Prancūzų k. tekstai „Noriu versti 2014“
EKSPERTĖS IŠVADOS
Bendros pastabos apie Robertʾo Desnoso eilėraščio Jʾai tant rêvé de toi vertimą
Laisvos formos, iš pirmo žvilgsnio – nesudėtingas eilėraštis, slepia keletą „povandeninių rifų“, galinčių daugiau ar mažiau paklaidinti vertėjus.
1. Ką „veikia“ lyrinis herojus – svajoja ar sapnuoja? Lietuvių kalboje turime du veiksmažodžius, prancūzų kalboje – rêver à, paprastai verčiamą „svajoti apie ką nors, nerealiai galvoti“, ir rêver de – „sapnuoti ką nors; matyti, girdėti sapne“. Kita vertus, prancūzų kalboje skirtis tarp rêver à ir rêver de nėra kategoriška. Vis dėlto, atsižvelgdama į eilėraštyje vyraujančią „miego“ semantiką (ombre, me hante, je mʾéveille, je dors debout, couché, fantôme), būčiau linkusi rinktis „sapnuoti“ (plg. FR 3: „tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose“). Pasiliekant prie „svajoti“, pavykęs FR4 variantas („aš tiek apie tave svajojau“).
2. Eilėraščio forma neklasikinė, tačiau akivaizdu, kad pasikartojanti frazė Jʾai tant rêvé de toi suskaido tekstą į keturis „posmus“. Pagirtina, kad visi vertėjai į tai atkreipė dėmesį. FR4 vertime „posmai“ netgi atskirti grafiškai, bet tokia strategija perteklinė, prasilenkianti su originalu.
3. Frazė Ô balances sentimentales perskiria eilėraščio tekstą į dvi beveik lygias dalis, tarsi svarstyklių stovas, su dviem lėkštelėmis iš abiejų pusių. Todėl tiksliausias FR1 pasirinkimas, tiktai vietoje „sentimentų“ siūlyčiau lietuvišką žodį „jausmų“; diskutuotinas lietuvišką sakinį užbaigiantis šauktukas, matyt, pasirinktas dėl jaustuko ô. Originale – taškas, tarsi koks lyrinio herojaus švelniai ironiškas atodūsis.
4. Eilėraščio sintaksė. Matome, kad visą eilėraštį sudaro 8 sakiniai, iš kurių trumpi – pirmasis ir sakinys apie svarstykles; sąlyginai trumpas sakinys trečiojo „posmo“ pradžioje. Verčiant reikia atidžiai įsižiūrėti, įsiskaityti, išnagrinėti vidinius kiekvieno sakinio (ypač – ilgųjų, su visais šalutiniais ir įterptiniais) žodžių ryšius: kas su kuo „sukimba“, kaip ir dėl ko. Reikalinga poetinė klausa, leidžianti išgirsti teksto (originalo ir vertimo) skambesį, pajusti ritmą ir intonaciją. Svarbus lietuvių kalbos sklandumas, taisyklingumas; neturi būti rašybos ir skyrybos klaidų.
Šiuo atžvilgiu beveik visuose variantuose yra girtinų ir peiktinų dalykų. Jeigu tektų reitinguoti, išskirčiau FR3, kiek labiau pavykusį negu kiti, toliau rikiuotųsi FR1 ir FR4. Pats netiksliausias, labiausiai nesuprastas yra vertimas FR6.
Vis dėlto tegu šios pastabos nenumuša vertėjų ūpo! Linkiu toliau mokytis lietuvių ir prancūzų kalbų, daug skaityti, versti ir tobulėti!
Dabar apžvelgsiu kiekvieną variantą atskirai.
