ANTIPREMIJA 2008 m.
  
Antipremijai buvo gauta nemažai pasiūlymų, tačiau kai kurių vertimų trūkumams parodyti užtektų rimtų recenzijų ir diskusijų, o Antipremijos vertais nuspręsta paskelbti neabejotinai netoleruotinus atvejus, ir ne vien blogus vertimus. Antipremijuoti vertimai - tai knygos, kurioms pinigai išleisti veltui ir kurias turėtų būti galima grąžinti gamintojui kaip nekokybišką prekę. Antilaureatai rinkti iš skaitytojų pasiūlytųjų kandidatų. Pasiūlytas knygas vertino savo srities profesionalai.
 
Antidiplomas už blogą vertimą skiriamas leidyklai, nes būtent ji turėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad davė versti knygą to nesugebančiam žmogui arba patikėjo vertimą blogam redaktoriui, arba apskritai atsisakė redagavimo, arba nepaminėjo vertėjo pavardės.
 
2008 m. ANTIPREMIJOS LAUREATAI, paskelbti per Vilniaus knygų mugę vasario 22 d.
 
1. „Jotemos“ leidykla už barbarišką antikos vardų ir realijų darkymą romanuose:
Robert Harris „Pompėja“ (2004 m., vertė Indrė Žakevičienė, redaktorės Asta Kristinavičienė, Neringa Žilinskaitė);
Robert Harris „Imperium“ (2007 m., vertė Arvydas Malinauskas, redaktorius Jonas Vabuolas);
Matilde Asensi „Paskutinysis Kato“ (2007 m., vertė Indrė Žakevičienė, redaktorius Jonas Vabuolas).
Leidyklos direktorius Virgilijus Matjošaitis. Vyr. redaktorė Asta Kristinavičienė.
Šių knygų vertėjai ir redaktoriai, nepasivarginę pavartyti žinynų ir enciklopedijų, antikinius vardus lietuvino kaip pakliuvo. Akis bado net knygos viršelis “Paskutinysis Kato” (turėtų būti Katonas). Skaitydami šias knygas rasime: Pyzo klanas (Pizonų giminė), Trimalchijas (Trimalchionas), Skipijai (Scipionai), Herkulesas (Herkulis), Samoso sala (Samo sala), Kapitolino muziejus (Kapitolijaus muziejus).
Nesiaiškinant nei giminės, nei tikrinių daiktavardžių reikšmės, iškraipomi ne tik vardai, bet ir antikos realijos. Niktė, naktis, virsta Niksu, Lucijaus Emilijaus Paulo pastatyta bazilika – Emilijos bazilika, imperatoriaus Tiberijaus triumfo arka – Tiberio triumfo arka. Skaitytojui teks pačiam atspėti, kad Samotreso Viktorija – Samotrakės Nikė, vietovardis Gaulas – Galija, minjaniečių dinastijos – Minojo laikai, o mokytojas Smirnanas Nicetas Sacerdosas – tai smirnietis Niceta Sacerdotas. Didysis cirkas vadinamas Maksimo cirku, Petronijaus “Satyrikonas” – Petronijaus satyromis, germanai – vokiečiais, nors antikos laikais tokios tautos dar nebuvo. Galvijų turgus vienur vadinamas Boarijaus forumu, kitur – kuilių turgumi.
Tai tik menka dalis šiose trijose knygose rastų visiško antikos neišmanymo pavyzdžių. Plačiau - doc. dr. Dalios Dilytės recenzijoje ""Jotemos" magai" "Literatūroje ir mene" 2008 m. vasario 29 d. >>
 
