Gimtoji kalba, 2009 m. Nr. 5, p. 3–14, ir Nr. 6, p. 5-16.

Rita Miliūnaitė
Lietuvių kalbos institutas
 

Variantiškumas verstinės grožinės literatūros kalboje

 

„Gimtosios kalbos“ akualijų skyrelyje (2009 m. nr. 4, p. 14–17) Rita Urnėžiūtė jau pasakojo apie Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos kovo 25 d. surengtą diskusiją, kurioje mėginta kalbėtis apie bendrame profesionalių vertėjų, redaktorių ir kalbininkų darbe kylančius sunkumus.
Daugiausia vertėjai nerimavo dėl per griežto kai kurių redaktorių požiūrio į grožinėje literatūroje įmanomas variantiškas raiškos priemones.
Dar prieš šią diskusiją Lietuvių kalbos institute sausio pabaigoje buvo susitikta su leidyklų redaktoriais, išsiaiškinti jų poreikiai ir, atsižvelgiant į pageidavimus, surengtas seminaras, kuriame panašia tema skaitytas pranešimas „Variantiškumas ir grožinės literatūros kalbos kokybė“. Nagrinėta norminė ir stilistinė variantų vertė, taip pat pagrįstas ir nepagrįstas jų vartojimas įvairiuose vertimų tekstuose. Seminare pačių grožinės literatūros vertėjų ir redaktorių būta vos vieno kito (susirinko kitų sričių redaktoriai), tad vėliau buvo pageidauta seminarą pakartoti, o pagal pranešimą parengti straipsnį. Čia jis ir skelbiamas, kiek papildyta pavyzdžių [i]. Tad nepretenduojama į išsamų temos nagrinėjimą; greičiau tai tik pasidairymas po pastarojo meto grožinės literatūros vertimus, kiek vienam žmogui įmanu aprėpti iš visos jų gausybės, ir mėginimas aiškintis, kaip juose funkcionuoja variantiškos raiškos priemonės.

1. Kalbos kokybės samprata, arba kodėl vertėjai prieš redaktorius?

Grožinės literatūros vertėjai ir redaktoriai, regis, turi aiškų bendrą tikslą: kuo tiksliau lietuviškai perteikti kita kalba sukurtą meno kūrinį. Priešinti juos ir jiems patiems priešintis tarpusavy tarsi nebūtų reikalo, nes ne taip retai pasitaiko, kad tie patys žmonės ragauja ir šiokios, ir tokios duonos. Be to, šiuokart aiškintis variantiškos vertimų kalbos ypatumus parodė noro abi pusės. Būtų galima nebent pabrėžti skirtingą verčiančio ir redaguojančio žmogaus darbo pobūdį.
Vertėjus daug labiau veikia originalo trauka, redaktorius – noras siekti vertimo, kaip savarankiško skaitytojams pateikiamo teksto, kalbos kokybės. Taigi, kaip ir minėtoje diskusijoje pripažino Laimantas Jonušys, net geriausiems vertėjams redaktoriai reikalingi kaip patarėjai, nes vertėjai nemato savo klaidų; išverstam tekstui reikia žvilgsnio iš šalies, bet… Buvo pasakyta ir tai: pasitaiko, kad redaguojant skurdinamos kalbos raiškos galimybės, naikinami sinonimai. Turint prieš akis šiame pačiame GK numeryje skelbiamus Aldono Pupkio prisiminimus apie Aleksandrą Žirgulį, galima tik atsidusti – nieko nauja po saule:

O turime nelabai paguodžiančių dalykų. Svarbiausias iš jų – tai redaktoriaus viešpatavimas knygoje, kurį rusai tiesiai vadina „redaktoriaus savivale“ (произвол). Matykime tai ir rašykime apie tai. Tai pati didžioji bėda. Kai ją įveiksime, kitaip atrodys ir redagavimo uždaviniai (iš A. Žirgulio laiško A. Pupkiui, 1981 04 12).

Grožinė literatūra – viena iš kalbos vartojimo sričių, kur kalbai atsiveria nemaža laisvė reikštis visomis savo spalvomis. Tai meniškai motyvuota kalba, tad čia įmanu naudotis visų kitų kalbos sričių ir atmainų raiškos priemonių ištekliais. Galima sakyti, kad čia verda ir įvairuojančių raiškos priemonių konkurencija. Tačiau toji laisvė rinktis nėra beribė; ji matuojama pirmiausia raiškos priemonių tikslingumu.

Sakant, kad meninė kalba yra privilegijuota, palyginti su kitų funkcinių stilių apraiškomis, o informacinė kalbos funkcija čia paprastai nublanksta ir pati kalba yra viena iš meninių priemonių, galima klausti, kas yra tos meninės kalbos kokybė?

Atsakymų gali būti įvairių. Bendriausiu žvilgsniu kokybė priklauso nuo to, kokius raiškos būdus renkamės ir kaip iš jų sugebame nuausti kalbos audinį. Laisvai kalboje besijaučiantis profesionalus vertėjas sakys: raiškos priemonės turi būti parinktos tokios, kurios geriausiai atskleidžia autoriaus kūrybinį sumanymą. Kalba turi būti tokia, kokios reikalauja kūrinys. Be to, lietuviškai ji turi skambėti natūraliai. Natūralumas vėlgi būtų atskirai diskutuojamas dalykas. Nė kiek ne mažiau profesionalus, bet priekabus redaktorius sakys: apie kalbos kokybę galima kalbėti tada, jeigu raiškos priemonės nesikerta su priimtomis normomis, jeigu neišeinama už norminamuosiuose veikaluose pateikiamų normų ribų. Ir kaip išlygą pridurs, kad nukrypimai nuo normų turi būti gerai motyvuoti, aiškiai pateisinami. Tik gera motyvacija pati savaime yra subjektyvus dalykas: kas vienam atrodo pateisinama, kitam dingojasi neleistina.

Tad vieni labiau iškelia autorių, kartu ir meninę kalbos funkciją, kiti – mūsų kalbos normas ir būtinumą siekti pavyzdinės kalbos. Taigi gal čia ir yra viena iš priežasčių, dėl kurių atsiranda visokių prieštaravimų? Bet toks kiek skirtingas požiūris man atrodo kaip tik reikalingas. Abiejų pusių argumentai turi padėti rasti tinkamiausią sprendimą. Svarbu būti nusiteikus bendram darbui ir bendros nuomonės paieškoms.

Diskusijoje pasipylus gausybei pavyzdžių (dalį jų žr. minėtoje Ritos Urnėžiūtės apžvalgoje) paaiškėjo, kad nemažai jų yra tik mitai. Nuolat kuriami, perpasakojami ir nuklystantys nuo tiesos. Reikia pripažinti: jiems pagrindo duoda ne tik paprasčiausias vertėjų ir redaktorių neįsigilinimas į kalbos teikinius, taisinius ar vartojimo rekomendacijas, bet ir nevienodas tų pačių dalykų pateikimas skirtinguose norminamuosiuose veikaluose, ir kalbos specialistų nuomonių skirtumai. Šiaip ar taip, jei pripažįstame, kad bendrinės kalbos normos nustatomos susitarimo pagrindu, reikia ir tartis, aiškintis.

2. Teksto ypatybės

Grožinė literatūra yra menas, o menas nepakenčia šablonų. Todėl kaskart, imant versti ar redaguoti naują knygą, tenka perprasti vis kitokias žaidimo taisykles. Pirmiausia pravartu, su kūriniu apžvalgom susipažinus, išsiaiškinti, koks jo žanras, stilius, kokio laikotarpio kalba vartojama: archaizuota, moderni ar visiškai neutrali. Svarbu ir nustatyti, ar visas kūrinys yra vieno stiliaus, ar yra kitokio stiliaus intarpų. Jei rašoma neutraliu (dabar mėgstama sakyti – laikraštiniu) stiliumi, kiekvienas spalvingesnis variantas jau bus savotiškas paties vertėjo ar redaktoriaus savivaliavimas. Žinoma, skaitytojams, nematantiems originalo, lieka paslaptis, kiek ir kada ta vertėjo ar redaktoriaus kūryba pateisinama. Jei kūrinys nėra stiliaus šedevras, jei tai koks greitosiomis sukurptas detektyvas, kur svarbiausia siužetas, tada sinonimų paieškos ir kitos kalbos vingrybės gali atrodyti ir kvailai – kaip vertėjo persistengimas.