FR1: geras pasirinkimas „ar ne per vėlu“; veiksmažodis atteindre („siekti, pasiekti, pa(si)vyti, (pa)liesti“) klaidingai išverstas kaip attendre („laukti“); visai vykusiai išversta iki sakinio Je dors debout..., kuriame lyrinis herojus kalba apie „visas gyvenimo ir meilės apraiškas“ (pavidalus ar pan.) (toutes les apparences de la vie et de lʾamour), o nuo frazės et toi („o/ir tu“) prasideda naujas minties posūkis; praleistas fonetiškai ir semantiškai reikšmingas pakartojimas ton front, tes lèvres; paskutiniame segmente nėra „daugelio“ vaiduoklių, ir ne „vaiduoklis“, o „šešėlis“, tamsesnis už šešėlį ... Vertimo tekste liko skyrybos klaidų, nepakankamai atkreiptas dėmesys į pasikartojimus, aliteracijas, asonansus. Tačiau bendras įspūdis neblogas. Verskite toliau!
FR3: graži eilutė „tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose“; nemotyvuota interpretacija „imi nykti iš tikrovės“: ar būta realios/tikros „jos“? Ar sapnas – tikrovė? Supainioti veiksmažodžiai atteindre ir attendre („laukti“). „Trykštančio gyvybe“: vėl pagražinta originalo interpretacija. „O harmonija jausmų“: gražu, bet netikslu, išnyksta „svarstyklių“ įvaizdis, kuris eilėraštyje išreikštas ir grafiškai. Neaišku, kodėl pabaigoje „šešėlis“ išverstas „pėdsaku“? Ten nėra jokio pėdsako! Neblogai tvarkomasi su ilgaisiais sakiniais, nors neišvengiama pažodiškumo, trūksta tikslumo, norėtųsi sklandesnės lietuvių kalbos. Patikslinti „rankas“ („mano rankos“); „man vaidenasi ir (mane) valdo“; „nebeliko laiko... pabusti“. „Pirmas sutiktąsias“ – geras pasirinkimas. Vertimo autorių (ę) pagirčiau dėl pajaustos eilėraščio intonacijos; pagauta teksto tėkmė nuo pirmo konstatuojamojo sakinio iki „išvados“ apie lyrinio herojaus menamas „klajones“. Nepaisant visų pastabų, bendras įspūdis labai neblogas, verskite ir toliau!
FR4: pavykę pasirinkimai „aš tiek apie tave svajojau“, „priglausti“ (plg. atteindre), „pirmąsias (būtų geriau: pirmas) pasitaikiusias“, „šimtąkart labiau šešėliu už tą šešėlį“. Nereikalingas suskaidymas į posmus; laikantis tokios logikos, sakinį „o sentimentalios dvejonės“ būtų reikėję atskirti nuo antrojo „posmo“, nes jis žymi viso eilėraščio ašį; „dvejonės“ – ne visai pagrįsta „svarstyklių“ interpretacija. Prielinksnis sur reiškia „ant“, o ne „palei“. Kodėl atsirado „kolei burnoje užgims balsas“? Ar dėl nepakankamo įsiskaitymo? Vertimo kalba vietomis nesklandi, netaisyklinga („bėra“, „diena iš dienos“ ir t. t.) Bendras įspūdis neblogas, verskite toliau.
FR6: deja, labai nesklandus, chaotiškas vertimas, daug kur nesuprastas tekstas. Matyt, pritrūko laiko vertimui „pagulėti“ stalčiuje prieš siunčiant į konkursą. Neaiškūs pasirinkimai: „tu nebesi sau reali“, „bučiuot... balso gimimą į lūpas“, šešėlis „kryžium krenta ant mano krūtinės, nepaklūsta kūno kontūrams taviems“, „tikimybe realia“, „atgręžęs save į išraiškas“, „nei pirmas sutiktąsias mažiau“ ir t. t. Nepaisyta originalaus teksto grafikos, nežinia kodėl vertimas suskaidytas eilutėmis. Atrodo, kad originalus tekstas liko ne iki galo suprastas. Mokytis, mokytis, mokytis ir – bandyti iš naujo!
