Latvių k. tekstas „Noriu versti 2013“
EKSPERTO IŠVADOS
Konkursui pateikti trys N. Ikstenos apsakymo „Rojaus obuoliai“ fragmento vertimai.
Visi trys konkurso dalyviai pirmiausia suklupo versdami pirmąjį sakinį.
LAT1 sulietuvino latvišką vardą Pavels, jis tapo Povilu, kaip ir žurnalo „Atpūta“ pavadinimą – „Poilsis“.
LAT2 ir LAT3 latv. „Vadonis“ perteikė kaip tikrinį vardą, nors iš tikrųjų turima omeny tarpukario metų latvių tautos vadą prezidentą K. Ulmanį. Gal vertėjus suklaidino tai, kad nebuvo paskelbtas visas apsakymo tekstas, o tik fragmentas. Tiesa, LAT1 pateikė tikslų vertimą – Vadas.
Iškilmingu momentu Ieva, ko gero, laikė obuolių pintinėlę (LAT2, LAT3), o ne pintinę (LAT1).
Šio apsakymo fragmentas rodo, kaip būtina vertėjui suvokti/įsivaizduoti nutolusios praeities realijas ir su rašytojo pagalba „persikūnyti“. Tad dažnai pradedantieji pasikliauja formaliu pažodiniu sąvokos vertimu. Taip nutiko, pvz., su „kravas mašīna“ (sunkvežimis), o ne „krovininėmis mašinomis“ (kaip išvertė LAT1, LAT2); šiuo atveju tikslus buvo LAT3.
LAT1, LAT3 nesuprato sovietmečio dokumento sąvokos „Moralinis komunizmo kūrėjo kodeksas“, o LAT1 tiesiog „nugrybavo“: „komunizmą sukūrė moralės kodeksas“...
Kaip visiems konkurso dalyviams nepavyko išversti pirmojo sakinio, taip nutiko ir su paskutiniuoju – poetinis tekstas reikalauja adekvačios ritmikos pajautos, koncentruotos minties raiškos; šiuo atveju visi trys vertėjai pasitenkino pažodiniu prozišku vertimu.
Kiti ryškesni netikslumai: Ieva sapne regi, kaip ji tiesia Vadui obuolį (tikslus LAT1), o ne „davė obuolių“ (LAT3) – nevalia iškreipti autorės kuriamo vaizdo detalių.
LAT1, LAT2, LAT3 vertimuose pastebėta per keliolika kitų smulkesnių vertimo, stiliaus, korektūros klaidų, tad konkurso dalyvių darbus galima vertinti tik kaip bandymą pajausti, koks pinklus esti vertėjo darbas, reikalaująs ne tik suvokti teksto turinį, bet ir papildomai gilintis, sakyčiau, atlikti politinę, socialinę, kultūrinę teksto problematikos analizę, pajusti rašytojo stiliaus subtilybes ieškant adekvačios meninės išraiškos.
Konkursas rodo, kad dar šiek tiek gyva baltiškosios kultūros mainų dvasia. Tebūnie šis pirmasis meninio vertimo bandymas būna paskata šiems konkurso dalyviams intelektualiai, kūrybiškai dirbti ir ateityje praturtinti nacionalinio meninio žodžio kontekstą latvių rašytojų kūriniais. Šis darbų baras laukia kūrybingos pamainos.
Nora Ikstena
Paradīzes āboli
(2011)
ORIGINALAS>
_________________________________________
VERTIMAI
LAT1
Nora Ikstena
Rojaus obuoliai
Po poros savaičių Povilas iš Rėzeknės gauna iliustruotą žurnalą „Poilsis“, ant kurio viršelio yra jo Ieva, tiesianti Vadui obuolių pintinę.
„Prašau, mane, ne jį, išlaisvinkite jį, jis nekaltas, tai aš daviau obuolį, aš ištiesiau obuolį“, – kaip beprotė šaukia Ieva, įbėgusi į Andrupenės partorgo namą, kur suimti vietiniai žmonės, taip pat ir Povilas, ketinami išvežti. Yra pragaras žemėje. Iš Rygos ateina žinios apie nužudytuosius, tarybų valdžia krovininėmis mašinomis išveža žmones į vagonus, kurie toliau veš juos į Sibirą. Andrupenės partorgas sučiumpa Ievą, įtempia į mažą kambariuką, bando visaip ją nuraminti ir sako: „Tylėk, tavo protas aptemęs, kokį dar obuolį, tylėk ir bėk šalin, Povilo niekas daugiau negelbės, jis yra turčius, buožė, jį ištrems, tylėk, nusiramink ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau. Tavo protas aptemęs nuo rūpesčių, visiems dabar vargas, dabar prasideda vargo metai, nori likti gyva – bėk, Povilas sako, kad bėgtum ir nesirodytum. Mergiotei protas visiškai aptemęs. Bėk, jei sakau!“
Trejus metus Ieva, mėtyta nuo žmonių prie žmonių, nuo namų prie namų, kiekvieną laisvą minutę klausia Jo: „Kaip labai tuomet tu mus mylėjai, jeigu dabar taip išbandai?“ Klausia ir nesulaukia atsako. Ir naktimis mato tiktai vieną vaizdą, kaip ji tiesia obuolį Vadui.
