VERTĖJŲ DIRBTUVĖS NIDOJE 2007 M. GEGUŽĖS 24-28 D.

                                                                                                          

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga (LLVS), Thomo Manno kultūros centras ir VšĮ „Lietuviškos knygos“ surengė vokiečių literatūros vertėjų į lietuvių kalbą ir lietuvių literatūros vertėjų į vokiečių kalbą dirbtuves (Deutsch-litauische Übersetzerwerkstatt) 2007 m. gegužės 24-28 d. Nidoje.

Dirbtuvėse dalyvavo 6 lietuvių literatūros vertėjai į vokiečių kalbą ir 6 vokiečių literatūros vertėjai į lietuvių kalbą:
Silke Brohm, Klaus Berthel, Cornelius Hell, Markus Roduner, Magda Wagner, Edita Werner  ir Vilija Gerulaitienė, Laurynas Katkus, Kristina Kviliūnaitė, Austėja Merkevičiūtė, Giedrė Sodeikienė,  Asta Šimkutė-Tirilienė.
Dalyvių ir vedėjų biografijos bei bibliografijos >>
Dirbtuvių programa >>

Dirbtuvių dalyviai turėjo programos sudarytojai Jurgitai Mikutytei iš anksto atsiųsti po kelis puslapius teksto originalo ir jo vertimą, kad visi galėtų paskaityti ir pasiruošti darbui.
Dirbtuvės vyko tris dienas, kasdien po keturis 1 val. 15 min. ilgumo seminarus, per kuriuos pakaitomis buvo nagrinėjami vertimai iš vokiečių ir iš lietuvių kalbos. Pirmuosius, vertimo į lietuvių kalbą, seminarus vedė Antanas Gailius, o vertimo į vokiečių kalbą - Jurgita Mikutytė ir iš Vokietijos pasikviestas patyręs tokių dirbtuvių vedėjas, vertėjas Thomas Brovot. Visi seminarai buvo naudingi abiems pusėms: vieni galėjo paaiškinti kolegoms originalo teksto prasmę ir niuansus, o kiti – patarti vertimo kalbos klausimais.

Darbas prasidėjo viešbučio „Nerija“ konferencijų salėje J. W. Goethės kūrinio „Aus meinem Leben. Dichtung und Wahrheit“ ištrauka, kurią pateikė Giedrė Sodeikienė. Be viso kito, svarstyta, kaip geriausiai versti šio kūrinio pavadinimą, ir pripažinta, kad labiausiai tiktų „Kūryba ir tiesa“. Nuo konkrečių dalykų – paskirų žodžių ir frazių prasmės aiškinimosi, tinkamos lietuviškos išraiškos paieškų, sakinio sintaksės tvarkymo – kartais pereita ir prie bendresnių diskusijų, pvz., svarstyta, kada ir kaip vartoti jungtukus ir/ bei, bet/tačiau, kad/jog.

Edita Werner (savo leidykloje „Perkunas-Verlag“ išleidusi lietuvių prozos antologiją, dabar – lietuvių pasakų rinkinį) pateikė Marko Zingerio apsakymo „Kaip buvo dainuojama Laisvės alėjoje“ vertimą į vokiečių kalbą. Daugiausia kalbėta apie visiems vertėjams iš lietuvių kalbos iškylančią problemą – lietuviškų ir tarybinio laikotarpio realijų (pvz., vietovardžių Brazilka, Aleksotas, Santakos slėnis, rusiškų dainų citatų ir pan.) perteikimą. Vertėja buvo linkusi vokiečių skaitytojams viską aiškinti išnašose. Vieni laikėsi nuomonės, kad išnašos grožinėje literatūroje visai nenaudotinos, kiti manė, kad jos, kaip papildomos informacijos pateikimo būdas, palengvins skaitytojo „dalią“. Seminaro vedėjas Thomas Brovot siūlė išnašas vartoti vis dėlto kuo rečiau, paaiškinimus įpinant į tekstą, pvz., pridedant priedėlį „Stadtviertel Aleksotas“ ir pan.
Laurynui Katkui pagalbos prireikė verčiant Gerto Mattenklotto esė „Leidenschaft“ („Aistra“). Kolegos padėjo rasti tinkamus atitikmenis itin įmantrioms originalo formuluotėms, tik žodžių žaismas „Leidensdruck statt Leidenschaft“ paliktas paties vertėjo kūrybiškumui.

Austras Cornelius Hellis (išvertęs ir publikavęs daugybę lietuvių literatūros kūrinių) vienintelis iš dalyvių į dirbtuves atsivežė poezijos vertimus - Algimanto Mackaus eilėraščius „Mistiškoji“ ir „Raudiškoji“.
Padiskutuota apie žodžius „negrė“ ir „rasė“, kurių tiesiogiai negalima perimti, nes Vokietijoje šie žodžiai yra įgavę itin neigiamą konotaciją, tad ieškota išeičių, kuo šiuos žodžius adekvačiai pakeisti.
Paderinę vokišką eilėraščių skambesį, visi vertėjai patraukė į Thomo Manno muziejų pasiklausyti „Poezijos pavasario“ dalyvių Vlado Braziūno, Antano A. Jonyno, Aido Marčėno, Alvydo Šlepiko, Valdo Daškevičiaus, Liudviko Jakimavičiaus, Antano Gailiaus, Lauryno Katkaus, Bernard‘o Noëlio (Prancūzija) ir kitų skaitomos poezijos.