Bendros pastabos apie Louiseʾos Labé vertimus
Sveikinu drąsuolius (drąsuoles), pasirinkusius išversti garsios XVI a. poetės sonetą! Griežta, „nepajudinama“ eilėraščio forma, du ketureiliai, du trieiliai, iš viso – 14 eilučių, ir nė vienos daugiau, reikalauja nemenko įgudimo. XVI a. prancūzų kalba su jos archaizmais (žvelgiant iš mūsų atskaitos taško) ir specifine sintakse šaukiasi gilesnių prancūzų kalbos žinių, epochos literatūros ir kultūros pažinimo. Sonete poetiškai išreikšta filosofų neoplatonikų mintis apie apsikeitimą gyvenimais (gyvybėmis) per kūnų ir sielų susiliejimą, taip padauginant ir savąjį, ir to kito asmens fizinį ir dvasinį gyvenimą. O kas yra soneto sakytojas ir jo adresatas? Galima sakyti, kad lyrinis herojus neturi lyties, vis dėlto manoma, kad Louiseʾa Labé kalba iš moters subjektės pozicijų ir kreipiasi į jį – mylimąjį. Vertimo FR2 autorius soneto sakytoją pavertė „juo“. Reikia atkreipti dėmesį į soneto struktūros ir poetinės „dramaturgijos“, nuotaikų kaitos sąsajas, į garsinę orkestruotę (pasikartojančios aliteracijos ir asonansai imituoja bučinius), eiliavimą, rimą ir ritmą, kuriems taip pat – griežti reikalavimai: 1) a-b-b-a, 2) a-b-b-a, 3) c-c-d, 4) e-e-d; moteriškų ir vyriškų rimų kaita; prisiminti, kad Renesanso laikų poezijoje tylioji „e“ paprastai ištariama (folie, saillie). Žinoma, tokia eilėraščio „muzika“ sunkiai perteikiama kita kalba, lietuvių ir prancūzų kalbos ne tik skirtingos, bet ir gana nutolusios viena nuo kitos.
FR2: pagirtina pastanga eiliuoti, nors originalo eilėdara neišlaikyta (plg. vertime: 1) a-b-a-b, 2) a-b-a-b). Pažeista soneto struktūra: trys ketureiliai vietoje dviejų ir baigiamasis trieilis, iš viso – 15 eilučių. Daugelyje vietų nesuprastas tekstas: ketvirta eilutė, beveik visas antras posmas ir abu tercetai. Vertime atsiranda „svajojimas“, „džiaugsmas dėl bučinių“, „slėpynės“, „žaidimų eilė“, „gyvenimo žaidimų tęsinys“, „painiosios meilės sūkurys“; paskutinės trys eilutės – laisva interpretacija; sonetą užbaigianti eilutė labai ilga, su nereikalingais daugtaškiu ir klaustuku, nė iš tolo nepanaši į originalą. Jo išsakyta abejonė skamba vijoniškai, bet iškreipia originalą, kurio sakytoja žino išeitį – tai yra, (at)rasti pasitenkinimą su mylimuoju – savo antruoju „aš“. Nemotyvuotos didžiosios raidės „SAU“ ir „KITO“.
Graži vertimo eilutė „leisk man pajusti dar tavo skonį“.
Nors konkursui pateiktas vertimas nelabai pavykęs, raginu jo autorių (ę) nenuleisti rankų ir versti toliau.
FR5: visai neblogas vertimas. Išsaugota soneto struktūra, galūnių eiliavimas, netgi išradingi pasirinkimai „numalšinsiu“ – „betirpstant“, „tada“ – „kitame“, beprotystės“ – „nepavyksta“. Gražus įvaizdis: „jie gels karščiau/Nei deganti anglis“, tiktai antro posmo pradžios perkėlimas (enjambement) kiek pažeidžia originalo struktūrą. Netikslus vertimas „betirpstant“ (ainsi mêlant – „sumaišant, pasikeičiant, sujungiant...“) ir „ramybėj“ (à notre aise – iki valiai, iki soties...).