O kitąkart be originalo neįmanoma suprasti, koks iš tiesų yra autorius, kokia jo kalbos stilistika. Esu perskaičiusi bemaž visus septynis ar aštuonis skirtingų vertėjų iš anglų ir tiesiai iš japonų kalbos išverstus ir „Baltų lankų“ išleistus šiuolaikinio japonų rašytojo Harukio Murakamio romanus – nuo pat „Avies medžioklės“ (2003) iki „Mylimosios Sputnik“ (2008). Ir iki šiol nežinau, koks tikrasis Murakamis – vienų vertimų kalba laužyta, apvilkta beformėm ir bespalvėm drapanėlėm ar net atspurusiais nuo klaidų palankais. Kitų – gyva ir graži, vaizdinga, dailiai apnertais pakraštėliais. Ir tada imu galvoti: ar čia vertėja bus pasistengusi, ar redaktorė persistengusi? Kitur leidykla redaktorių nutyli, tad radus visokių nemotyvuotų nusižengimų normai, pavyzdžiui, teta nusiėmė prijuostę (ĮP 35) ir net tam pačiam puslapy romano veikėja nusiėmė abi pirštines (ir įvardis abi perteklinis), nors paskui užsimovė, pasitikėjimas vertėja išgaruoja:

Šimamoto nusiėmė abi pirštines ir įsikišo į palto kišenes. […] Ji dar žvelgė į savo delną, kol galiausiai nusišluostė likusius pelenus virš vandens ir užsimovė pirštines. ĮP 109
Kai ją sutikau, buvau septyniolikos, dvyliktokas, ji – dvidešimt dviejų antro kurso studentė. ĮP 41
Iš pradžių užmečiau akį, o paskui tik kelis kartus žvilgtelėjau prie progos. ĮP 79
Ši daina nebuvo nei ypač populiari […], nei žadino kokių asmeninių prisiminimų […], bet kadaise ją išgirdus ji ilgam įkrito į širdį. ĮP 89

Bet tai jau ne norminiai raiškos būdai, o nediskutuotini didesni ir mažesni normų pažeidimai.
Toliau – apie tai, kaip į norminius vertimų kalbos variantus pažvelgta seminaro pranešime.

3. Apie variantiškumą

Variantų skirtumai kalboje egzistuoja objektyviai – susiklosto kalbos raidoje dėl įvairių priežasčių. Variantai kalbai būtini, nes tik taip ji gali keistis, išvengti monotoniškumo, pagerinti kalbėjimo ritmiką. Bet per daug variantų kenkia komunikacijai, ypač ten, kur ši kalbos funkcija svarbiausia, t. y. mokslo ir mokymo, administravimo, informacijos skleidimo srityse.

Visiškai lygiaverčių variantų, tarp kurių yra laisvoji variacija, t. y. vienas variantas tame pačiame kontekste gali būti pakeičiamas kitu be jokio skirtumo, kalboje nėra daug, pavyzdžiui:

Pavasarį pats laikas atsikratyti senų daiktų.
Pavasarį pats laikas atsikratyti senais daiktais.

Šiame pačiame kontekste pavartota konstrukcija su prielinksniu nuo dabartinėje vartosenoje yra retesnė ir pripažįstama kaip šalutinė norma:

Pavasarį pats laikas atsikratyti nuo senų daiktų.

Net vadinamieji absoliutieji sinonimai toli gražu nėra visais atvejais pakeičiami vienas kitu.

Variantiškumą galima suprasti plačiai – kaip visas vartosenoje konkuruojančias kalbos raiškos priemones. Seminare stengtasi atsiriboti nuo akivaizdžių nemotyvuotų normos pažeidimų, kitaip tariant, kalbos klaidų, ir eiti labiau į stilistikos pusę. Todėl nenagrinėti tokie atvejai:

Mergina atsistoja, norėdama užvirinti vandens ir pagaminti arbatos. KP 475

Bet, kad neliktų neaiškumų, seminaro dalyvės bemat ištaisė netinkama reikšme pavartotą veiksmažodį ir šiame sakinyje siūlė vartoti užplikyti. Sutarėme, kad apskritai arbatą galima ir gaminti, bet kontekstas tada jau būtų kitas – kalbant apie fabrikinį arbatos gamybos procesą (džiovinimą, maišymą, presavimą ir pan.).

Kas kita – štai toks pavyzdys:

[…] lūkestis, kad sutartumėm vienas su kitu, išsaugotumėm draugystę, dalytumėmės tėviškom pareigom, o kartais netgi dalyvautumėm […]. PK 79

Variacija čia ir dvejopa, ir dviguba. Dvejopa, nes dviejų rūšių; dviguba – nes to paties žodžio. Kitaip tariant, dalytumėmės slepia dvi variantiškumo galimybes: 1) dalin- : daly- ir 2) -umės : -umėmės (ilgoji ar trumpoji tariamosios nuosakos forma). Ir čia pat kyla klausimas, ar tame pačiame vertime gali būti vartojama pramaišiui, tarkim, vienur dalyti kitur dalinti.

Taigi seminare susitelkėme prie to, kas formaliai nelaikoma klaidomis – prie normų variantų, kurie gali būti vartojami pasirinktinai, taip pat prie tokių reiškinių, kurie yra arti normos. Mums svarbu aiškintis, nuo ko priklauso vieno ar kito varianto pasirinkimas, ar visada tekste atsiduria tinkamiausias raiškos būdas.

Variantų skirtumus galime nusakyti dviem lygmenimis: pagal stilistinę ir norminę vertę.

4. Norminė variantų vertė

Pagal tai, kiek atsižvelgiama į norminimo tradicijas, ir tai, kiek ištirta dabartinė vartosena, norminiai variantai norminės vertės atžvilgiu gali būti dvejopi:

1) lygiaverčiai variantai – konkuruoja vartosenoje ir nė vienas pastebimiau neviršija kito;
2) nelygiavertės gretybės – iš jų vienai teikiama pirmenybė.

„Kalbos patarimuose“, kur taikomas ketveriopas kalbos reiškinių vertinimas, šie norminiai variantai apibūdinami ir pateikiami taip:

a | b                    a ir b yra lygiaverčiai bendrinės kalbos normos variantai ir vartotini pasirinktinai; tarp jų kartais gali būti funkcinis ar stilistinis skirtumas.

a || b                 a yra šalutinis normos variantas,
                            b yra pagrindinis (neutralusis) normos variantas;
                           
a prireikus (pavyzdžiui, atsižvelgiant į funkcinių stilių ypatumus, vartotojų įpročius ir pan.) gali būti vartojamas bendrinėje kalboje, bet pirmenybė teiktina b variantui, ypač pavyzdinėje bendrinėje kalboje.

Jeigu lygiaverčiai variantai stilistiškai neutralūs (pavyzdžiui, link miško ir miško link; vienas seniausių ir vienas iš seniausių), pasirinkimą gali lemti vertėjo ar redaktoriaus kalbiniai įpročiai, taip pat sakinio ritmika ar skambesys (kiek vertėjų ir redaktorių balsu paskaito išverstą tekstą, kad įsitikintų jo lietuviško skambesio natūralumu ir sklandumu?).

Pavyzdžiui, sakinyje pasirinktas vietininkas ryte, bet lygiai taip pat būtų tikę ir kiti du normos variantai rytą ir iš ryto:

Kelionė į Takamatsu ilga, dešimt valandų pagal grafiką, tad atvyksime anksti ryte. KP 16

Niekas kitas, o vertėjas ir redaktorius turi apsispręsti, ar romano pavadinime vartoti neutralų prielinksnį iki, ar ligi, būdingesnį laisviesiems stiliams: grožinėje literatūroje abu variantai įmanomi (2004 m. lietuviškai išleistas vengrų rašytojo Šandoro Marajaus (Sándor Márai) romanas pavadinimu „Žvakės sudega ligi galo“).

Tarp kai kurių vartosenoje konkuruojančių variantų, net kai jie ir pripažįstami kaip lygiaverčiai, ilgainiui gali išryškėti polinkis vienam labiau įsitvirtinti, o kitam trauktis į normos pakraščius. Šitai matyti, pavyzdžiui, iš vietininko formų kraujyje ir kraujuje vartosenos. Nors beveik visi norminamieji leidiniai ilgą laiką pirmenybę teikė formai kraujuje (plačiau žr. Miliūnaitė 2002: 40–43), vartosena rodė labiau įsigalint kraujyje, tad „Kalbos patarimuose“, neperšokant vertinimo laipsnių, šie variantai pateikti kaip lygiaverčiai. Taigi bent jau „Kalbos patarimų“ rekomendacija negalėjo niekaip paveikti vartosenos, tačiau Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (http://donelaitis.vdu.lt/) duomenys rodo, kad vis labiau įsigali forma kraujyje:

kraujuje | kraujyje

2002 m.                31%                     69% 
2009 m.                26%                     74%

Tokį polinkį po kiek laiko galima bus parodyti norminamuosiuose darbuose – variantui kraujyje teikti pirmenybę.