Tad ji, likusi gyva, sutvirtėja. Po karo atkurta tarybų valdžia paskiria mokytojai kambarėlį ir darbą Rudbažiuose. Po pamokų ir sąsiuvinių taisymo Ieva sėdi ir rašo į languotą sąsiuvinį, kad jai įdomu ir tai, kaip reikia ugdyti jaunąją kartą:
„Belinskis sako: žmogus nėra angelas, žmogus nėra gyvulys, žmogus nemyli platoniškai, nemyli gyvuliškai, myli žmogiškai.
Gražus, labai gražus yra Lenino posakis: „Žinoma, troškulį reikia numalšinti. Bet ar todėl normalus žmogus normaliomis aplinkybėmis gulsis į gatvės purvyną ir laks iš balos? Ar netgi iš stiklinės, kurios kraštą palytėjo dešimties žmonių lūpos?“
Kokie turi būti ateities žmonės, kaip mums juos išugdyti? Leitmotyvai duoti – komunizmą sukūrė moralės kodeksas, ne Dievas.“
Ieva tai, kaip įprasta, užrašo didžiąja raide, po to ištaiso į mažąją – dievas.
Gražus sodas pražūva po išlaisvinto kumeliuko kanopom.
Vieną rytą prižiūrėtoja, eidama pro Ievos kambarį, neišgirsta įprasto rytinio kalbėjimo. Ji tyliai praveria duris. Vakare Ieva turbūt pati džiaugėsi savais obuoliais. Jais išdėliotas kone visas kambarys. Ir ten, ant lovos, obuoliuose, guli Ieva. Visai kaip mieganti, žili plaukai paleisti ant antklodės. Sustingusios Ievos lūpos šypsosi. Ant krūtinės atversta maža knygelė. Ievos pirštas sustojęs prie žodžių: „Yr‘ akis, kuri visa regi, / Ir tai, ką naktį tamsa sergi.“
LAT2
Nora Ikstena „Rojaus obuoliai“ (2011)
Po poros savaičių Pavilas iš Rėzeknės gauna iliustruotą žurnalą „Atpūta“, kurio viršelyje jo Ieva, tiesianti Vaduoniui obuolių pintinėlę.
„Maldauju, mane, o ne jį, paleiskite jį, jis nekaltas, aš daviau obuolį, aš ištiesiau obuolį,“ lyg išprotėjusi rėkia Ieva, įbėgusi į Andrupenės partorgo namus, kuriuose suimti išvežti vietiniai žmonės, tarp ir jų Pavilas. Pasaulyje egzistuoja pragaras. Iš Rygos ateina žinios apie nužudytuosius, tarybų valdžia išveda žmones iš krovininių mašinų į vagonus, kuriais toliau juos veš į Sibirą. Andrupenės partorgas čiumpa Ievą, įsiveda į mažąjį kambarėlį ir mėgindamas ją nutildyti sako: „Patylėk, tau protas aptemo, kokį dar obuolį, užsičiaupk ir bėk, Pavilo jau niekas nebeišgelbės, jis buožė, jį išsiųs, todėl nutilk, nurimk ir kad tavęs čia nebebūtų matyti. Tau nuo vargų protas aptemo, dabar visi turi bėdų, dabar prasideda negandų pilni laikai, – nori likti gyva, bėk, Pavilas liepė, kad spruktum ir nesirodytum. Visiškai aptemo mergiščiai protas. Bėk, sakau!“
Trejus metus Ieva, besiblaškiusi nuo žmonių prie žmonių, iš namų į namus, kiekvieną laisvą minutę Jo klausia: „kaip labai tada mus mylėjai, jei dabar siunti tokius išbandymus?“ Klausia ir negauna atsakymo. Ir naktimis mato tik vieną reginį, kaip ji duoda Vaduoniui obuolį.
Tada ji, likusi gyva, įsitvirtina. Po karo atnaujinta tarybų valdžia mokytojai paskiria kambarėlį ir suteikia darbą Rudbažuose. Po pamokų ir sąsiuvinių taisymo Ieva sėdi ir languotame sąsiuvinyje rašo, ką jai galvoti ir kaip auklėti jaunąją kartą: „Belinskis teigia: žmogus nėra angelas, žmogus nėra gyvulys, žmogus nemyli platoniškai, nemyli gyvuliškai, jis myli žmogiškai.
Gražus, labai gražus yra Leninio posakis: „žinoma, kad troškulys reikalauja jį numalšinti. Bet ar todėl normalus žmogus normaliomis aplinkybėmis puls į gatvės purvynus ir laks iš balos? Ar net ir iš taurės, kurios briauną lietė dešimčių žmonių lūpos?“
Kokie turi būti ateities žmonės, kaip reikia juos auklėti? Leitmotyvai duoti – tai komunizmo kūrėjų moralinis kodeksas, o ne Dievas.“
Ieva jį kaip įprasta parašo didžiąja raide, tada ištaiso į mažąją – dievas.
Gražus sodas pražūva po į laisvę paleisto žirgo pasagomis.
Vieną rytą budėtoja, praeidama pro Ievos kambarėlį, nebegirdi įprasto rytinio kalbėjimo. Ji tyliai praveria duris. Vakare Ieva turbūt pati džiaugėsi obuoliais. Jie pasklidę beveik po visą kambarį. Ir ten ant lovos Ieva guli obuoliuose. Visai kaip mieganti, žili plaukai išsidraikę ant antklodės. Sustingusios Ievos lūpos šypsosi. Ant krūtinės atversta maža knygelė. Ievos pirštas sustojęs ties žodžiais: „yra kažkokia akis, kuri mato viską, / taip pat ir tai, ką naktį užkloja tamsa.“
LAT3
Nora Ikstena
Rojaus obuoliai
(2011)
Po poros savaičių Povilas iš Rėzeknės gavo iliustruotą žurnalą „Atpūta“, ant kurio viršelio jo Ieva, davusi Vadoniui pintinėlę obuolių.
„Prašau, mane, ne jį, išlaisvinkit jį, jis nekaltas, aš daviau obuolių, aš daviau obuolių“ – kaip išprotėjusi šaukė Ieva, įbėgusi į Andrupenės partorgo namus, kur išvežimui suimti vietiniai žmonės, taip pat Povilas. Yra pragaras žemėje. Iš Rygos sklinda žinios apie nužudytuosius, sovietų valdžia sunkvežimiais išveža žmones į vagonus, kuriais toliau veš juos į Sibirą. Andrupenės partorgas sugriebia Ievą, įtempia į mažąjį kambarėlį, bando ją nuraminti sakydamas: „Tylėk, tau protas aptemęs, kokių dar obuolių, tylėk ir pabėk, Povilo jau niekas neišgelbės, jis kulakas, buožė, jį ištrems, tylėk, nusiramink, kad tavęs čia daugiau nematytų. Tau protas aptemęs nuo rūpesčių, visiems dabar bėdos, dabar prasideda bėdų laikai, nori palikti gyva, bėk, Povilas sakė, kad tu bėgtum ir nesirodytum. Visiškai mergiotei protas aptemęs. Bėk, jei sakau!“
Tris metus Ieva, vėtyta nuo žmonių prie žmonių, iš namų į namus, kiekvieną laisvą akimirką klausė Jo: „Kaip stipriai mus tuomet mylėjai, kad dabar taip išbandai?“ Klausė ir negavo atsakymo. O naktimis matė tik vieną vaizdą – kaip ji davė obuolių Vadoniui.
Vėliau ji, gyva išlikusi, įsitvirtino. Po karo atkurtoji sovietų valdžia paskyrė mokytojai kambarį ir darbą Rudbaržiuose. Po pamokų ir sąsiuvinių taisymo Ieva sėdi ir sąsiuvinyje langeliais rašo, kaip jai galvoti ir kaip auginti jaunąją kartą.
„Belinskis sako: žmogus – ne angelas, žmogus – ne gyvulys, žmogus nemyli platoniškai, žmogus nemyli gyvuliškai, žmogus myli žmogiškai.
Gražiai, labai gražiai Lenino pasakyta: „Žinoma, troškimas reikalauja pasitenkinimo. Bet ar dėl to normalus žmogus normaliomis aplinkybėmis gulsis į gatvės dumblus ir laks iš pelkės? Ar tiesiai iš stiklinės, kurios kraštą palietusios dešimtys žmonių lūpų?“
Kokie turi būti ateities žmonės, kaip mums juos reikia auklėti? Pagrindiniai motyvai duoti – komunizmo kėlėjų moralės kodeksas, ne Dievas“.
Ieva tai paprastai parašo didžiąja raide, tada braukia į mažąją – dievas.
Gražus sodas sunyksta po palaido žirgo pasagomis.
Vieną rytą prižiūrėtoja, eidama pro Ievos kambarį, negirdi įprasto rytinio kalbėjimo. Ji tyliai atveria duris. Vakare Ieva tikriausiai pati džiaugusis savo obuoliais. Jais apdėtas beveik visas kambarys. Ir jame, lovoje, savo obuoliuose guli Ieva. Visai kaip užmigusi, žilieji plaukai išsidraikę po apklotą. Sustingusios Ievos lūpos šypsosi. Ant krūtinės atskirta maža knygelė. Ievos pirštas sutojęs ties žodžiais: „Yra tokia akis, kuri viską mato,/ Su tuo, kurį naktį tamsa dengia“.
