Hebrajų k. tekstas „Noriu versti 2013“
EKSPERTŲ IŠVADOS
Visų pirma, noriu išreikšti džiaugsmą, kad atsirado vertimų iš hebrajų kalbos, tai sveikintinas precedentas, todėl abu autoriai nusipelnė pagyrimo ir skatinimo tęsti kalbos studijas bei pažintį su hebrajų literatūra.
Vertimas gana tikslus ir rišlus, vertėjas nesijaučia suvaržytas, verčia kūrybingai, ne pažodžiui. Įsigilinta į sąvokas ir realijas, net pateikta paaiškinamoji nuoroda. Vis dėlto leisiu sau išsakyti kelias pastabas:
1) Konstrukcija „pamiršti jų jau niekada nepamiršiu“ yra idiomatiška žydų kalbose, bet nėra natūrali lietuviškam tekste;
2) „ ...tačiau „homing pigeon“ angliškai skambėjo maloniau ir teisingiau nei „pašto karvelis“, net jei šis priklausė „Palmach““: originale šioje vietoje – švelni ironija, kurios nesijaučia vertime;
3) Gal tai skonio reikalas, bet siekdama kalbos rišlumo „Palmach“ rašyčiau be kabučių ir linksniuočiau [kaip padarė antrojo vertimo autorius], ypač kai nuorodoje ši sąvoka paaiškinta;
4) „ – Koks ten buvo skirtumas, kaip žūti?“ – pažodinis vertimas yra „Ar neužteko ten būdų mirti?“ Nors, aišku, visai nebūtina versti pažodžiui, sakinio vertimas stokoja ryšio su kitu sakinių („Tereikėjo pasirinkti“... etc.), o šis ryšys originale svarbus.
Šis vertimas visiškai atitinka fragmento turinį, jo kalba laisva, nors stilistiškai jis nelygus, turi ir stilistikos klaidų: tautologija („mažos smulkmenos“), pažodinis vertimas („Kaip žinojote?“ vietoje „Iš kur žinojote/sužinojote“). Kelios vertimo vietos rodo šiek tiek paviršutinišką kalbos suvokimą ir jos tobulinimo būtinybę:
„aštrus [garsas]“: tik viena iš žodžio „chad“ prasmių yra „aštrus“, šiame kontekste ji netinka, o ir pats žodžių derinys „aštrus garsas“ lietuviškai skamba keistai;
„Įprasti varpai gauna smūgius iš vidaus, o ne iš išorės“ – iš tikrųjų tai „paprastai varpai…“ etc. arba „varpai įpratę…“ etc. (žodis „regilim“ gali būti ir būdvardis, ir, kaip būtent čia, dalyvis).
Kitos pastabos:
1) „ karvelidė sulūžo ir jis spėjo pabėgti“ – „pabėgti“ netinka kalbant apie balandį;
2) 2 šiam vertimui taikytina pastaba nr. 2, išsakyta kalbant apie pirmą vertimą;
3. pateikta ne visai tvarkinga vertimo versija, su punktuacijos ir spaudos klaidom.
Vis dėlto ir šį vertimą laikyčiau pavykusiu, nors iš dviejų geresnis pasirodė pirmas. Turint galvoje, kad tai pirmas atvejis, kai konkurse dalyvauja vertėjai iš hebrajų, tam tikra prasme juos abu galima laikyti nugalėtojais.
Lara Lempertienė
Versti šį autorių ne taip jau lengva. Jo kūrybos tyrinėtojai ir net paprasti skaitytojai iškart pastebi kalbos turtingumą, sakinių ritmiškumą, žodyno savitumą, pasakojimo vaizdingumą, žodžiu, visa tai, kas neleidžia „praryti“ knygos vienu kąsniu, bet verčia skonėtis ja iš lėto. Savotiškai simboliška, kad nė vienas iš dviejų vertėjų nesugebėjo teisingai išversti nė knygos pavadinimo („Balandis ir berniukas“ vietoj „Balandis ir Berniukas“: Berniukas čia – ne bendrinis, o tikrinis daiktavardis, kaip ir greta jo knygoje figūruojanti Mergaitė)…
Jis nemėgina sakinių versti pažodžiui, bet stengiasi paisyti konteksto. Prireikus nevengia sukeisti vietomis žodžių arba jų grupių, siekdamas didesnio sklandumo.