Po seminaro viena redaktorė paklausė, ką daryti, jeigu įvairuoja skirtingų to paties medicinos žurnalo straipsnių autorių vartosena: vieni vartoja formą kraujuje, kiti kraujyje, o treti – net tame pačiame tekste pramaišiui. Medicinos žurnalo stilius mokslinis, tad raiškos įvairovės turėtų būti saikingai. Šiuo atveju derėtų pasirinkti vieną formą (suprantama, perspektyvesnę) ir ją nuosekliai vartoti.

Kai kalbama apie kalbos gretybes, iš kurių kalbos rekomendacijose vienai teikiama pirmenybė, sakoma, kad pastarąją vartoti yra sistemiškiau, būdingiau, tradiciškiau, gyviau, įprasčiau, perspektyviau. Šalutinio ir pagrindinio varianto skyrimas dažniausiai remiantis taisyklingumo, sistemiškumo, paplitimo ir stilingumo kriterijais kodifikuotojams leidžia ne tik lanksčiau taikyti normų kaitos mechanizmą, bet ir parodyti vartosenos polinkius, kad kalbos vartotojai galėtų orientuotis, kur kokį variantą labiau tiktų vartoti.

Svarbu suprasti, kad skirti pagrindinius normų variantus ypač reikia tada, kai kalbame apie pavyzdinę bendrinę kalbą. Paprastai tai esti oficialioji kalba, kuri atlieka tik informacinę (komunikacinę) funkciją, ir geriau, kad tai funkcijai netrukdytų įvairūs papildomi variantų požymiai, kad kalba būtų neutrali ir kad nekyšotų autoriaus „aš“. Todėl teisės aktuose, oficialiojoje žiniasklaidoje, mokslo ir mokymo leidiniuose (vadovėliuose, enciklopedijose, žinynuose, žodynuose ir pan.) paprastai stengiamasi vartoti pagrindinius (neutraliuosius) normų variantus.

Grožinėje literatūroje į šalutinių ir pagrindinių variantų vertės skirtumą reikia žiūrėti lanksčiai. Jei šios rūšies variantai neturi stilistinių skirtumų (apie juos – antroje straipsnio dalyje), bet vertėjas ar redaktorius randa motyvų rinktis šalutinį (ne tokį sistemišką, mažiau paplitusį ar besitraukiantį iš vartosenos) normos variantą, – jo valia. Tarkim, vieniems įprasčiau ir priimtiniau veiksmažodžio forma dalinti, o ne pagrindine laikoma dalyti:

Mudu pasidalinom šokolado plytelę ir, žiūrėdami pro langą, kramsnojom. AvM 247

Bet nėra gerai, jei tokie variantai tame pačiame tekste vartojami be tvarkos:

[…] viskas, ką jis daro – tai išrašinėja receptus ir dalina piliules […]. PK 14.
[…] lūkestis, kad sutartumėm vienas su kitu, išsaugotumėm draugystę, dalytumėmės tėviškom pareigom, o kartais netgi dalyvautumėm […]. PK 79

Kai kurių šalutinių ir pagrindinių variantų vertės skirtumas gana ryškus, ir rekomendacijomis norima parodyti perspektyvesnį raiškos būdą arba stengiamasi palaikyti bendrinės kalbos sistemai tikslingesnį polinkį. Tokie yra skaitvardžių vieneri : vieni dauginių formų variantai. Antrajam teikiama pirmenybė kaip tikram gyvosios kalbos faktui (plačiau žr. Kniūkšta 1987: 115–121), o pirmasis, šalutinis, variantas vieneri yra atsiradęs vėliau pagal analogiją su kitų dauginių skaitvardžių (plg. ketveri, penkeri…) formomis, kurios nėra variantiškos. Tik skaitvardis vienas turi ir vienaskaitą, ir daugiskaitą (vieni) – ši kaip tik ir vartojama su daugiskaitiniais daiktavardžiais (vieni metai, vienos rogės).

Todėl grožinėje literatūroje, siekiant kalbos gyvumo, derėtų ypač palaikyti formą vieni. Nenatūraliai atrodo per visą romaną paprastų žmonių pokalbiuose einantis vienerių marškinių motyvas, dažnai dar virstantis ir vieneriais baltiniais:

Būdamas tavo metų, aš teturėjau tik vienerius baltinius. SB 12
Taigi rodyk, kokį tave išugdė lokiena ir vieneri marškiniai! SB 26
Žinai, turiu tik vienerius baltinius ir noriu paragauti lokienos, štai kas! SB 30
[…] be kąsnelio maisto, su vieneriais baltiniais, nutrintais mokasinais […]. SB 115

Kitame romane senuko, nemokančio nei skaityti, nei rašyti, kalba specialiai paprastinama (vietom, tiesa, lietuviškai atrodo gerokai nevykusiai, pvz., KP 57), be to, mėginama tarminti:

– Tai kaip tada užsidirbate pragyvenimui?
– Gaunu pašelpą.
Pašelpą?
– Gubernatorius man duoda pinigų. Gyvenu mažame vieno kambario bute Nogatoje. Be to, valgau tris kartus per dieną. KP 58

Pašelpa kaip tarmybė čia visiškai pateisinama; vietoj tris kartus per dieną galima buvo rinktis ir variantą tris kartus dienoj. Bet nekaip atrodo, kai tam pačiam senukui į lūpas įdedami vieneri metai:

– Tai dabar ieškote pasiklydusios katės?
– Taip, Nakata ieško vienerių metų rainės, vardu Goma. KP 59

Variantas vienų metų stilistiškai irgi šiam reikalui gal ne pats tinkamiausias. Metų amžiaus? Metinės? Metinukės?

Ir jau visai netikusiai (automatiškai, pamačius daugiskaitinį daiktavardį durys) forma vieneri pavartota kitame romane, kur įmanoma tik forma vienos, nes skaitvardis vienas, -a čia atlieka įvardžio funkciją (plg. vienas po kito):

Prisimink mano pamokslus! Kaip palaipsniui vienerios po kitų buvo užtrenkiamos durys. Š 62

Daug kebliau yra su variantiškai vartojamais būdvardinę reikšmę turinčiais veikiamaisiais ir neveikiamaisiais dalyviais. Įvairiose diskusijose žmonės piktinasi, esą neveikiamieji dalyviai vartojami nelogiškai, iškraipo mintį. „Kalbos patarimuose“ neveikiamieji dalyviai daikto požymiui reikšti (šiuo atveju kalbama ne apie terminiją) laikomi pagrindiniu variantu greta šalutinių veikiamosios rūšies dalyvių (skaudanti || skaudama galva), bet tai nereiškia, kad visur be atodairos vartotini tik tie pagrindiniai variantai. Neveikiamaisiais dalyviais labiau linkstama reikšti ne bet kokią, o nuolatinę, apibendrintą ypatybę. Tiksliai gramatiškai šiuos dalykus apibrėžti sunkiai įmanoma, todėl svarstant šią „Patarimų“ rekomendaciją nutarta parodyti tik bendrąjį polinkį. Jokiu būdu neturėtų būti suprasta kaip priekaištas vertėjai ar redaktorei, bet negaliu apsimesti, kad per visą romaną suvienodintai pasirinktas vienas variantas visur skamba vienodai natūraliai:

sukaupė stulbinamą įvairiausių įdomių faktų lobį MGP 27
akinamai baltų plaukų kupeta MGP 28
kurtinamas aplinkinių šnabždesys MGP 30
troškau jos paramos ir raminamo buvimo šalia MGP 52
Dabar prisiminiau tą ilgą raminamą pokalbį su Paula MGP 52
atskleidėte šį nepaprastą ir bauginamą įvykį MGP 230
Vakarieniaujant jo kūnu nuo galvos iki kojų pasklido šilta, jaudinama banga MGP 241
jis bandė įtikinti Ernestą, kad košmaras buvo dangaus dovana, pamokoma istorija, liepianti neperžengti profesinių ribų. MGP 243
Ernestas kalbėjo raminamu monotonišku balsu. MGP 255

Interneto svetainės supermama.lt forumo temoje Nemokytojaujančių lituanisčių kampelis“ seminaro dalyvė slapyvardžiu Sophi rašo įspūdžius po mano pranešimo:

Na, asmeniškai aš nieko labai nauja nesužinojau, bet pranešimas buvo tvarkingas, tik… pabaigoj užlipo ant savo pačios nusimesto grėblio… Kalba apie neveikiamuosius dalyvius, tokio tipo kaip jaudinama banga ir pan. Pateikė pavyzdį iš romano, kur gal poroj iš eilės einančių sakinių nuosekliai vartojami tie neveik. dalyviai. Išvada – kokia nenatūrali kalba. Sutinku, kad nenatūrali, bet… Jklmn… KP „Gramatikos formose“ [ii], kurių autorė yra pati R. M., šitie dal. pateikiami kaip pagrindinis normos variantas. Tai gal anksčiau reikėjo mislyt – natūralu čia ar ne. Nesistebiu, kad uolūs redaktoriai ir renkasi pagrindinius variantus. (supermama.lt 2009 03 17)

Po mėnesio kitame Lietuvių kalbos instituto seminare šiam klausimui buvo skirtas išsamus Kalbos komisijos vyriausiosios specialistės Aurelijos Dvylytės pranešimas. Tad čia pridurtina tik tai, kad ši veikiamųjų ir neveikiamųjų dalyvių variacija yra visai kitokio tipo nei, tarkim, formų vieneri : vieni. Tai nėra visiškai automatiškai pasirenkamas dalykas: vienõs ar kitõs dalyvio rūšies vartojimas priklauso ir nuo junginio reikšmės. Dar galima būtų pacituoti Praną Skardžių:

Ten, kur pasyvinė reikšmė yra dar aiškiai suprantama, atsimenama, dar juste juntama, ten dar griežčiau yra vartojami neveikiamieji dalyviai – laikui, vietai, įrankiui ir kt. Žymėti (pav. ariamas arklys, sėjamas laikas, valgomas šaukštas, važiuojami ratai…); tokie dalyviai sudaro pastovesnę gramatinę kategoriją. Bet ten, kur pirminė reikšmė yra apblėsusi, kur žmogaus jausmas jos kaip reikiant nebesugauna, ten ji yra lengvai maišoma su kitomis reikšmėmis, – tada mes pasakome priderąs ir prideramas daiktas, žibančios ir žibamos akys, priderančiai ir prideramai elgiasi… […] (Skardžius 1927–1928: 48–49).

Taigi gerai, kad uolūs redaktoriai renkasi pagrindinius variantus, bet nėra ir blogai, kad ne tokie uolūs nesibaido ir kai kur labiau pritinkančių šalutinių.

Dar kitaip žiūrėtina į įvairuojančias vadinamųjų akimirkos veiksmažodžių esamojo laiko formas. Sunku pasakyti, ar iš vertėjo įsitikinimo, ar dėl redaktorių pasiryžimo diegti kodifikuotas žodynų normas ne viename vertime nuosekliai vartojami ilgieji jų variantai:

Jis – kaip tie paukščiai, kuriuos lesini trupiniais. Dirstelėja į tave, sulesa trupinius ir skrenda sau… ŽK 106
Oliveira matė, kaip jie kilstelėja akis, pažvelgia į mūrininkus, vėl įsmeigia žvilgsnį į knygą ar sąsiuvinį, vėl kilstelėja akis. ŽK 117
Unikalus, dingtelėja mintis. OG 46
Vikšras stabtelėja, kraipo į šalis buką galvą. OG 46
Pietų pusėje proskyna atstraksi triušis, suskliaudžia ausis, stabtelėja paskabyti žolės dideliausiais dantimis. OG 98

„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ iš tradicijos šie veiksmažodžiai pateikiami pagal vieną modelį, pavyzdžiui: žvilgtelė||ti, ~ja, ~jo. Žodyno pratarmėje rašoma:
Akimirkos veiksmažodžiai paprastai dedami tik su priesaga -telėti, -telėja, -telėjo, nors bendrinėje kalboje tokie veiksmažodžiai vartojami ir su priesagų variantais -telti, -telia, -telėjo; -terėti, -terėja, -terėjo; -terti, -teria, -terėjo.

Taigi pirmiau nurodyti vertimo pavyzdžiai idealiai atliepia pagrindinę šio žodyno normą. Tačiau dabartinės vartosenos polinkiai rodo ką kita. Nei esamojo laiko trečiojo asmens ilgasis variantas su -telėja, nei trumpesnis su –telia (žvilgtelia), minėtas žodyno pratarmėje, regis, nėra tokie paplitę ir įprasti kaip dar trumpesnis variantas su -teli (žvilgteli). Pastarasis didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ nurodomas greta minėtųjų kaip šalutinis, bet ne prie visų akimirkos veiksmažodžių. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno duomenys (žiūrėta 2009 05 24) pagal pavartojimų skaičių tokie (palyginimui ir veiksmažodžių stabtelėti, dingtelėti esamojo laiko formų variantai):

žvilgtelėja – 2, stabtelėja – 6, dingtelėja – 0;
žvilgtelia – 1, stabtelia – 8, dingtelia – 0;
žvilgteli 176 (iš jų 142 grožinėje literatūroje), stabteli – 272 (iš jų 165 grožinėje literatūroje),
dingteli – 133 (iš jų 82 grožinėje literatūroje).

Tad noras vartoti ne pagrindinį, o šalutinį variantą gali būti nulemtas ir nesutikimo su norminamųjų leidinių rekomendacijomis. Reikia pripažinti, kad dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių juose pasitaiko ir nerealios, neatitinkančios tikrovės kodifikacijos. Ar norminama tinkamai, ar atitinka vartotojų poreikius, ar rodo tikrąją kalbos raidos kryptį ir polinkius – reikia diskutuoti: tam ir buvo rengiamos keturios bandomosios „Kalbos patarimų“ gramatikai skirtos knygelės, kaupiami skaitytojų atsiliepimai ir siūlymai. Prieš dešimtmetį remtasi daugiau buvusių „Kalbos praktikos patarimų“ patirtimi ir tradicija negu turimomis negausiomis duomenų bazėmis, o ypač stingant nuodugnių dabartinės vartosenos tyrimų. Vis dėlto, perskaičiusi keletą ne per seniausiai išleistų kalbos kultūros vadovėlių studentams, kur labiau nusižiūrėta į ankstesnius nei „Kalbos patarimai“ darbus, pamačiau, kad „Kalbos patarimai“ tikrai ne vienu atveju nuėjo paprastesniu, lankstesnių normų keliu. Sukaupus daugiau dabartinės vartosenos duomenų ir vartotojų pastabų, bus galima jų rekomendacijas tikslinti. Vertėjų ir redaktorių puoselėjami grožinės literatūros vertimai puikiai tinka tiems duomenims rinkti.

5. Stilistiniai variantų skirtumai

Kai kurios variantiškos raiškos priemonės yra stilistiškai neutralios ir gali būti vartojamos bet kokiame kontekste. Pirmoje straipsnio dalyje aptartieji normų variantai – ir lygiaverčiai, ir nelygiaverčiai – gali, be leksinės ar gramatinės reikšmės branduolio, turėti papildomą turinį – stilistinę reikšmę (plačiau žr. Pikčilingis 1975: 8–12, Župerka 1983: 13). Tokie kalbos reiškiniai vadinami stilistiškai žymėtais. Ta stilistinė reikšmė reiškiasi įvairiais stilistiniais atspalviais. Jie rodo, kad kalbos reiškinys priklauso ribotai vartojimo sričiai ir jame gali atsispindėti kalbančiojo asmens santykis su kalbamuoju dalyku (Župerka 1997: 16).
Meninė kalba stilistiniams atspalviams labai jautri. Kur, jei ne grožinėje literatūroje, turi būti išnaudojamos visos raiškos galimybės, o kalba gali atsiskleisti įvairiausiomis spalvomis ir atspalviais? Vienodo atspalvio kalbos vienetai sudaro stilistinį sluoksnį (Župerka 1997: 16), ir menine kalba parašytam grožiniam kūriniui tai svarbu. Verčiant netinkamai parinkta kito atspalvio, kito stilistinio sluoksnio priemonė gali stilistinį vientisumą suardyti, jei pats autorius to sąmoningai nesiekė.
Stilistiniai atspalviai gali būti dvejopi: funkciniai ir emociniai (žr. schemą). Suprantama, kad toks skyrimas yra gana sąlygiškas, nes ta pati raiškos priemonė gali turėti ir vienokių, ir kitokių požymių.

