"Noriu versti" 2011. LATVIŲ k. vertimai

 
EKSPERTĖS IŠVADOS

„Noriu versti“ dalyviams teko nelengva užduotis iš mažo teksto fragmento rekonstruoti didesnio kūrinio – šiuo atveju, Ingos Abelės romano – prasmę ir stilistiką. Paprastai vertinga susipažinti su didesniu verčiamo teksto masyvu, pajusti autorinę kalbėjimo manierą, rašytojo sintaksės specifiką. Konkursui parinktas tekstas šiuolaikinis ir gana sudėtingas, vaizdingas ir meniškas, todėl iš verčiančiojo itin reikalauja įsiskaitymo, atidos detalėms ir autoriniam stiliui. Rašytoja už šį romaną buvo apdovanota Baltijos Asamblėjos premija. Kita vertus, iš patirties galiu pasakyti, kad žodingesnį, meniškesnį originalą ir versti dažniausiai būna lengviau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų.

Dar viena pastaba visiems dalyviams (-ėms) – negalima besąlygiškai pasikliauti latvių-lietuvių žodynu, jis kartais nepateikia tiksliausio atitikmens, o tik nurodo minties kryptį, todėl bet kurio vertėjo užduotis (ir pareiga!)  pasitelkti kitus leksikografinius šaltinius – aiškinamuosius, sinonimų žodynus bei savo lietuvių kalbos išmanymą. Praverstų dažniau atsiversti LKŽ, paieškoti sinonimikos, grakštesnių, vaizdingesnių posakių. Reikia nepamiršti, kad vertėjui – ir patyrusiam, ir pradedančiajam – visų pirma svarbūs du dalykai: kuo tiksliau perteikti originale išsakytą mintį (tam, žinoma, ją pirmiausia reikia teisingai suprasti) ir kuo gražiau lietuviškai ją išreikšti, kad verstinis tekstas skambėtų natūraliai, tarsi tai būtų ne vertimas, o lietuviškai rašytas kūrinys. Rasti pusiausvyrą tarp šių dviejų sandų – pagrindinis kiekvieno verčiančiojo siekinys.

Konkursui pateikti vertimai rodo, kad konkursantai (-ės) latvių kalbą moka vidutiniškai, sugeba daugmaž adekvačiai suvokti teksto prasmę, bet pritrūksta kalbinės ar vertimo praktikos pasakyti tiksliau, vaizdingiau, ar, atvirkščiai – pernelyg pasikliauja nuojauta ir to vaizdingumo nemotyvuotai perdozuoja. Visuose vertimuose be išimties pasitaikė prasmės, supratimo klaidų. Sunku išskirti vieną iš penkių vertimų kaip geresnį ar prastesnį – vieniems dalyviams pavyko puikiai išversti vienas vietas, kitiems – kitas, bet visi šiek tiek klupo, tad dešimtuko nenusipelno nė vienas. Visgi nežymia persvara pirmauja LAT3 ir LAT5 vertimai.

Taigi pažvelkime į kiekvieno (-os) rezultatą atskirai.

LAT1

Reikėtų vengti parazitinių žodelių, nesančių originale: „apsauga dar nesirodė“, „lynojo nuo pat ryto“, „nė nekrustelėdami“, „žiūrėjo į vienas kitą taip“, „lietaus šniokštimas truko visą amžinybę“, „nutilo taip, kaip“. Abelė yra nuogo, atšiauraus stiliaus adeptė, rašo konstatuojamuoju stiliumi, o tokie pridėtiniai žodeliai sukuria sakinio bangavimą, kuris keičia autorinę stiliaus spalvą, susentimentalina tekstą. Vertimo pradžioje nemotyvuotai įterptas jungtukas „nors“ irgi turi neigiamos įtakos sakinio ritmikai. Originale priešprieša nepabrėžta, todėl latviškąjį „bet“ šiuo atveju būtų tiksliau versti gretutinį veiksmą atspindinčiu jungtuku „o“ nei supriešinančiu „bet“ (arba „tačiau“ kaip kituose vertimuose): „nuo ryto lynojo, o Ieva buvo...“. „Ypač išblyškusi“ reiškia „labai“, o latviškasis „neierasti“ reiškia neįprastai, t.y. ne kaip visada (šiuo atveju gražiai išversta LAT3 – „kaip niekad“). Šis konkursantas (-ė) gerai suprato frazę „pirmsaiziešanas stunda“, kuri reiškia „valanda prieš išėjimą“, tik nelabai stilingai ją perteikė, tokiais atvejais derėtų vengti abstraktų su -imas, -ymas ir pasitelkti veiksmažodžius arba dalyvines formas: „Ir ta gražioji valanda prieš/iki išeinant“ [plg. identišką latviškojo „Un tā skaistā pirsaiziešanas stunda“ skambėjimą]. Be reikalo atsisakyta būdvardžių įvardžiuotinių formų „gražioji valanda“, „juodasis laik