2. „Obuolio“ leidykla už „Auksinio obuolio seriją“, po kurios auksu įsigraužė kirminas (už Rytų klasikos vertimus ne iš originalo kalbos).
Ne veltui liaudies patarlė sako: „Kiekvienas obuolys turi savo kirminą“.
„Auksinio obuolio serijoje“ spindinčiais viršeliais „Obuolio“ leidykla leidžia Rytų klasikos vertimus ne iš originalo kalbų. Tokiuose leidiniuose neįmanoma išvengti klaidų ir netikslumų, nes klasikinės literatūros vertimai reikalauja ne tik puikiai mokėti originalo kalbą, bet ir išmanyti atitinkamos kultūros realijas. Lietuviškuose vertimuose akivaizdi specialiųjų žinių stoka, pilna erzinančių transkripcijos klaidų, o dar didesnė bėda - prastai perteikiamas pats originalo tekstas. Konvejeriškai Rytų klasikos vertimus tiražuojanti leidykla pateikia prabangiai apipavidalintą, bet antrarūšę prekę, rodydama nepagarbą tiek verčiamam kūriniui, tiek skaitytojams. Nerekomenduojame įsigyti:
Yamamoto Tsunetomo „Hagakurė: slaptoji samurajų knyga“ (2006, iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys),
Sun Tzu „Karo menas“ (2006, iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys),
Takuan Soho „Nesupančiotas protas: Dzen meistro laiškai kardo meistrui“ (2007, iš anglų kalbos vertė Kęstutis Samsonas),
Sei Shonagon „Priegalvio knyga“ (2007, iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė) ir kitų panašių knygų.
Plačiau - dr. Dalios Švambarytės recenzijoje "Auksinio obuolio serija - kas tai?" "Literatūroje ir mene" 2008 m. vasario 29 d. >>
 
3-5. Leidyklos „Eridanas“, "Margi raštai", "Presvikauž vertėjo pavardės neminėjimą pristatant leidžiamas knygas savo tinklalapiuose.
Užsienio autoriai rašė ne lietuviškai, jų minčių raiška glaudžiai susijusi su gimtąja kalba ir kultūra. Tad nereikia pamiršti, kad verstinis kūrinys turi du autorius – ne tik originalo, bet ir vertimo. Būtent vertėjas parenka kiekvieną lietuvišką žodį ir stengiasi perteikti kiekvieną originalo kalbos ir stiliaus niuansą, metaforą, posakį, ritmą, toną, nuotaiką ir t. t. – lietuvių kalbos priemonėmis. Todėl pristatant knygas vertėjo pavardę minėti būtina. Jis taip pat yra (verstinės) knygos kūrėjas – panašiai kaip muzikos atlikėjas.
 
6. Pranas ir Valdimaras Sasnauskai už sudarytojų „talentą“ ir tariamą daugiakalbystę.
Šiuos ponus būtų galima pavadinti vaikų literatūros leidybos mafija. Nežinia, ar iš meilės vaikams, ar iš pikto noro teršti jaunas sielas ir protus, ar iš pelno godulio jie nepailsdami leidykloms sudarinėja įvairiausias knygas, daugiausia – vaikiškas.
Štai knyga „Šauniausios Europos šalių pasakos“. Parašyta: vertė ir sudarė Pranas Sasnauskas. Leido „Norekso valdos“ 2007 m. O knygoje – lenkų, latvių, vokiečių, estų, prancūzų, suomių, anglų pasakos. Ar turėtume patikėti, kad vertėjas moka net 7 kalbas? Ar versta iš kokios nors vienos kalbos? Ar iš viso neversta, o perpasakoti kitų vertimai? Vertimo šaltiniai nenurodyti.
P. ir V. Sasnauskai skelbiasi vertę ir sudarę „Brolių Grimų pasakas“ (Norekso valdos, 2006). Nors sudarytojai knygoje netgi nurodė šaltinį (tiesa, nesugebėjo be klaidų) – „Die Kinder und Hausmärchen der Bruder Grimm. 1892“, – kyla didelių abejonių, ar tikrai vertė jie patys, o jei ir patys, ar tikrai iš vokiečių kalbos ir juolab iš šio šaltinio. Šiaip ar taip, lietuviški vertimai skurdūs, netikslūs, patrumpinti. Pvz., keli pasakų pavadinimai: „Raudonoji kepuraitė“, Vilkas ir septyni maži ožiukai“, „Rumpelštilcas“ (tai nei šiaip, nei taip adaptuotas pasakos „Rumpelstilzchen“ herojaus vardas; jį A. Druktenis vertė „Runcuncukas“, J. Balčikonis – „Bildukas“, T. Četrauskas – „Ražinis“).
P. Sasnauskas yra vertęs ir sudarinėjęs knygas 2007 m. LLVS antipremijuotai leidyklai „Vaiga“ (pvz., „Linksmosios Europos tautų pasakos“ (2001), o kartu su V. Sasnausku vertė ir paruošė „Gražiausias Anderseno pasakas“ (2006).
Valdimaras Sasnauskas yra leidyklai „Norekso valdos“ sudaręs rinkinius „Auksinės žirgo pasagos“ (2006), „Pasakos apie karalius ir karalaites“ (2006), kuriose greta originalių lietuviškų sudėjo ir verstines pasakas, tačiau net nenurodė, kad jos verstos (pvz., „Apdovanotas Markas“).
Itin keisti leidiniai - knygelės, kuriose tik viena pasaka, jos autorius neminimas, užtat parašyta „sudarė Valdimaras Sasnauskas“. Pvz.: „Bjaurusis ančiukas“ (Dajalita, 2006), „Pelenė“ (Dajalita, 2006), „Trys paršiukai“ (Dajalita, 2005). Kaip galima sudaryti vieną (ne paties sukurtą) pasaką?
Tokių beverčių, vaikų skonį gadinančių leidinių įvairiausiose leidyklose Sasnauskai yra išleidę begalę. Beje, Pranas Sasnauskas 2005 m. buvo dešimtas LATGA agentūros populiariausių autorių dešimtuke. Ar nebus taip, kad šį populiarumą jis pelnė ne savo paties sukurtais, o svetimais „sudarytais“ kūriniais?
Reikėtų pabrėžti, kad, deja, įsigali itin ydinga verstinės vaikų literatūros leidybos praktika: daug leidėjų nemąstydami pelnosi perleisdami senus vertimus iš tarpinių kalbų, leisdami įvairiausias adaptacijas, perpasakojimus, perdirbinius ar tiesiog prastus vertimus.
Doc. dr. Kęstutis Urba plačiau apie vertimų vaikams problemas >>
 