Visas antrosios darbo dienos rytmetys buvo skirtas Balio Sruogos „Dievų miškui“, kurį į vokiečių kalbą verčia Markus Roduneris (Jurgos Ivanauskaitės ir kt. kūrinių vertėjas, gimtąją Šveicariją iškeitęs į Lietuvą). Be abejo, visiems rūpėjo, kad šis, daugelio lietuvių nuomone, geriausias lietuvių literatūros kūrinys tokį pat įspūdį padarytų ir vokiškai kalbančių šalių skaitytojams. Tikras iššūkis vertėjui - turtingas Sruogos žodynas, tarmybės, naujadarai, deminutyvai, keiksmažodžiai, vaizdingi veiksmažodžiai, palyginimai, žodžių žaismas. Pavyzdžių gausybė: vokietukas, naktelė, špėtnybė, trobespalaikis, gerkliūgas, kultuvė, šunų išjodos, klumpabala, klipatos klipatėlės, plikas smėlelis, paraudo visas it keptas vėdaras, du juodu vyru, smakiška komanda, judošius, sparduoklis, bosas, apsidrėbusio kuilio sūnūs... Arba kad ir toks sakinys: „Kasdien, kas valandą mum buvo pirtis ir pirtis, kartais – sausa, kartais kruvina“.

Viktoro E. Franklio knygoje „Ärztliche Seelsorge. Grundlagen der Logotherapie und Existenzanalyse“ vartojamus žodžius Ichheit, Daßheit, Washeit teko šifruoti Austėjai Merkevičiūtei. Įsiplieskė diskusija apie tai, ar būtina šiems scholastinės filosofijos terminams (ir apskritai žodžiams, kitose kalbose jau seniai ir šakneles įleidusiems, ir žiedelius sukrovusiems) kalti lietuviškus naujadarus, kurie veikiausiai tik skurstų. Cornelius Hellis, staiga atkutęs (mat kadaise krimto teologiją) pasiūlė „aprašomąjį“ vertimą, kuris šiuo atveju visiškai priimtinas, nes tie žodžiai pasitaiko tekste tik vieną kartą ir dar išnašoje. Austėja veikiau pokštaudama pateikė krūvą iš įvairių tautinių šaltinių surankiotų lietuviškų „Ichheit“ vertinių: ašybė, ašainumas, ašatis, ašatvė, ašastis, ašenybė, ašovė, ašumas, ašmas, ašmuo... O knygos pavadinimui vertėja sukūrė lietuvišką naujadarą „Sielogyda“.

Pati jauniausia dirbtuvių dalyvė, Greifswaldo universiteto baltistikos studentė Magda Wagner pirmajam vertimui pasirinko Aistės Ptakauskaitės apsakymą „Kleptomanas“. Kolegos padrąsino ją nepasiduoti daugelio pradedančiųjų silpnybei – pažodiškumui ir pagyrė už daugelį intuityviai rastų gerų sprendimų. Linksmų pamąstymų sukėlė originalo sakinys „Kračiausi geriau negu pačiam blogiausiam pornografiniame filme“. Taip pat iškeltas bendresnis klausimas, kaip elgtis vertėjui, kai originalo autorius savo mintis išreiškia nepreciziškai ar net pripainioja klaidų. Bijodami, kad tiksliai išvertę tokius sakinius bus apkaltinti prastu vertimu, vertėjai dažniausiai juos tiesiog pataiso.

Antrosios dienos vakarą dirbtuvių dalyviai žiūrėjo filmą apie literatūrinį vertimą „Priešpriešinis eismas“ („Spurwechsel“), sukurtą Vokietijos vertėjų 2003 m. Filme penki rusų literatūros vertėjai į vokiečių kalbą ir penki vokiečių literatūros vertėjai į rusų kalbą pasakoja apie vertimo subtilybes: apie praradimus verčiant, bet ir apie savos kalbos turtų panaudojimą, apie kultūrų skirtumus, apie kūno kalbos, citatų, keiksmažodžių vertimą, apie tai, kad galiausiai vertėjas turi siekti to paties poveikio, kokį daro originalas, ir stengtis išlaikyti autoriaus stilių, ir t.t.
Visos šios problemos aktualios kiekvienam vertėjui, todėl po filmo dirbtuvių dalyviai dar ilgai diskutavo išgirstas mintis.