Žinoma, iš palyginti trumpos teksto atkarpos neįmanoma nustatyti, kiek gerai vertėjas išmano hebrajų kalbą ir kiek versdamas pasinaudojo vertimais į kitas kalbas (nors tai ir nelaikytina „didžiąja nuodėme“). Kita vertus, iš vienos kitos smulkmenos galima spręsti, kad jam stinga profesionalaus darbo įgūdžių ir patirties. Įgudęs ir patyręs profesionalas vargu ar leistų sau išradinėti žodžius nebuvėlius („įsitvyrojo tyla“ vietoj „įsivyravo / įsiviešpatavo tyla“), ne itin sėkmingai rinktis frazeologizmų atitikmenis („Koks ten buvo skirtumas, kaip žūti? Tereikėjo pasirinkti…“ vietoj „Maža kaip galėjai žūti! Tik rinkis…“ ar pan.), neteisingai interpretuoti veiksmažodį („Jo geltonos akys įsistebeilijo į mane“ vietoj „Geltonomis akimis jis įsistebeilijo į mane“), pagaliau tokiame palyginti trumpame tekste palikti vis dėlto daugokai rašybos riktų.
Nepaisant visų paminėtų ir nepaminėtų trūkumų, galima tikėtis, jog vertėjas, dirbdamas reguliariai bei nevengdamas pasinaudoti kvalifikuoto redaktoriaus ir/arba kompetentingo konsultanto pagalba, įstengtų gerokai patobulinti savo darbo kokybę.
Štai svarbesnės jo klaidos ir galimi klaidų taisymai (ne pagal originalą, o tik pagal lietuvių kalbos taisykles):
„prašvilpė pasiklydusi kulka […] į vienuolyno varpą“ – „atsimušdavo pasiklydusi kulka […] į vienuolyno varpą“;
„Mums atsiuntė balandininką. Taip tada vadino“ – „Mums buvo atsiųstas balandininkas. Taip jis tada vadinosi“;
„Trūko ten kaip būt nužudytam? Tereikėjo tik pasirinkti: nuo kulkos, nuo šrapnelio, galvoje, pilve, šlaunies arterijoje“ – „Argi ten stigo būdų, kaip tapti nužudytam? Tereikėjo tik pasirinkti: kulką ar šrapnelį į galvą pilvą, šlaunies arteriją“, ir t. t.
Savaime aišku, kad tokie darbo trūkumai turėtų paskatinti vertėją rimtai susimąstyti, ar verta toliau bandyti jėgas šioje srityje. Panašios kokybės teksto nepajėgs deramai suredaguoti joks redaktorius. Vadinasi, pažangos būtų galima tikėtis tik po ilgo sunkaus triūso, ypač puoselėjant lietuvių kalbos įgūdžius…
______________________________________________________
VERTIMAI
HBR1
Meiras Šalevas, Balandis ir berniukas, 2006
1
– Ir staiga, – tarė senasis amerikietis baltais marškiniais, – staiga virš viso to pragaro praskrido balandis.
Įsitvyrojo tyla. Jo netikėta hebrajų kalba, balandis, ištrūkęs jam iš burnos, nustebino visus aplinkinius. Taip pat ir tuos, kurie nesuprato, apie ką jis kalba.
– Balandis? Koks balandis?
Vyras, tvirtai sudėtas ir įdegęs, kaip tik amerikiečiai geba būti tvirtai sudėti ir įdegę, apsiavęs „Merrell“ mokasinais ir su žilų plaukų karčiais ant galvos, mostelėjo į vienuolyno smailę. Prabėgo daug laiko, tačiau keletą dalykų apie baisų čia vykusį mūšį jis prisimena.
– Ir pamiršti jų, – pareiškė, – jau niekada nepamiršiu.
Ne tik nuovargio ir baimės, ne tik pergalės – „ pergalės, nustebinusios abi puses“, pažymėjo jis – bet taip pat ir smulkmenų, tų, kurių svarba išryškėja tik vėliau: pavyzdžiui, kad kartais atsitiktinai, o galbūt tyčia pataikius kulkai, vienuolyno varpas – „štai, būtent šis varpas“ – staiga sugausdavo, neįprastas garsas, kuris tada silpdavo, tačiau tamsoje dar girdėdavosi ilgą laiką.
– O balandis?
– Keistas skambesys. Iš pradžių skardus ir garsus, lyg pats varpas būtų nustebęs, paskui silpstantis, besikankinantis, bet dar nemiręs, iki kito šūvio. Vienas iš sužeistų mūsiškių pasakė: „Varpai pratę, kad jiems smogtų iš vidaus, ne iš išorės“.
Jis nusišypsojo pats sau, lyg būtų tik dabar supratęs. Pasirodė jo dantys, baltavo taip, kaip tik senų amerikiečių dantys geba baltuoti.
– O kaip su balandžiu? Kas per balandis tai buvo?
– Homing pigeon. Esu tikras devyniasdešimt devyniais procentais. „Palmach“1 pašto karvelis. Kovėmės visą naktį, o ryte, dvi trys valandos po saulėtekio, pamatėme jį staiga nuskrendant.