5.1. Funkciniai atspalviai. Funkciškai žymėti kalbos reiškiniai rodo sritis, kuriose jie paprastai vartojami. Juozo Pikčilingio (žr. Pikčilingis 1975) ir jo mokinių stilistikos moksle, taip pat mūsų žodynų praktikoje pirmiausia įprasta skirti priešpriešą šnekamoji–knyginė (raštų) kalba, ypač jos leksika. Šnekamosios kalbos reiškiniai daugiau susiję su sakytine kalbos forma, knyginiai – su rašytine. Tiesa, stilistikoje ir žodynų praktikoje šių sąvokų supratimas kiek skiriasi, be to, šnekamoji kalba apskritai įvairiai apibrėžiama, nevienodai aiškinamas jos santykis su bendrine kalba (žr. Vosylytė 1995: 180–183).

Žodynininkams (pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“) santrumpa knyg. reiškia, kad tai ne šiaip rašytinei kalbai būdingas, bet „tik iš knygų žinomas, dirbtinis žodis“, taigi norminės vertės atžvilgiu ne visada pats geriausias, jei yra ir kitų variantų. Pavyzdžiui: aukštas, -a  r. „geras, puikus (apie kokybę)“; įgalinti r. „leisti“; konstrukcija ryšium su kuo ir kt. paprastai vartojamos dalykinėje (mokslinėje ir administracinėje) kalboje, o neutraliojoje ir šnekamojo stiliaus kalboje ieškoma gyvesnių raiškos būdų. Minėtame žodyne knyginiu laikomas ir jungtukas idant (neutralusis jo atitikmuo – kad), vartojamas, kaip ten nurodoma, „tikslo šalutiniuose sakiniuose – senovinėje ar iškilmingoje kalboje“. Dabartinėje vartosenoje jungtuko idant vartojimo sritys plečiasi, senoviškumo ar iškilmingumo atspalviai blunka, bet vis tiek dar aiškiai jaučiamas jo „nešnekiškumas“.

Patys žodynininkai pripažįsta, kad sutrumpinimas šnek. – „šnekamosios kalbos žodis“ – žodynuose vartojamas ne visai nuosekliai, nemažai žodžių lieka nepažymėti, nors tokį atspalvį ir galima įžvelgti (plačiau žr. Vosylytė 1995: 181– 182, Černiutė 2000: 160–163). Be to, kai kurie šnekamosios kalbos žodžiai turi ir papildomų stilistinių požymių: vieni yra tarmybės, kiti būdingi vaikų kalbai, dar kiti – žargonybės, tada prie jų rašoma tik viena, konkretesnė žyma.

Žodyninė šnekamosios ir knyginės kalbos samprata iš dalies perimta ir „Kalbos patarimuose“. Tačiau ne stilistikos ar žodynų, o bendriesiems kalbos praktikos reikalams čia pasirodė svarbiau funkcinius variantų skirtumus atskleisti pagal kitą priešpriešą. Ryškiausios kalbos stilistinės funkcinės atmainos įvardytos kaip laisvieji ir oficialieji stiliai, įsivestos jų žymos ofic. ir laisv. Sutrumpinimais trm., šnek., knyg. „Kalbos patarimuose“ žymimi tik labai aiškų siauresnės apimties nei oficialumo ar laisvumo atspalvį turintys variantai.

Pagal laisvumo–oficialumo požymius susigrupuoja ir tradiciškai mūsų kalbotyroje skiriami penki funkciniai stiliai (kasdienis, meninis, publicistinis, mokslinis ir administracinis), o publicistinis stilius dar skyla į du postilius – informacinį ir ekspresyvųjį; pirmasis labiau linksta į oficialumo, antrasis – į laisvumo pusę. Meninis stilius taip pat priklauso prie laisvųjų, ir čia gausu šnekamajai kalbai būdingų raiškos priemonių.

Palyginkime tą patį tekstą, perteiktą skirtingais stiliais. Kairėje pusėje – skalbimo mašinos instrukcija (išleista ne vėliau kaip 2004 m.), dešinėje – pagal ją kasdieniu (šnekamuoju) stiliumi suredaguotas tekstas.

Skalbimo mašinos instrukcija:
Draudžiama skalbimo mašiną liesti šlapiomis
rankomis ar kitomis kūno dalimis.
Jei skalbimo mašiną ketinate pastatyti

ant guminio kilimėlio, įsitikinkite, kad kilimėlis
neuždengs vėdinimo angų.
Atidarę filtrą, leiskite vandeniui ištekėti.

Jeigu vandens nebeliko, filtrą iki galo įsukite.
Skalbimo mašinų meistras:
Tik nesugalvokit skalbimo mašinos
liest šlapiom rankom!
Jeigu manot ją statyt ant guminio
kilimėlio, žiūrėkit, kad jis neuždengtų
vėdinimo angų.
Atidarę filtrą, leiskit vandeniui ištekėt.
Kai vandenio nebeliks, filtrą ikigalo įsukit.

Vienas iš ryškiausių šnekamojo stiliaus (ir laisvosios sakytinės kalbos) požymių yra trumposios kai kurių kalbos dalių – vardažodžių ir veiksmažodžių – formos. Grožinėje literatūroje, ypač veikėjų dialoguose, ši raiškos priemonė nereta, kad užrašyta šnekamoji kalba būtų gyvesnė, natūralesnė; kai kur ilgosios formos būtų nė neįsivaizduojamos:

– Nagi! – riktelėjo Juno tėvas ir jie įkirto kablius iš abiejų rąsto galų.
Tada mano tėvas sušuko:

Tempiam!

O Juno tėvas paantrino:

Traukiam, po galais! VA 75

 Trumpųjų formų pasitaiko ir autoriaus pirmuoju asmeniu perteikiamoje kalboje, taip pat norint sukurti gyvo pasakojimo įspūdį:

Tą vakarą Archeris nusiveda mane maloniai pavakarieniaut jaukiame „Brandywine“ restorane, [kablelio nereikia. – R. M.] ir visą laiką net nenutuokia, kad bendrauju su juo pro nematomą storą stiklą, lyg kokį vonios langelį. Jis pasakoja man apie savo planus persikelt į Ciūrichą, kodėl jis yra respublikonų partijos sąrašuose, kur neša savo marškinius skalbt, ir visą laiką mane giliai giliai kankina toks baisus skausmas, kad neleidžiau jam net priartėt prie paviršiaus. PK 237–238

Kai kur dėl gyvumo trumpųjų formų galėtų būti ir daugiau (vietoj gintumėmės gintumės, vietoj važiuojame važiuojam ir pan.):

– Tu mus išgąsdinai, Ovenai, – vienas iš mūsų pasakė. Mes buvome per daug išsigandę, kad gintumėmės, jeigu būtume turėję kaip gintis prieš Oveną. MOM 30

– Šimamoto, – pasakiau, – važiuojame kur nors jos pasiklausyti dviese.
– Kaip būtų nuostabu, jei galėtume taip padaryti, – pasakė ji.
[…]
Šimamoto pasižiūrėjo į laikrodį. Tada man į veidą. [Gal būtų užtekę: į mane? – R. M.]
– Dabar iškart važiuojame?
– Taip, pasakiau.
Ji prisimerkė, tarsi žiūrėtų į tolumoje esančius daiktus, ir tada pažvelgė man į veidą.
– Dabar jau po dešimtos. Jei dabar važiuosime į Hakonę, grįšime labai vėlai. ĮP 160

Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad visuose dialoguose reikia pulti tas formas trumpinti. Vertėjo ar redaktoriaus turima kalbos pajauta dažniausiai leidžia neprarasti saiko.

Laisvumo, gyvumo ir lengvumo stiliui teikia įvairios raiškos priemonės – ne tik gramatinės formos, bet ir leksikos sinonimija (plačiau žr. Miliūnaitė 2006: 133–152). Šiuokart tik vienas pavyzdys. Telefonu kalbasi vyras su žmona – paprastas buitinis pokalbis:

– Jeigu jau taip sakai… Beje, kokia šiandien savaitės diena?
Atsakiau valandėlę pagalvojęs:
– Antradienis.
– Gal tuomet galėtum nueiti į banką sumokėti mokesčius (=mokesčių) už dujas ir telefoną? PPK 14

Kasdienėje kalboje įprasta klausti: kelintadienis šiandien? Žodynuose to kelintadienio nematyti, jis tarsi paliktas už bendrinės kalbos ribų gal kaip slengo žodis, bet tokiam dialogui galėtų tikti.

Be šnekamojo ir knyginio (arba laisvojo ir oficialiojo) stiliaus, esama ir kitų kriterijų, pagal kuriuos skiriami funkciniai variantų atspalviai.

