Tik pažvelkit į jūrą, mergaitės: grynas sidabras, vieni šešėliai ir neregėti vaizdiniai… Argi mes geriau pajustume jos grožį, jeigu turėtume milijonus dolerių ir deimantų pynes?” (p. 331). Darną šlovinanti knyga – tai jokiu būdu ne knyga apie rojų. Anė ir jos artimieji patiria vargų, sielvarto, nelaimių. Tačiau tai nepalaužia tikėjimo didingo pasaulio Tvarka ir Protingu dėsningumu.
Labai džiugu, kad pasaulio darną skelbiančias mintis perteikia puikus vertimas. Šis džiaugsmas reiškiamas ne iš mandagumo ar kokių kitų niekingų, palyginti su pasaulio didingumu, paskatų. Ir šio straipsnelio autorei, ir tikriausiai daugeliui kitų skaitytojų yra skaudėję širdį dėl verčiant bjauriai sudarkytų, pavyzdžiui, Džeinės Ostin (Jane Austen) ar Agatos Kristi (Agatha Christie) tekstų. Todėl būtų baisi nuodėmė nepasakyti, kad tikra laimė skaityti gražiai išverstą apie grožį kalbančią knygą.

Nariams

Naujienlaiškis