Trečiąją dirbtuvių dieną, sekmadienį, vertėja Vilija Gerulaitienė pateikė Hugo von Hofmannsthalio tekstą „Unterhaltungen über ein neues Buch“ (Pokalbiai apie naują knygą) ir iškėlė klausimą dėl specifinių austrų kalbos žodžių (austrizmų) (pvz., konzedieren, supplieren, eskamotieren, Avantagen, goutieren) vertimo. Antano Gailiaus, Corneliaus Hellio ir kitų nuomone, tokie žodžiai Austrijoje vartojami kaip bendrinė kalba, o ne kaip dialektas, todėl juos reikėtų versti neutraliais lietuvių kalbos žodžiais neišskiriant kaip ypatingų. Karštai diskutuota apie tai, ar verstini žinomų rašytojų kūrinių pavadinimai, jei jie tekste pateikiami originalo (ne vokiečių) kalba, ar verstini arba išnašose komentuotini į tekstą įpinami kitų kalbų (prancūzų, lotynų ir kt.) posakiai, ar vertėjai kartais nenuvertina skaitytojo, nelaiko tokiu neišprususiu, kad jam būtina pateikti tekstą išnarstytą ir kone moksliškai apdorotą.

Ričardo Gavelio "Jauno žmogaus memuarus" pradėjusiam versti Klausui Bertheliui (nuo 2001 m. gyvenančiam Lietuvoje, vertusiam J.Kunčino, L.Gutausko, E.Ališankos ir kt. kūrinius) seminaro vedėjas Thomas Brovot pateikė pasiūlymų (kaip ir visiems kitiems lietuvių literatūros vertėjams), kaip patobulinti vertimo stilių ir sintaksę, kad skambėtų natūraliai vokiškai.

Paskutinis svarstytas tekstas - Güntherio Ohnemuso romanas "Als die richtige Zeit verschwand", kurį pateikė Asta Šimkutė-Tirilienė. Į daugeliui pradedančiųjų vertėjų iškylančius klausimus dėl nenorminės tiesioginės kalbos skyrybos, dėl citatų, dėl besikartojančių įvardžių keitimo gana greitai galėjo atsakyti labiau patyrę kolegos. O dėl ne itin „patogaus“ versti knygos pavadinimo seminaro vedėjas A.Gailius patarė kreiptis tiesiai į autorių ir aptarti kokią nors kitą formuluotę.

Baigiamojoje diskusijoje vertėjai sutarė iš bendro darbo patyrę ir daug naudos, ir malonumo. Juk dažnai šie vienumoje dirbantys žmonės nė nepažįsta vienas kito, nors ne sykį yra girdėję kolegų pavardes. Todėl jiems labai svarbi galimybė užmegzti asmeninius kontaktus ir gyvai pasidalyti mintimis, dvejonėmis, o kartais ilgesnio pokalbio metu ir rasti niekaip neišnarpliojamos teksto problemos sprendimą. Juk diskusijos nenutrūkdavo ir per pertraukas, visi mielai padėjo vieni kitiems tobulinti vertimus.
Tekstų įvairiapusiškumas, patyrusių vertėjų žinios ir noras pasidalyti patirtimi labai praplėtė dalyvių, ypač pradedančiųjų, akiratį, leido giliau pažvelgti į teksto interpretacijos problemas ir kartu paieškoti geriausių sprendimų. Dirbtuvės suteikė progą mažiau patyrusiems pasimokyti, o didelę patirtį turintiems vertėjams – perduoti ją jaunesniems. Ir vienus, ir kitus seminaras įkvėpė naujiems darbams ir paskatino norą tobulėti. Visi pageidavo tęsinio kitąmet.
Tokia linksma gaida pabaigę darbus vertėjai sekmadienio vakarą patraukė į kopas.

Renginį rėmė Roberto Boscho fondas (Vokietija), LR kultūros ir sporto rėmimo fondas ir LR kultūros ministerija, todėl dalyviai turėjo puikias, itin motyvuojančias darbo sąlygas, maža to, jiems nereikėjo sukti galvos nei dėl kelionės, nei dėl nakvynės, nei dėl maisto – visais šiais „žemiškais“ dalykais profesionaliai pasirūpino Thomo Manno kultūros centro direktorė Živilė Etevičiūtė ir VšĮ „Lietuviškos knygos“ projektų koordinatorė Aistė Žukauskaitė. Vertėjai netgi gavo dovanų – Jūratės Spindytės knygą „Prozos būsenos, 1988-2005“ ir almanachą „Poezijos pavasaris“. Taigi dalyviai liko labai patenkinti organizatoriais, o šie – niekuo nesiskundusiais ir itin stropiais vertėjais.

                                                           


Seminaras viešbučio "Nerija" konferencijų salėje


Seminaras Thomo Manno muziejaus terasoje


Dirbtuvių dalyviai prie Thomo Manno muziejaus


Filmo "Spurwechsel" peržiūra


Vertėjai su "Poezijos pavasario" dalyviais


Darbui pasibaigus mąstymas apie tęsinį kitąmet

 
Kelionė per kopas

2007-05-28