7. Leidykla „Alma littera“, 2006 m. išleidusi „Didžiųjų XX a. rašytojų apsakymus“ (vertė Gytis Kudarauskas), už nevykusią pagalbą Afrikos sergantiesiems AIDS ir už „savitų, nepakartojamų balsų“ vertimą šešėlių šešėliais.
Rinktinės sudarytoja, garsioji rašytoja Nadine Gordimer, surinko pasaulinio garso rašytojų apsakymus draugėn, „kad padovanotų džiaugsmą kiekvienam, kas paims į rankas“ šią knygą. O pajamos, gautos už apsakymų rinktinę visame pasaulyje, turi būti skiriamos  ŽIV ir AIDS šviečiamosioms programoms ir žmonių gydymui.
Lietuvoje rinktinę leisti ėmėsi „Alma litera“ – regis, būtų pagirtinas altruizmas. Tačiau knyga parengta taip atmestinai ir be meilės, kad net neįmanoma suprasti, kam apskritai ją reikėjo leisti. Knygos pratarmėje parašyta: „Kiekvieno pasakotojo balsas savitas ir nepakartojamas, apdovanotas nepaprasta žodžio galia ir įtaiga“. Tačiau lietuviškame leidinyje mes matome tik blankų originalių tekstų šešėlį, nes Márquezas verstas ne iš ispanų, José Saramago ne iš portugalų, Claudio Magris ne iš italų, Christa Wolf ne iš vokiečių, Kenzaburo Oe ne iš japonų, Amos Oz ne iš hebrajų kalbos (ir t. t.), – leidykla pasivargino paieškoti tų kalbų vertėjų, o viską užsakė išversti iš anglų kalbos. Kurioziškiausia, kad net ir Günterio Grasso tekstas verstas iš anglų kalbos ir gavęs pavadinimą „Epochos metraštininkai“, nors tas tekstas – Grasso knygos „Mano šimtmetis“ ištrauka, o šią knygą, T. Četrausko verstą iš, suprantama, originalo kalbos, 2000-aisiais yra išleidusi pati „Alma littera“.
Tad vertėjas pridarė ne tik savo klaidų, bet perėmė ir vertėjų į anglų kalbą riktus. Vietomis praleisti žodžiai, suardyta sintaksė, daug netikslumų, ypač susidūrus su realijomis, kartais atsiranda ir tai, ko visai nėra originale, arba jis apskritai nesuprastas, autorių stilius iškraipytas. Susidūrus su nepažįstamu žodžiu jis neretai paprasčiausiai perimamas originalia forma (pvz., vok. „Wessi“), „Jūs“ verčiama „tu“, laikraščio kultūros dalies žurnalistė tampa feljetoniste, kur originale susitikimą norima pradėti pusryčiais su šampanu, ten lietuviškai norima pradėti pusryčius nuo šampano, ropės virsta morkomis, balta duona – prancūziška duona ir t. t.
Deja, net ir anglų kalba parašytų tekstų vertimai nėra geri.
Daugiau pavyzdžių >>
Petrauskas, Valdas. Kelios pastabos apie Margaret Atwood apsakymo "The Age of Lead" - "Švino amžius" vertimą
 