Laiko atžvilgiu galime skirti priešpriešas pasenę–nauji reiškiniai, kurie funkcionuoja greta neutraliųjų. Jeigu tekstą reikia „pasendinti“, lietuvių kalboje esama įvairių tokį atspalvį turinčių raiškos formų. Antai į neutralaus stiliaus romano tekstą įterpiama maldų, parašytų aukštuoju, kiek paarchajintu stiliumi:

Nemirtingasai saulės dieve, […] Tu davei man akis, idant jose šviestų džiaugsmas ir spindėtų ašaros […].

Būk man šią valandą mielaširdinga, neskriauski manęs. Maldauju viešpatį, kurs sukūrė tave, idant jis sušvelnintų tavo karštį ir aš kantriai galėčiau jį iškęsti! KSM 394–395

Jeigu gerokai anksčiau rašytas arba ankstesnius laikus vaizduojantis romanas būtų redaguojamas pagal naujausią žodžių madą, galima šauti pro šalį. Šiuolaikiškai skambantis įdegis, įdegio spalva keistokai atrodytų Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo „Dvylikoje kėdžių“ (dar 1937 m. Petro Cvirkos versta – įdegimo spalva). Panašiai ir naujadaras skalbyklė yra bemaž pastarojo dešimtmečio žodis, tad XX a. vidurio romane labiau pritiktų tuo metu buvusi įprasta skalbimo mašina. Be abejo, adekvataus raiškos priemonių parinkimo pagal vartojimo laiką problema nėra tokia paprasta ir prašytųsi atskiro įdėmesnio žvilgsnio.

Modernus romanas – puiki dirva naujadarams skleisti [iii], jei nėra per didelės rizikos likti nesuprastiems. Kai naujadarai jau būna kiek apsitrynę vartosenoje, jie visai natūraliai įsilieja ir į literatūros kūrinį:

Jam patiko užkandinės, parduodančios maistą išsinešti. Svingo šokių studijos. […] Išparduotuvės. Ypatinga šviesa virš nuosavų namų sodų. TM 23–24

Jis palinko virš prekystalio.
– Kitą pavasarį grįšiu tavęs paimti […] Tau nebereikės stovėti prie gruzdintuvių. TM 24
 Radau patį geriausią filipinietį gydūną, jo rezultatai išties įspūdingi, pasirūpinsiu, kad jis atskristų čia […] TM 68

Kai svetimžodžiui pakeisti naujadaro nėra arba nepasitaiko esamo rasti, elgiamasi įvairiai. Tarkim, rankinė-šaldytuvas yra blogiausia išeitis verčiant iš anglų kalbos žodį cold-bag:

Apsipilu prakaitu, mano plaukai – permirkę ir sunkūs. Turiu kelis kartus nueiti prie rankinės-šaldytuvo ir gurkštelti vandens. KP 352

„Kalbos patarimuose“ (Sintaksė. Įvairūs dalykai, p. 44) panašūs priedėliniai junginiai taisomi. Vietoj krepšio-šaldytuvo ten teikiama vartoti šaldomąjį krepšį, o ne vėliau kaip nuo 2005 m. lietuviškojoje vartosenoje gyvuoja ir natūraliai iš to junginio atsiradęs naujadaras šaltkrepšis. Beje, tame pačiame romane vartojamas ir kitas panašus junginys diržas-piniginė, kurį toji pati „Kalbos patarimų“ knygelė taiso į diržinę arba juosimąją piniginę. Pastaroji romane gal būtų ir tikusi ar bent būtų reikėję paieškoti kito, norminio raiškos būdo:

Buvo beveik dešimta valanda vakaro, kai Nakata įsidėjo į maišą drabužių pakaitą, […] o po tatamiu paslėptus pinigus rūpestingai sukišo į diržą-piniginę ir su didžiuoju skėčiu rankoje išėjo iš namų. KP 209

Nusitvėrus už vieno vertimo, pastabų grandinėlę galima būtų tęsti [iv], bet eikime prie kitų funkcinių atspalvių. Kai kurie iš jų gali būti susiję su variantų priklausymu kokiai nors vartojimo sričiai. Tos sritys apibūdinamos atsižvelgiant į visuomenės susiskaidymą pagal įvairius požymius: geografinius, socialinius, profesinius ir pan. Jei žiūrėsime grožinio kūrinio autoriaus akimis, tokiomis raiškos priemonėmis kartais patogu atskleisti veikėjo socialinį statusą: jo priklausymą, tarkim, kaimo ar miesto kultūros sluoksniui, įvairioms jaunimo grupuotėms ar iš viso asocialiems valkatų ir benamių pakraščiams.

Straipsnio tema verčia ribotis tik norminių ir jiems artimų variantų vartojimo ypatumais, tad šįkart nuošaly palikime stilistiškai motyvuotai vartojamas svetimybes ir žargonybes. Daugelis tarmybių taip pat yra už bendrinės kalbos ribų, kai kurios neryškiai įsiterpia į bendrinės kalbos vartoseną. Grožiniuose kūriniuose tarmybės – tiek leksinės, tiek gramatinės, kai kada turinčios ir archajiškumo atspalvį, paprastai vartojamos tikslingai. Pavyzdžiui, daugybė išmoningai parinktų tarminių elementų romane – ir autoriaus pasakojime, ir dialoguose – padeda sukurti itin savitą kūrinio atmosferą:

Broluži! Ar tau sakė? Ašai keliauju namolei! Ašai keliauju namolei! APA 86

Pažvelgiau į seną nudžiūvusį medį, stovintį vešlaus lauko pakraštyje, dvi rankas iškėlusį dangop. APA 58

Dabartės jau aš buvau susigūžęs užu meldyno, nes kraują stingdantis Po pamokslas staiga ėmė labai bauginti […]. APA 111

Dvi įsispyrusios kanopos spardėsi, kryžiavosi ir lankstėsi, o veide žiojinti skylė – ten būta Motušės – staugė ir lojo:

– Tėėėtuuušiii! Tėėėtuuuuuuuuušiii!Nuimkie tų grandinį! APA 85

Net ir pavienės tarminį atspalvį turinčios žodžių formos, jei vartojamos pagrįstai, t. y., jei pataiko į autoriaus stilių, grožinės literatūros vertimų kalbai suteikia laisvumo, žaismingumo:

Numečiau sandalus į smėlį. Prisiminiau, kad pernai kopdamas į Kopą aš taip pat kelyje palikau apavą ir jis nepradingo. Svarbiausia – pagal kokias nors žymes įsiminti vietą. Nelabai lengva ant smėlio kalno, apsupto vandenais ir mišku. AM 124

Jei bent vienas [automobilis – R. M.] atvažiuodavo kaimo keliu, visi lėkdavo dusdami stačiai per javus pasitikti to dulkių debesio, iš krautuvių lyg vaikai bėgdavo žiūrėti jo važiuojančio pro bažnyčią, pritariamai linksėdami. TI 8

Rudenio saulės spinduliai pirmykščiame miške už lango ryškiai apibrėžė kiekvieno pageltusio klevo lapo, kiekvieno pušies spyglio kontūrus. AvM 247

Kai tarmybės, kad ir paplitusios, yra neryškios, neatlieka jokios papildomos funkcijos, šiuolaikiniams romanams (pirmas, antras ir trečias pavyzdys) arba aukštuomenės aplinką vaizduojančiam kūriniui (ketvirtas pavyzdys) nelabai priderėtų:

[…] vos įstengiu pajudint kojas, nors jos ir priaugę prie kūno. PK 11
Nors mano akys buvo aptemę, žiūrėjau į jos kojas […]. PK 22
[…] aš negalėjau patikėti, kad Žiurkės klajonės būtų nuvedę jį į Sachaliną. AvM 2005
Džulija nugirdo, kad tais atvejais, kai moterys pasidarydavę per daug įkyrios, jis pasinaudodavęs žmona kaip pretekstu, kad galėtų jų atsikratyti. T 75
Juo labiau netinka maišyti varijuojančias to paties žodžio paradigmas. Antai veikėjo pravardė yra Žvejys, o galininkas įvairuoja – Žvejį ir Žveją.
Vėliau, nes kalbėjom apie rūkymą, aš prisiminiau cigarus „Trys lelijos“. Paklausiau apie juos Žveją. Žvejys susinervino. AM 87
Žmogus su kauke pasuka galvą į Žvejį ir sarkastiškai atsidūsta. AM 149

Variantas Žveją tiktų, jei būtų buvusi iš karto pasirinkta pravardės forma Žvejas. Aiški stilistinė funkcija leistų pagrįsti tokių tarminį atspalvį turinčių raiškos priemonių pasirinkimą. Bet jeigu jos vartojamos be tvarkos, jų tikrosios spalvos blanksta.