Sveikinu šio varianto autorių (ę) ir linkiu versti toliau!
Genovaitė Dručkutė
KONKURSO DALYVIŲ VERTIMAI
FR1
Robertas Desnos
1900-1945
Tiek svajojau apie tave
Tiek svajojau apie tave, kad tapai nerealia.
Ar ne per vėlu laukti tavo tikrojo pavidalo ir bučiuoti
šias lūpas, kuriose gimsta man toks brangus balsas?
Tiek svajojau apie tave, kad mano rankos begaudydamos
tavo šešėlį įprato susikryžiuoti ant krūtinės ir vargu ar sugebėtų
apkabinti realią tave.
Ištisas dienas ir metus mane persekiojęs ir visiškai užvaldęs
tavo pasirodymas mane, be abejo, šešėliu paverstų.
Ak, sentimentų svarstyklės!
Tiek svajojau apie tave, kad jau be abejonės per vėlu nubusti.
Miegu stačias, atviras bet kokioms apraiškoms gyvenimo ir meilės
ir tavęs, vienintelės svarbios man dabar, ir visgi tavo kaktą,
tavo lūpas paliest išdrįsčiau kur kas mažiau nei bet kurios kitos.
Tiek svajojau apie tave, tiek ėjau, kalbėjau, miegojau su tavo vaiduokliu,
kad man galbūt nieko kito nebelieka kaip tik virsti vaiduokliu tarp daugelio
vaiduoklių, šimtąkart tamsesniu, negu šešėlis, džiugiai einantis ir eisiantis
saulės laikrodžiu gyvenimo tavo.
___________________________________
FR2
Louise Labè
(1526–1566)
XVII
Bučiuok mane, vėl iš naujo bučiuok,
Leisk pajusti man dar tavo skonį.
Duok man meilės, dar duok.
Grąžinsiu aš tau daugiau nei svajoji...
Deja! Ko gi skundiesi tu?
Ramybė juk tavo ateina per meilę,
O džiaugsmas, sumišęs dėl mūs bučinių,
Slėpsis prieš žaidimų eilę.
Dvigubo gyvenimo žaidimų tęsiny,
Mes gyvensime ne tik, kad SAU, bet ir dėl KITO.
O painiosios meilės sūkury,
Meile mano, sau kasryt kvailystę aš kartosiu:
Visad kenču ir tyliai gyvenu
Svajonėm apie laimę gyvas aš esu,
Jei kas paklaus manęs, nebežinau aš jau...tai koks gi aš esu?
_____________________________________
FR3
Robert Desnos
Tu taip dažnai lankeisi mano sapnuos
Tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose, kad imi nykti iš tikrovės.
Ar spėsiu dar sulaukt to kūno, trykštančio gyvybe ir išbučiuoti lūpas, kuriose užgimsta balsas, man toks mielas?
Tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose, kad rankos, įpratusios apglėbdamos šešėlį tavo susikryžiuot man ant krūtinės, nebegebės, tikriausiai, pažinti tavo kūno vingių.
Ir realybėje išvydęs tai, kas man vaidenasi ir valdo jau ne vieną dieną ir metus, nėr abejonių, kad šešėliu tapsiu.
O, harmonija jausmų.
Tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose, kad nebeliko laiko, tikriausiai, kad pabusčiau. Miegu stovėdamas, atgręžęs kūną galimybėms, kurias gyvenimas man teikia, ir meilė, ir dar tu, vienintelė, kuri šiandieną man svarbiausia, mieliau aš liesčiau kaktą ir lūpas tavąsias, nei pirmas sutiktąsias.