Jo be išankstinio perspėjimo pasipylusi hebrajų kalba buvo gera, nepaisant akcento, tačiau „homing pigeon“ angliškai skambėjo maloniau ir teisingiau nei „pašto karvelis“, net jei šis priklausė „Palmach“.
– Iš kur tai žinojote?
– Mums buvo atsiuntę balandininką. Taip jis vadinosi. Karvelių žinovą su maža karvelide ant nugaros. Galbūt spėjo jį išsiųsti prieš žūdamas, o galbūt karvelidė sulūžo ir balandis paspruko.
– Jis žuvo? Kaip?
– Koks ten buvo skirtumas, kaip žūti? Tereikėjo pasirinkti: nuo kulkos, nuo skeveldros, į galvą, į pilvą, į didžiąją šlaunies arteriją. Kartais tuoj pat, kartais lėtai, kelios valandos po to, kai tave kliudė.
Jo geltonos akys įsistebeilijo į mane. Jis sukikeno:
– Tik įsivaizduok, ėjom į mūšį su pašto karveliais, kaip senovės Graikijoje.
1Palmach – žydų pogrindinėms ginkluotosioms pajėgoms britų valdomoje Palestinoje priklausę elitiniai daliniai, po Izraelio nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. – Izraelio armijos pagrindas.
HBR2
Meir Šalev „Balandis ir berniukas“
2006
„Ir staiga, - ištarė senasis amerikietis baltais marškiniais, - virš viso šio pragaro staiga praskriejo balandis“.
Įsiviešpatavo tyla. Jo netikėtas prabilimas hebrajų kalba, balandis pakilęs iš jo burnos, nustebino visus besiklausančiuosius. Taip pat ir tuos, kurie nesuprato apie ką jis kalba.
„Balandis? Koks balandis?“
Vyriškis, aukštas ir įdegęs taip, kaip tik amerikiečiai būna aukšti ir įdegę, avintis „Merrell“ firmos mokasinus, vešliais baltais plaukais, ranka parodė į vienuolyną bokštą. Daug laiko praėjo, tačiau kiek dar dalykų jis prisimena iš to šiurpaus mūšio „ir jų pamiršti, - pripažįsta jis, - jau nebegaliu“. Ne tik nuovargį ir siaubą, ne tik pergalę, - „pergalę, kuri nustebino abi puses“, - pastebėjo jis, bet ir mažas smulkmenas, tokias, kurių svarba išaiškėja tik vėliau: pirmiausia tai, kad daugybę kartų prašvilpė pasiklydusi kulka, o galbūt ir taikyta, į vienuolyno varpą, - „štai čia, būtent į šį varpą“, - ir tuomet varpas suskambėjo aštriu garsu, tokiu keistu, kuris grimzdo ir slėgė, tačiau nepaliovė gausti nesibaigiančioje tamsoje.
„O balandis?“
„Neįprastas garsas. Pradžioje aštrus ir aukštas, lyg varpas irgi būtų nustebęs, ir tuomet pamažu silpstantis, kenčiantis skausmą, bet nemirštantis, iki kito smūgio. Ir vienas iš mūsų sužeistųjų pasakė: „Įprasti varpai gauna smūgius iš vidaus, o ne iš išorės“.
Ir šypsojosi sau, lyg būtų tik dabar tai supratęs. Šypsena parodė jo baltutėlius dantis, tokius baltus, kokie būna tik pas senus amerikiečius.
„Bet kas gi nutiko su balandžiu? Kokios rūšies balandis tai buvo?“
„Homing pigeon. Devyniasdešimt devyni procentai. Palmacho pašto karvelis. Visą naktį kariavom, ir ryte, kelios valandos po saulėtekio, staiga pamatėme jį skrendantį ir kylantį“.
Jo hebrajų kalba, nepaisant akcento, nuskambėjusi be išankstinio perspėjimo buvo be priekaištų, vis dėlto „homing pigoen“ angliškai skamba maloniai ir teisingiau negu kad „pašto balandis“, net jei tai ir Palmacho balandis.
„Kaip žinojote?“
„Mums atsiuntė balandininką. Taip tada vadino. Balandžių ekspertas su maža karvelide ant nugaros. Galbūt spėjo jį pasiųst prieš žūstant, o galbūt karvelidė sulūžo ir jis spėjo pabėgti“.
„Jis žuvo? Kaip?“
„Trūko ten kaip būt nužudytam? Tereikėjo tik pasirinkti: nuo kulkos, nuo šrapnelio, galvoje, pilve, šlaunies arterijoje. Kartais iškart ir greitai, kartais lėtai lėtai, kelias valandas po pataikymo“. Jo gelsvos akys buvo įsmeigtos į mane. Jis kikeno: „Žiūrėk tu man, išėjome į mūšį su pašto karveliu, kaip senovės Graikijoje“.