Meninėje kalboje pasitaiko ir kitai vartojimo sričiai – vaikų kalbai – būdingų ir taip pat šnekamąjį atspalvį turinčių žodžių ar jų formų. Štai gražiai atskirta, kur kiek oficialokai (laba diena) sveikinasi suaugusieji – pirmąkart susitikę ateidami pasiimti dviejų darželinukių, o kur vaikiškai (atia) atsisveikina pačios mergaitės:

Dukra apie kažką šnektelėjo pašnibždomis su drauge ir tada pasakė „atia“. Draugė irgi pasakė „atia“. Tada paspaudė mygtuką ir langas švelniai užsidarė. ĮP 129

5.2. Emociniai atspalviai. Jie rodo teksto autoriaus santykį su kalbamu dalyku, jausminę kalbėtojo būseną, santykį su adresatu (plg. Jakaitienė 2005: 101–102). Kadangi „emocinis atspalvis yra pagrindas žodžiui įsitvirtinti tam tikroje kalbos vartojimo srityje“ (Župerka 1997: 18), daugelis tokių reiškinių turi ir vienokį ar kitokį funkcinį atspalvį, būdingą daugiausia laisviesiems stiliams.

Kaip matyti iš schemos straipsnio pradžioje, emociniai atspalviai pirmiausia skirstomi į teigiamuosius ir neigiamuosius; pastarųjų – nuo švelniai pajuokiamojo iki šiurkščiausiai vulgaraus – esama gerokai daugiau nei teigiamųjų. Žodynuose emociniai atspalviai paprastai žymimi specialiais sutrumpinimais ar kitokiais apibūdinimais. Pavyzdžiui, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ įprasta nurodyti maloninius ir mažybinius žodžius, eufemizmus, menkinamosios ar niekinamosios reikšmės žodžius, ironiškuosius, pajuokiamuosius, familiariuosius, keiksmo žodžius ir vulgarybes (Černiutė 2000: 164–175).

Be lyginimo su originalu vargiai įmanoma pasakyti, ar vertėjas pasirinko tinkamiausio emocinio atspalvio raiškos būdą, juolab kad ir skirtingų kalbų žodžių ar posakių emocinis stiprumas sunkiai pasveriamas ir priklauso nuo nevienodų kultūrinių kontekstų. Vykusiai su tirštu įvairių neigiamųjų emocinių atspalvių turinčiu raiškos priemonių sluoksniu susidorota romano „Asilė, pamačiusi angelą“ vertime. Keli nešokiruojantys pavyzdžiai:

Iš bendruomenės išėjo šešios moterys, vedamos luošės. Pulkas raganų raukšlėtais veidais, perkreiptais karčios gyvenimo tulžies, ir geltonomis, piktomis, pagiežingomis akimis. Šešios bobšės lyg šeši raukšlėtaakiai driežai, spjaudantys nuodais. APA 122

Ji buvo tinginė, slunkė, murzė ir mušeika – išvis bloga. Motušė buvo girtuoklė – apsilakėlė – akis užsipylusi velnio terba, vis siurbianti naminukę. […] Nubudusi Motušė vis dažniau ir vis ilgesniam laikui įsikibdavo į akmeninį butelį – indą, iš kurio visados siurbdavo, kol visiškai nusitašydavo, imdavo svirduliuoti po lūšną ar šiukšlyną arba išsidrėbdavo krėsle, prie didžiulės krūtinės spausdama akmeninį butelį. Čia ji plūsdavosi, keikdavosi ir pykdavo prisimindama jaunas dieneles, kai jos dar nebuvo sudarkiusios lipnios gėralų ir vyrų rankos. APA 28–29

Vertėjų atidumo ir kalbinės nuovokos ypač reikalauja kalbos etiketo formulės. Sveikinimosi, prašymo, linkėjimų, dėkojimo emociniai atspalviai gali būti labai įvairūs – nuo pat oficialiausio iki familiaraus. Kai kada galima kalbėti apie iškrintančius iš bendrojo vertimo stiliaus atvejus, pavyzdžiui, kai familiarų atspalvį turintis žodis ar frazė nemotyvuotai patenka į neutralų ar oficialesnį kontekstą. Paprastai, jei į žmogų kreipiamasi jūs, jam nesakoma Labas! Juo labiau atsargiai reikėtų elgtis su nutrupėjusiomis frazėmis Laba! Iki greito! Iki malonaus! Kasdienėje mūsų vartosenoje ne visada jaučiama, kad tai familiarūs raiškos būdai, kurie oficialiam bendravimui, pavyzdžiui, kalbant telefonu su nepažįstamu žmogum, netoleruotini kaip nemandagūs. Tai neturėtų pereiti ir į vertimus.

6. Kalbiniai įpročiai

Kalba neliauja stebinti savo įvairove. Vieni sako iš pašaknų, kiti – iš pašaknių; kai kam liežuvis nesiverstų sakyti grandyti – tik gramdyti (nors vartoja vedinį pagrandukas); dar kai kam įprasta tik akligatvis, ne aklagatvis (nors vartoja aklavietę). Norminamieji veikalai stengiasi pateikti normų vidurkį, o kiekvieno iš mūsų kalbinė patirtis skirtinga ir gali nesutapti su tuo bendru vidurkiu. Pirmoje straipsnio dalyje kalbėta apie stilistiškai neutralius normų variantus – ir lygiaverčius, ir ne visai vienos norminės vertės. Laisvasis grožinio kūrinio stilius dažnukart leidžia rinktis nebūtinai pagrindinį variantą – tokį, kuris artimesnis vertėjui. Štai viename romane nuosekliai vartojama aižėti, kitame – eižėti; daugelyje – grandyti, viename – gramdyti:

Guma buvo suaižėjusi ir išblukusi iki baltumo. AvM 297
Bet senutė Žemė nesubyrėjo, ji tik suaižėjo. AvM 328
Kažkas negero darėsi mano moteriškai valiai, ji ėmė eižėti. KŠ 204
Nejau psichoterapeutas, grandantis priešpriešinio perkėlimo dėmes, nesiskiria nuo savo srityje tobulumo siekiančio šokėjo ar dzen meistro? MB 114
Ji narsiai bandė atskleisti savo daugiasluoksnį gedulą. Kiek sluoksnių ji dar nugrandys? MB158
Jeigu kas sumanytų nudažyti namą iš naujo, jam pirmiausia tektų nugrandyti nuo sienų visus dar užsilikusius dažus. AvM 282
[…] Tatarskis pagalvojo, kad pomirtinėje pirtyje jiems teks ilgai gramdyti įsiėdusį į jų dvasios poras žmonių dėmesį. GP 56

Arba vertėja pratusi vartoti formą krenta, ir jos verstuose tekstuose tai nuosekliai išlaikoma:

Ranka bejėgiškai nukrenta ant apkloto. KŠ 65
Dabar, kai vyrai tebesilaiko, o jų pačių akcijų kursas laisvės rinkoje staigiai krenta? KŠ 86
Žodžiai, krentantys iš Odinės Kaukės burnos, rodėsi išropoję iš storų psichologijos knygų krūvos […]. KŠ 147
Žema šviesa gulsčiai krenta ant tolimų namų kitame upės krante […]. ST 5
[…] spėtas sugriebti krentantis puodelis […]. ST 21

Kiek iš tiesų vertėjus ir redaktorius veikia norminamųjų veikalų rekomendacijos, o kiek kliaujamasi savo patirtimi ir kalbine nuovoka, būtų įdomu atskirai patyrinėti. Be to, kai kurie kalbos reiškiniai, nors yra ne taip siauri tarmių faktai, nepatenka į norminamuosius žodynus. Bet patenka į vertimus. Tokių pavyzdžių galima rasti nemažai. Vertėjas ims ginti savo kalbinį individualumą, o redaktorius – įprasta manyti – temps prie sunormintų variantų. Kaip rasti geriausią sprendimą?