8. Leidykla „Alma littera” ir vertėja Asta Grabauskienė už prastus vertimus iš norvegų kalbos.
„Ne, per sunku būti sunkvežimiu“… – ne, čia dūsauja ne personifikuotas sunkvežimis iš vaikiškos knygelės. Vertėja tik taip tesuprato, kas originale reiškia „Pernelyg sunkus, kad būtų sunkvežimis“.
Mechaniškas pažodiškumas, vergovė originalo sintaksei, neaiški ir sujaukta vertimo kalba, atidumo ir logikos stoka, stilistinė nejautra – tokios Astos Grabauskienės vertimų ypatybės. Blogai, kad vertėja gerai nemoka norvegų kalbos, o dar blogiau, kad jos redaktoriai ir leidėjai viso to nepastebėjo.
Mūza verčiama pelyte, gomurys – liežuvėliu, patamsėjusi spjaudyklė – bespalviu šlaitu, smeigtukai – pieštukais, katilas – prieplaukos skarda, skuduras – filė, prieškambaris – laiptine, kraujo skonis – pajuodusia gerkle, higienos prekės – higienos straipsniais, slepiamas praplikęs pakaušis – mažu slaptu mėnuliuku, saloniniai poetai Neruda ir Lorka vadinami krovikais. Dar pora pavyzdžių iš šios vertėjos verstų, 2007 m. „Alma litteros“ išleistų Torgrimo Eggeno romano „Hermanas“ (beje, tai ne vyriškas vardas, o ispaniškas žodis, reiškiantis „seserys“. Redaktorė Rita Markulienė) ir Herbjørg Wassmo romano „Namas su akla stiklo veranda (redaktorė Simona Kaziukonytė):
O po to viskas nuvažiavo toliau kaip ironiškas taškas. (orignale: O tada dingo elektra, padėdama ironišką tašką.)
Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė, nes ji buvo kekšė. (originale: Klara buvo didžioji jo gyvenimo meilė, ir jis mano, kad Moreira ją nužudė per aplaidumą (nerūpestingumą, negrabumą.))
Pasisodinęs ant peties Henrikas ją prinešė prie pat krašto. (= Suėmęs už peties  Henrikas pristūmė ją prie pat krašto.)
Stebuklai vargšą retai aplankydavo. (= Vargetai retai ateina į galvą, koks stebuklas, kad jis gyvena.)
Klaidų gausybė nebesuteikia vilčių, kad vertėja toliau versdama išmoks ir patobulės... Leidykla, leisdama tokius vertimus, tiesiog daro žalą norvegų literatūrai, lietuvių skaitytojų jau pamėgtiems autoriams.
Daugiau pavyzdžių >>
Taip pat skaitykite Ugniaus Mikučionio recenziją "Kai ne mūzos, o pelės lanko..." "Šiaurės Atėnai" 2008-09-29
 
9. Audronė Mulevičiūtė už „Alma litteros“ palaimintą vertimų plejadą, įteisinusią vertimo absurdų žanrą (už darkytą lietuvių kalbą, už skubotus ir itin prastos kokybės vertimus, žeminančius vertėjo vardą).
Pažvelgus į šios jaunos vertėjos darbų sąrašą (11 knygų per 3 metus), būtų galima visus kitus, vyresnius, nors ir labiau patyrusius, net premijuotus, bet nežinia kodėl vis tiek tik vieną ar dvi knygas per metus sugebančius išversti vertėjus išleisti į pensiją. Juk išaugo leidėjų išsvajota nauja, šiuolaikinė vertėjų karta, įstengianti dirbti antžmogišku greičiu, mokanti bent kelias kalbas (šiuo atveju – italų, ispanų ir katalonų). Ir sukūrusi naują, savitą kalbą.
Štai keli tos naujos kalbos pavyzdžiai iš Audronės Mulevičiūtės verstos M. Mazzantini knygos „Nejudėk“ (redaktorė Beata Gervickaitė. Alma littera, 2005):
Ji sėdėjo prieš šviesą, neužteko išsipešusių plaukų kuokšto jos atsikišusiai, palyginti su visu veidu, surinktu į grimasą, vagoje tarp nosies ir lūpdažiu padidintu lūpų, kaktai uždengti.
Sekiau tą liūdesį juodu šešėlyje esančiu kaklo taku iki kaulų, kur atšoko krūtys.
Iškepė savo vištų kiaušinių kiaušinienės, išplovė ir išlygino mano marškinius, o dabar drebėjo, kol ją bučiavau, kol sukau jos nugarą.
Kambarinė išeina su kibiru valymo priemonių ir susukta patalyne po pažastimi. Kita moteris su jos kvapu ir jos naktiniais, nusirengianti prieš kitą vyrą, ir ji mylisi, ir jos viduriai sukasi.
Degtinė grąžino man stačiokišką galvą.
Neatsakau, nes mano lūpos jau tupi ant jos kojų.
Atsiklaupęs patryniau veidą į tamsą.
Dėmėti žandai, ant dantų suspaustos lūpos.
Ištiesė ranką virš staktos, bet raktas nukrito jai į plaukus. Kol ji krapštėsi po galvą, prilipau prie sienos.
Balsas skambėjo tvirtai, kaip ir jos burna be lūpdažių.
Pastumiu jos žandikaulius, lašinu į ausį. Mano seilės nubėga jos nugara, kol judu jos kaulų krepšyje tarsi grobuonis užgrobtame lizde.
Gilios, suprakaitavę nuo grimo akys.
Gramatikos ir stiliaus nevaržoma vertėjos vaizduotė paprasčiausią sakinį paverčia poetinių parafrazių gelme, iš kurios nelengva iškilti ir patyrusiam žodžių nėrovui. Užuot vertusi, jog herojus savaitgaliais nesiskuto, A. Mulevičiūtė verčia barzda savaitgaliais augo laisvai; užuot pasitenkinusi kukliu prozišku jis atsikosėjo, taisydamas balsą, ji sutaurina sakinį iki pakeitė balso toną, išvalė jį nuo skreplių.
Kiek daug netikėtų, naujoviškų epitetų, apie kuriuos norisi sakyti, jog tokių dar nebuvo, nėra ir… nereikia. Keista, kad tokius dalykus beskaitant akys nesuprakaitavo redaktorei. Vertėja tiesiog gerai nemoka lietuvių kalbos. Tokių "perlų" daugybė ir kituose A. Mulevičiūtės vertimuose (pvz., Albert Sánchez Pińol „Šalta oda“ (2006), Alessandro Piperno „Su blogiausiais ketinimais“ (2006), Pedro Almodóvar „Pati Difuza ir kiti tekstai“ (2006)).
Kiekvienas žmogus neabejotinai turi kokį nors talentą, tik reikia jį atrasti. Kai kurie beieškodami pasirenka ne tą profesiją. Į vertimo barus užklydusios Audronės Mulevičiūtės ir jos leidėjų verkiant norisi paprašyti: nebeverskite. Neverskite skaitytojų skaityti nevertingų vertimų.
____________________
 
KREIPIMASIS Į LEIDĖJUS
 
Knygų leidyba yra pirmiau kultūros dalis, o tik paskui verslas. Knygos ugdo visuomenę, ypač jaunuosius skaitytojus. Todėl raginame leidėjus jausti atsakomybę ir samdyti tik patikrintus vertėjus ir kompetentingus redaktorius, skatinti jų bendradarbiavimą, skirti jiems pakankamai laiko gerai atlikti darbą, mokėti deramą atlyginimą, neužsakinėti vertimų iš tarpinių kalbų, neleisti prastų vertimų, visada nurodyti vertėjo pavardę ne tik pačioje knygoje, bet ir visoje reklaminėje medžiagoje.
 
 
2007 m. Antipremijos laureatai >>
2008-02-22