Tu taip dažnai lankeisi mano sapnuose, tiek vaikščiojau, kalbėjau, net miegojau su vaiduokliu tavo, kad man, galbūt, belieka tapt vaiduokliu tarp vaiduoklių ir pėdsaku šešėlio, kurs klajoja ir klajos žvaliai būties tavosios saulės laikrodžio ratu.
________________________________________
FR4
Robert Desnos
1900-1945
Aš tiek apie tave svajojau
Aš tiek apie tave svajojau, jog tu nustojai savojo realumo.
Ar bėra dar laiko šitą gyvąjį kūną priglausti ir bučiuoti , kolei burnoje užgims balsas,
man šitoks brangus ?
Aš tiek apie tave svajojau, jog mano rankos, pratusios kryžiuotis ties manąja krūtine,
kai tavo šešėlį apglėbia, matyt, nebeapsivytų tikrojo tavo kūno.
Ir tiek, jog akivaizdoj to, kas mane iš tiesų persekioja ir valdo diena iš dienos, metai iš metų,
aš, be abejo, virsčiau šešėliu.
O sentimentaliosios dvejonės.
Aš tiek apie tave svajojau, jog per vėlu jau man nubusti.
Miegu stačiomis, paruošęs savąjį kūną visoms apraiškoms gyvenimo, meilės,
o tavo, mano vienintelės, kuri man dabar terūpi,
kaktą ir lūpas sunkiau būtų man palytėt nei pirmąsias pasitaikiusias lūpas ir kaktą.
Aš tiek apie tave svajojau, tiek vaikščiojau, kalbėjau, miegojau su tavo fantomu,
Jog man, matyt, nieko kito nebelieka, tik pačiam fantomu tarp fantomų būti
ir šimtąkart labiau šešėliu už tą šešėlį, kuris vėjavaikiškai blaškosi ir blaškysis
Palei tavo gyvenimo saulės laikrodžio rodyklę.
_____________________________________
FR5
Louise Labé
XVII
Bučiuok darsyk, bučiuok mane, bučiuok daugiau,
Apdovanok mane vienu gardžiausių,
Apdovanok mane vienu meiliausių,
Ir aš grąžinsiu keturis – jie gels karščiau
Nei deganti anglis. Ak, tu kenti? Skausmus
Dar dešimčia saldžiausių numalšinsiu.
Ir laimės bučiniams betirpstant
Mes džiaugsimės ramybėj viens kitu.
Abu gyvensim dukart nuo tada:
Ir savyje, ir vienas kitame.
Man leiski, meile, mintį beprotystės:
Blogai jaučiuos – atsargiai gyvenu,
Ir pasitenkinimo sau neatrandu,
Jei iš savęs išeiti nepavyksta.
_______________________________________
FR6
Robert Desnos
Tave sapnavau
Tave sapnavau tiek daug ir tu nebeesi sau reali.
Ar vis dar yra laiko išlaukt šio gyvo kūno
ir bučiuot man brangaus balso gimimą į lūpas?
Tave sapnavau ir mano rankos jau įprato stipriau apglėbt tavo šešėlį,
kuris kryžium krenta ant mano krūtinės, nepaklūsta
kūno kontūrams taviems.
Praėjo dienomis metai jau, kaip aš šešėliu pavirtau
su šia tikimybe realia, kuri persekioja mane.
O, jausmingosios svarstyklės.
Tave sapnavau ir jau nebėra laiko prabusti,
miegu stačiomis, atgręžęs save
į išraiškas gyvenimo, meilės ir tavo pačios,
vienintelės, kuri man turi svarbos,
nei pirmas sutiktąsias mažiau, aš liesti galėčiau tavas
lūpas ir veidą.
Tave sapnavau ir vaikščiojau, miegojau su tavo šmėkla,
kad nieko neliko man daugiau, bet visgi
turi juk būti šmėkla tarp šmėklų,
tamsesnė už šešėlį, kuris žvaliai vaikštinėja
saulės laikrodžiu,
tavo gyvenimą žyminčiu.