Man nemaža staigmena buvo pradedančiųjų vertėjų kursuose, kai patikrinusi namų darbus ne vienur radau vertimo tekste pažymėtą ne sintaksės klaidą, o veiksmažodį gromuluoti. Esą „žodyne tokio žodžio nėra“, turi būti gromuliuoti:

Mosuot lazda galiausiai pabosta, o šit viltis pasidaryt turtingais ir galingais (=turtingiems ir galingiems), kurią gromuluoja baltieji, nekainuoja nieko, visiškai nieko. KNP 142

Nebūtų atėję į galvą. Man pačiai įprasta tik gromuluoti. O „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ išties yra tik: gromuliuoti, ~iuoja, ~iavo. Didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“ (www.lkz.lt) iš gyvosios kalbos ir neįvardytų raštų įdėti ir variantai gromuluoti, gromuloti, gromulioti su nuorodomis žr. gromuliuoti. Jeigu jie nepateko į DLKŽ, manytina, kad dabartinėje kalboje laikomi siauromis tarmybėmis. Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (http://donelaitis.vdu.lt/) formų santykis – gromuluo* 17 : gromuliuo* 42 (žiūrėta 2009 05 31), yra toks, koks esti ne per stipriausiai konkuruojančių, bet visiškai realių vartosenos variantų, tik, suprantama, pats žodis nėra dažnas. Kamieno gromulo* rastas tik vienas atvejis, o gromulio* – nė vieno.

Kursų dalyviams šis pavyzdys buvo proga pasvarstyti, ar gali vertėjas vartoti retesnį, nesunormintą (bet vartosenoje funkcionuojantį) variantą, jei norminis jo prigimčiai visai svetimas? Ar redaktorius būtinai turi užsispirti jį taisyti? Mokslinis tekstas, be abejo, turėtų paklusti bendrinės kalbos normoms, pavyzdžiui, jei būtų leidžiama knyga „Karvių gromuliavimo ypatumai įvairiais metų laikais“. O meninis?

Sakoma, kad vertimo tekstas turi kuo tiksliau atitikti originalo stilių, dvasią ir sukelti tokį pat įspūdį vertimo kalbos auditorijai, kokį originalas sukelia savo kalbos auditorijai (žr. Pasvenskienė 2008: 171). Patyręs vertėjas apsispręsti, ką konkrečiu atveju rinktis, tikriausiai gali net nesąmoningai, žaibiškai, nesvyruodamas ir vedamas kalbos pajautos. Ir tik kilus reikalui ieško, kaip pagrįsti tą pasirinkimą.

Vis dėlto, net ir nesitaikant prie Vladimiro Nabokovo požiūrio, kad „verstinė literatūra reiškia nukankintą autorių ir apgautą skaitytoją“ (cit. iš: Pasvenskienė 2008: 171), reikėtų sakyti, kad, gindamas savo individualumą, vertėjas turi būti atsargus. Priešais jį sėdi redaktorius, su kuriuo galima derėtis. Bet už nugaros stovi autorius. Kas šioje trijulėje kieno sąjungininkas – derinių gali būti įvairių. Daug lemia ne tik kūrinio ypatumai, bet ir pasirinkta vertimo strategija – ar vertėjas leis sau interpretuoti kūrinį ir „perrašyti“ savaip, palikdamas savo kalbinio individualumo pėdsakų, ar liks tik nepastebimas autoriaus ir skaitytojo tarpininkas, įtelpantis į kalbos normų vidurkį.
 


[i] Grožiniai vertimai, iš kurių rinkta pavyzdžių, pateikti straipsnio pabaigoje, šaltinių sąraše. Tekste nurodoma sutrumpintai; skaitmuo greta santrumpos žymi puslapį.

[ii] Turima galvoje „Kalbos patarimų“ serijos knygelė Gramatinės formos ir jų vartojimas. Sud. Rita Miliūnaitė, teksto aut. Rita Miliūnaitė ir Aldona Paulauskienė, vyr. red. Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002, 79 p.; 2-as leid.: 2003; 3-ias leid.: 2004.

[iii] Apie naujadarus grožiniuose vertimuose yra plačiai rašiusi Jurgita Girčienė (2006: 74–90).

[iv] Kodėl tame vertime vartojamas skėtis, o kur ne kur, kalbant apie visai tą patį daiktą, pereinama prie lietsargio? O kodėl vienam puslapy tas pats maišelis yra plastmasinis, o kitam – jau plastikinis? Šiuos variantus sieja greičiau ne stilistiniai (sinonimų), o nevienodos norminės vertės santykiai. Abejotina, ar paties Murakamio kalba tokia permaininga.

_____________________

Šaltiniai

AM – Andrej Turgenev. Arkašono mėnuo. Iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis, redaktorė Zita Marienė. Alma littera, 2005.
AvM – Haruki Murakami. Avies medžioklė. Iš anglų kalbos vertė Marius Daškus, Dalia Saukaitytė. Baltos lankos, 2003.
APA– Nick Cave. Asilė, pamačiusi angelą. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė. Tyto alba, 2007.
GP – Viktor Pelevin. Generation P. Iš rusų kalbos vertė Jurgis Gimberis, redaktorius Jonas Vabuolas. Jotema, 2006.
ĮP – Haruki Murakami. Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės. Iš japonų kalbos vertė Ieva Susnytė. Baltos lankos, 2007.
KP – Haruki Murakami. Kafka pakrantėje. Iš anglų kalbos vertė Ieva Stasiūnaitė, redaktorė Rima Inga Šovienė. Baltos lankos, 2007.
KŠ – Jens Christian Grøndahl. Kitokia šviesa. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. Alma littera, 2006.
PK – Elizabeth Wurtzel. Prozako karta. Iš anglų kalbos vertė Aušra Simanavičiūtė, redaktorius Virginijus Gasiliūnas. Tyto alba, 2005.
KNP – Louis-Ferdinand Céline. Kelionė į nakties pakraštį. Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, redaktorė Loreta Urtė Urbaitė. Baltos lankos, 2002.
KSM – Axel Munte. Knyga apie San Mikelę. 3-ias pataisytas leidimas. Iš anglų kalbos vertė Valentina Churginaitė. Tyto alba, 2008.
MB – Irvin D. Yalom. Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė, redaktorė Danutė Gadeikienė. Vaga, 2007.
MGP – Irvin D. Yalom. Mamytė ir gyvenimo prasmė. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė, redaktorė Danutė Gadeikienė. Vaga, 2006.
MOM – John Irving. Malda už Oveną Minį. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. Alma littera, 2005.
OG – Margaret Atwood. Oriksė ir Griežlys. Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, redaktorė Nijolė A. Petrauskienė. Alma littera, 2004.
PPK – Haruki Murakami. Prisukamo paukščio kronikos. Iš anglų kalbos vertė Jūratė Nauronaitė, redaktorė Neringa Mikalauskienė. Baltos lankos, 2007.
SB – Džekas Londonas. Smokas Belju. 4-as leidimas. Iš anglų kalbos vertė Juozas Stonys, redaktorė Aldona Baliulienė. Vaga, 2008.
ST – Jens Christian Grųndahl. Spalio tylėjimas. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. Alma littera, 2002.
Š – Joanne Harris. Šokoladas. 2-as leidimas. Iš anglų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, redaktorė Margarita Dautartienė. Versus aureus, 2005.
T – W. Somerset Maugham. Teatras. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė, redaktorius Dainius Račiūnas. Alma littera, 2006.
TI – Alessandro Baricco. Toji istorija. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, redaktorė Nijolė Skliutaitė. Alma littera, 2007.
TM – Peter Høeg. Tylioji mergaitė. Iš danų kalbos vertė Rasa Gražulytė. Tyto alba, 2009.
VA – Per Petterson. Vogti arklius. Iš norvegų kalbos vertė Eglė Išganaitytė. Tyto alba, 2008.
ŽK – Julio Cortázar. Žaidžiame klases. Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, redaktorė Bronė Balčienė. Alma littera, 2006.

Literatūra

Černiutė V. 2000: Šnekamosios kalbos ir emocinės-ekspresinės leksikos apibūdinimo problemos, Lietuvių kalbotyros klausimai 42, 160–179.
Girčienė J. 2006: Verstinės literatūros naujažodžiai, Kalbos kultūra 79, 74–90.
Jakaitienė E. 2005: Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.
Kniūkšta P. 1987: Literatūrinės kalbos ryšiai su gyvąja kalba, Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 115–121.
Miliūnaitė R. 2002: Gramatikos normų variantai ir jų vertinimo ypatumai, Kalbos kultūra 75, 35–47.
Miliūnaitė R. 2006: Kalbėjimo gyvumas – kalbos gyvybė, Apie kalbą ir mus. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 133–152.
Pasvenskienė V. 2008: Ekstremalūs vertimo sprendimai, Respectus philologicus 14 (19), 167–174.
Pikčilingis J. 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas.
Skardžius P. 1927–1928: Bendrinė kalba ir jos vartojimas. Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, 30–85.
Vosylytė K. 1995: Stilistinis žodžių apibūdinimas „Lietuvių kalbos žodyne“, Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 180–186.
Župerka K. 1983: Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas.
Župerka K. 1997: Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas.