"Noriu versti" 2010. ANGLŲ k. vertimai
EKSPERTO IŠVADOS
Tekstas trumpas, bet ne toks jau paprastas. Šis fragmentas (romano pradžia) pasakojamas moters balsu, bet tai paaiškėja vėliau, todėl šiame konkurse vyriškosios giminės vartojimo nelaikome klaida. Žinoma, pagirtina, kad kai kas internete pasidomėjo, koks tai romanas, apie ką jame kalbama. Vis dėlto net ir moteriškosios lyties pasakotoja, kalbėdama apibendrintai, gali vartoti vyr. giminę: „kai esi jaunas…“
Pirmaisiais žodžiais pasakotoja neteigia, kad ji apskritai buvusi sunkus vaikas (čia nemažai kas suklydo), ji sako: kai vaikystėje būdavau tokia ir tokia… (forma was being nurodo specifinius laiko tarpsnius, atvejus, o ne apibendrina visą vaikystę).
Žodis fractious (bad-tempered or easily upset, especially by small things) dažnai, kaip ir šiuo atveju, vartojamas kalbant apie vaikus. Tinkami lietuviški atitikmenys – „irzlus“, „kaprizingas“, galbūt „užgaidus“, tinka ir įprastas posakis „rodydavau kaprizus“ (bet „rodydavau užsispyrimą“ jau nesklandu), tinka ir kai kuriuose vertimuose panaudoti vaizdingi veiksmažodžiai „ožiuotis“, „aikštytis“. Žodžio contrary reikšmė šiek tiek panaši (žodynas pateikia „užsispyręs, užgaidus, kaprizingas“), bet esmę taip pat neblogai išreiškia lietuviškas veiksmažodis „priešgyniauti“ (taip pat kai kieno vartotas).
…my mother used to rebuke me… Jeigu motina savo vaikui „priekaištauja“, tai lietuviškai paprastai sakome, kad ji jį (su)bara, (su)drausmina. Žinoma, galima klausti, kodėl gi autorius nepavartojo tam tinkamo žodžio scold, bet rebuke reikšmė labai panaši – Collinso žodyne taip ir apibrėžta: to scold or reprimand.
They’ll appear out of the blue… – čia yra akivaizdi idioma, turinti labai tinkamą lietuvišką atitikmenį: “…kaip perkūnas iš giedro dangaus” (tai yra ir žodyne). Esmę išreiškia ir „išdygs tarsi iš po žemių“ (19). Dėl šio they viename komentare rašyta, kad jį nebūtina versti „jie“; iš tiesų sakinį They say she was afraid verstumėme „Sako, ji bijojo“, – bet šiuo atveju reikia veiksnio, o „kas nors“ (someone) jau ką tik buvo.
…and whisk me away. Vargu ar subjektas apie save gali sakyti: „mane pradangino (-ins)“, – tai nelogiška, nes pradanginta yra tai, ko aš negaliu rasti; tokios reikšmės („pradanginti“) nėra ir anglų–lietuvių žodyne. Čia tiktų artimi šnekamajai kalbai žodžiai „pasiglemš“, „pasičiups“.
…I’ll be gone. Disappeared. Pastarąjį vieno žodžio sakinį nedera versti būsimuoju laiku („Išnyksiu“ ir pan., nes ji įsivaizduoja save jau dingusią), – gerai būtų taip: „…būsiu dingusi. Išnykusi.“; arba: „…manęs nebebus. Būsiu dingusi.“
Kai kurie motinos žodžiai yra tipiški šnekamosios kalbos pavyzdžiai, tad reikia įsiklausyti, kaip jie natūraliai skambėtų lietuviškai (žinoma, jokiu būdu nenutolstant nuo originalo prasmės). Geresni variantai: „o tada tu gailėsies“, „tada tai tu pasigailėsi“. Moralizuojančiu tonu turbūt būtų sakoma: „Palauk, pamatysi“ (be „ir“).
Reikia atkreipti dėmesį ir į skyrybą: po abiejų „arba“ reikia dvitaškio, o prieš „arba“ – bent kablelio, o geriau būtų kabliataškis (kaip originale) arba kablelis ir brūkšnys.
… when you’re young. Rodos, nieko nėra paprasčiau, ir iš tiesų turbūt nelaikytina klaida versti „jaunas“, bet pasvarstyti yra ką. „Oxford Advanced Learner’s Dictionary“ (OALD) netgi duoda tokį vartojimo pavyzdį: young babies. Lietuviškai nesakytumėm „jauni kūdikiai“, sakytumėm „maži (mažyčiai) kūdik(ėl)iai“. T.p. įprastinė angliška frazė young children verstina „maži vaikai“ (o ne „jauni“). Tad ir čia when you’re young galima versti, pvz., „vaikystėje“ ar pan. (kai kas vertė „būdamas mažas“).
…interminable hot summer… yra ne „be galo karšta vasara“, o „begalinė karšta vasara“. Interminable parodo laiką, tuoj po to pavartotas šio žodžio sinonimas – unending (heat); lietuviškai taip pat galime vartoti sinonimus: „begalinė (vasara)“ ir „nesibaigiantys/nesiliaujantys (karščiai [arba kaitra])“.
…England reeled, gasping for breath, pole-axed by the unending heat… Kebliausia teksto vieta, daug kam pakišusi koją. Čia šalis yra suasmeninta, ir šią personifikaciją būtina išlaikyti, bet versti reikia atsargiai, nes gresia pavojus nuslysti į komiškai skambančius apibūdinimus, kaip pastebėta viename komentare, kur reeled taikliai pasiūlyta versti „alpėjo“ arba „leipo“ (kai kas taip ir vertė). Gasping for breath – „gaudydama kvapą“, „kvapstydamasi“; bet pole-axed vis dėlto yra stiprus žodis, suponuojantis smūgį, sukrėtimą, ir čia neužtenka pasakyti „nualinta“. Veiksmažodis to poleaxe (paprastai rašomas be brūkšnelio) turi tiesioginę reikšmę (nusakančią fizinį veiksmą) ir perkeltinę – pastaroji OALD apibrėžiama taip: to surprise or shock you so much that you do not know what to say or do. Panašiai dvi reikšmes turi ir lietuviškas žodis „priblokšti“, ir perkeltinė reikšmė atitinka angliškąją (galimi ir kai kurie kiti panašūs lietuviški variantai).
…bitter dark current of fear… – čia turbūt galima paprastai: „aitri tamsi baimės srovė“; kai kas gerokai perlenkė: „nuožmi“ srovė būtų tokia, virš kurios negalėtų likti ramaus paviršiaus. …flowed pagal kontekstą tiktų „sruveno“, nors „srovė […] sruveno“ – nelabai geras atsikartojimas, tad gali būti ir „tekėjo“.
Teisūs tie, kurie unexceptionable vertė „nepriekaištingas“ („neišsiskiriantis“ yra unexceptional). Tame pačiame sakinyje matome placid ir peaceful – abu žodžiai reiškia iš esmės tą patį; lietuviški sinonimai galėtų būti „ramus“ ir „taikus“, bet pirmu atveju tinka ir „lygus“ (30), nes čia, kur minima giluminė srovė, galima įsivaizduoti lygaus (ramaus) vandens paviršiaus metaforą.
Iš tokios gausybės vertimų sunku atrinkti aiškiai geriausius, juolab kad visi jie turi ne po vieną trūkumą, bet galima teigiamai išskirti šiuos: 4, 19, 30, 47, 69, 75, 87.
Laimantas Jonušys
________________
ORIGINALAS
VERTIMAI
EN1
Kai aš buvau vaikas, buvau kaprizingas ir buvau priešgyna ir apskritai besielgiantis baisiai, mano mama buvo įpratusi papeikti mane sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane ir tada tau bus gaila manęs“; arba „Jie pasirodys mėlynos spalvos ir nušluos mane šalin – kaip tau tai patiktų“ arba dar: „Tu nubusi vieną rytą, o aš būsiu dingusi. Išnykusi. Tu palauk ir pamatysi“.
Keista, bet kai tu esi jaunas, negalvoji rimtai apie šias pastabas. Bet dabar – kai žvelgiu atgal į tuos be galo karštos 1976 metų vasaros įvykius, tos vasaros, kai Anglija susivijo, dusdama, iš visų pusių kapojant begaliniam karščiui – dabar aš žinau, apie ką kalbėjo mano mama: supratau, kad karti tamsi baimės srovė, tekanti po ramiu jos įprasto gyvenimo paviršiumi – kad tai niekada nepaliko jos, net ir po taikių, neypatingo gyvenimo metų. Dabar aš suprantu, jog ji visada bijojo, kad kažkas ruošiasi ateiti ir ją nužudyti. Ir ji turėjo gerą priežastį.
______________
EN2
Vaikystėje, kaprizų, priešgyniavimo viskam ir apskritai – elgimosi „blogai“ laikotarpiu, mama dažnai man papriekaištaudavo: „Vieną dieną kažkas mane pribaigs, o tada jau tau bus apmaudu“ arba „Iš giedro dangaus driokstelės perkūnu ir nušluos mane nuo paviršiaus – kaip tau tai patiktų?“ arba „Vieną rytą atsibudusi manęs nebepamatysi. Visai.“
Įdomu, bet tokių pastabų būdama jauna nelaikai rimtomis. Dabar – prisimindama nepakeliamai karštos 1976 – ųjų vasaros įvykius, vasaros, kai Anglija sverdėjo, gaudydama orą, nuginkluota nesibaigiančios tvankumos – žinau, apie ką kalbėjo mama. Suprantu tą per jos ramaus įprasto gyvenimo paviršių bangavusią karčią juodą baimės srovę, kaip tas jausmas nesiliovė tekėjęs po eilės metų taikios, neišsiskiriančios kasdienybės. Dabar suvokiu – ji nuolat gūžėsi nuo minties apie besiartinantį savo žudiką. O tam buvo svari priežastis.
______________
EN3
Kai buvau kaprizingas, užsispyręs vaikas ir apskritai blogai elgiausi, mama dažnai priekaištaudavo man sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir užmuš mane ir tada tu gailėsies,“ – arba: „Jie pasirodys kaip lietus iš giedro dangaus ir pradangins mane – kaip tau tai patiks?“ – arba: „Atsibusi vieną rytą ir manęs neberasi. Būsiu dingusi. Palauk ir pamatysi.“
Stebėtina, bet kol esi jaunas, rimtai nesusimastai apie tokias pastabas. Tačiau dabar, kai prisimenu tos nesibaigiančios, karštos 1976 metų vasaros įvykius, tos vasaros, kai Anglija susverdėjo gaudydama kvapą, išmušta iš vėžių nepaliaujamos kaitros, – dabar jau žinau, apie ką kalbėjo mano mama: suprantu tą karčią juodą baimės srovę, kuri plūdo po taikiu jos kasdienio gyvenimo paviršiumi – tai niekuomet neapleido jos, net po daugelio ramaus, nepriekaiškingo gyvenimo metų. Dabar suvokiu, jog ji visuomet bijojo, kad kas nors ateis ir ją nužudys. Ir ji turėjo tam rimtą pagrindą.
_____________
Nerimastingasis EN4
Kai vaikystėje būdavau kaprizingas ir užgaidus ar blogai elgdavausi, motina peikdavo mane tokiais žodžiais: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys, o tada tu gailėsies“, arba: „Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir pasičiups mane – kaip tau tai patiktų?“, arba: „Vieną rytą tu prabusi, o manęs nebebus. Aš būsiu dingusi. Pamatysi.“
Keista, bet kol esi jaunas, nevertini tokių pastabų rimtai. Tačiau dabar, kai žvelgiu į tos begalinės karštos 1976-ųjų vasaros įvykius, vasaros, kai vos gaudanti kvapą Anglija linko, sverdėte sverdėjo priblokšta nesibaigiančio karščio – dabar aš žinau, apie ką kalbėjo mano motina: aš suvokiu tą geliančią baimės srovę, kuri tekėjo po tykia jos paprasto gyvenimo išore, kaip šitai neapleido jos net po daugelio ramaus, įprasto gyvenimo metų. Dabar aš suprantu, jog ji visada bijojo to, kad kažkas gali ateiti ir nužudyti ją. Ir ji turėjo tam priežastį.
_____________
Nenuorama EN5
Kai vaikystėje aš būdavau nesuvaldomas, priešgyniaudavau ir šiaip blogai elgdavausi, motina man priekaištaudavo: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys, o tu gailėsies“, arba „Kas nors pasirodys kaip iš giedro dangaus ir mane išvys – kaip tau tai patiktų?“, arba „Vieną rytą tu atsibusi, o manęs nebebus. Būsiu dingusi. Palauk ir pamatysi.“
Keista, bet būdamas jaunas apie tokius pasakymus nesusimąstai. Bet dabar, prisimindamas tos 1976-ųjų be galo karštos vasaros įvykius, kai Anglija svaigo gaudydama kvapą, prislėgta nesibaigiančios kaitros, dabar žinau, apie ką mano motina kalbėjo. Aš suprantu tą karčią, tamsią baimės srovę, kuri tekėjo po taikiu jos kasdienio gyvenimo paviršiumi, suprantu, kad ji niekada neišnyko net ir praėjus daugybei taikaus, neišskirtinio gyvenimo metų. Dabar aš suvokiu, kad ji nuolat baiminosi, jog kažkas ketina ateiti ir ją nužudyti. Ir ji turėjo rimtą priežastį taip manyti.
_____________
Nerimastis EN6
Kai vaikystėje rodydavau užgaidas, priešgyniaudavau ar šiaip blogai elgdavausi, motina man priekaištaudavo, sakydama „Vieną dieną kas nors ateis ir užmuš mane, tada pasigailėsi“ arba „Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir nušluos mane – kaip tau tai patiks?“, arba „Pabusi vieną rytą ir manęs nebebus. Tiesiog išnyksiu. Pamatysi.“
Keista, bet būdamas jaunas neimi tokių replikų už gryną pinigą. Tačiau dabar, atsigręždama į tos karštos nesibaigiančios 1976-ųjų vasaros įvykius, tos vasaros, kai Anglija žiopčiodama sverdėjo priblokšta nenuslūgstančio karščio, dabar suprantu, apie ką kalbėjo motina, suprantu, kokia nuožmi baimės srovė tekėjo po jos ramaus kasdienio gyvenimo paviršium, kad ji jos nepaliko net po daugelio ramaus, neišsiskiriančio gyvenimo metų. Dabar suvokiu, kad ji visada bijojo, jog kas nors ateis ir nužudys ją. Ir ji tam turėjo pagrindo.
____________
EN7
Kai vaikystėje būdavau nesuvaldomas, kaprizingas ir apskritai blogai elgdavausi, mano mama priekaištaudavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, o tada tu gailėsies“ arba „Jie atsiras iš niekur ir pradangins mane – kaip tau tai patiktų?“, arba „Vieną rytą tu atsibusi ir manęs nebebus. Būsiu dingusi. Palauk ir pamatysi.“
Įdomu, jog būdamas jaunas, tu rimtai negalvoji apie šias replikas. Tačiau dabar, kai atsigręžiu į be galo karštos 1976-ųjų vasaros įvykius (tos vasaros, kada Anglija gaudydama kvapą siūbavo, svaigo nuo nesibaigiančios kaitros) aš žinau, apie ką mano motina šnekėjo: suprantu tą karčią, tamsią baimės srovę, kuri tekėjo po jos kasdienio gyvenimo ramiu paviršiumi niekad jos neapleisdama, net ir po taikaus, neišskirtinio gyvenimo metų. Dabar aš suvokiu, kad ji visada bijojo, jog kažkas ateis ir nužudys ją. Ir ji tam turėjo gerą priežastį.
_____________
EN8
Kai aš buvau vaikas ir rodžiau savo kaprizus bei užsispyrimą,arba apskritai blogai elgiausi, mano mama įprastai man priekaištaudavo sakydama: „ Vieną dieną kasnors ateis ir nužudys mane, o tada tu pasigailėsi“ arba „ Jie pasirodys iš dangaus ir pačiups mane-ar tau tai patiks?“, arba „ Vieną rytą tu prabusi ,o manęs nebebus. Būsiu išnykusi. Pagyvensi- pamatysi“.
Tai neįprasta, tačiau kai esi jaunas apie tokias pastabas tu rimtai negalvoji.
Tik dabar- kai aš atsigręžiu į tos užsitęsusios, karštos 1976 metų vasaros įvykius, tos vasaros kai Anglija, gaudydama orą, sverdėjo slegiama nesibaigiančio karščio-dabar aš žinau apie ką kalbėjo mano mama: aš suprantu,kad ta sunkiai pakeliamos, nesuprantamos baimės srovė,kuri plūdo po jos kasdienio gyvenimo ramiu paviršiumi-kaip ji neapleido jos net po taikaus ir nepriekaištingo gyvenimo metų. Dabar aš suvokiu, kad ji buvo amžinai išsigandusi, jog kažkas ruošėsi ateiti ir nužudyti ją. Ir ji turėjo priežastį.
_____________
EN9
Vaikystėje, kai būdavau irzlus, kaprizingas ir šiaip blogai elgdavausi, motina man priekaištaudavo: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, o tada tu pasigailėsi”; arba „Staiga, kai visai nelauksi, jie pasirodys ir pagrobs mane – kaip tau patiktų?”; arba „Vieną rytą prabusi, o manęs nebebus. Aš būsiu dingusi. Pamatysi.”
Keista, bet rimtai apie tokias pastabas negalvoji, kai esi jaunas. Bet dabar, kai prisimenu tos nesibaigiančios, karštos 1976 metų vasaros įvykius, kai Anglija svirduliavo dusdama, priblokšta begalinės kaitros – dabar žinau, ką motina turėjo galvoje. Suprantu, kad aitri, tamsi baimės srovė, tekanti po jos kasdieniško gyvenimo ramiu paviršiumi, niekada nepaliko jos ramybėje, net po ilgų metų, nugyventų tyliai ir paprastai. Dabar suvokiu – ji visada bijojo, kad kažkas ateis ir ją nužudys. Tam ji turėjo rimtą pagrindą.
_____________
Be poilsio (Nepailstančioji, neramioji, nerami siela) EN10
Kai dar buvau vaikas ir rodydavau savo kaprizus, priešgyniaudavau ir, apskritai, blogai elgdavausi, mama priekaištaudama man vis kartodavo: „Viena diena kas nors ateis ir nužudys mane ir tada tu gailėsies“ arba „Jie nukris kaip iš giedro dangaus ir manęs nebeliks“, arba „Vieną rytą atsikelsi ir neberasi manęs. Nebėra. Pamatysi, taip ir bus“.
Skambėjo keistai, bet kai esi vaikas per daug rimtai apie tokius žodžius nesusimąstai. Tačiau dabar, kai prieš akis iškyla visa, kas įvyko tą, nesibaigiančią 1976-ųjų vasarą, vasarą, kai Anglija trokšte troško, slegiama nepaliaujamo karščio, žinau, apie ką ji kalbėjo. Dabar aš suprantu tą nuolatos jos ramų gyvenimą temdžiusį gilios baimės debesį, kuris nepasitraukė netgi po daugelio metų gyvento ramaus, įprastinio, dėmesio nepatraukiančio gyvenimo. Suprantu, ji visuomet bijojo, kad kažkas ateis ir ją nužudys. Tam ji turėjo priežastį.
____________
Nerimstanti siela EN11
Kai vaikystėje pradėdavau ožiuotis, priešgyniauti ar apskritai blogai elgtis, mama man priekaištaudavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys. Tada tu pasigailėsi.“; arba: „Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir pradangins mane. Pažiūrėsim, kaip tau tai patiks.“; arba: „Vieną rytą pabudusi manęs neberasi. Pranyksiu kaip dūmas. Palauk ir pamatysi.“
Keista, bet būdama jauna šiems žodžiams neteikiau daug reikšmės. Tačiau dabar – galvodama apie tos begalinio karščio alinamos 1976 metų vasaros įvykius, apie tą vasarą, kai visa Anglija, priblokšta nesibaigiančios karščio bangos, žiopčiodama sverdėjo ir gaudė orą – dabar aš žinau, apie ką kalbėjo mano mama. Dabar aš suprantu tą karčiai niūrų baimės šešėlį, temdžiusį jos ramią kasdienybę ir kaip ta baimė niekad jos neapleido, net po daugybės tykaus ir nepriekaištingo gyvenimo metų. Dabar suprantu, kad ji visuomet baiminosi, jog kas nors ateis ir ją nužudys. Ir tam ji turėjo gerą priežastį.
_____________
EN12
Kai vaikystėje ko nors užsigeisdavau, dėl kažko užsispirdavau ar tiesiog blogai elgdavausi, motina mane subardavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys, ir tuomet tu labai liūdėsi“, arba „Jie pasirodys netikėtai ir mane pagrobs – ar tu to norėtum?“, arba „Vieną rytą tu atsibusi, ir manęs nebebus. Aš išnyksiu. Tu tik palauk“.
Įdomu, bet, kol esi jaunas, į tokias pastabas nekreipi dėmesio. Tačiau dabar – kai prisimenu, kas įvyko 1976-ųjų metų vasarą, tą nesibaigiančią, karštą vasarą, per kurią visa Anglija svirduliavo, bandydama įkvėpti, pakirsta nesibaigiančio karščio, - dabar aš suprantu, apie ką kalbėjo mano motina. Suprantu, kad iš pirmo žvilgsnio ramų jos gyvenimą išvagojusi karstelėjusi tamsi baimės srovė niekuomet neišseko, netgi po daugelio metų ramaus, nepriekaištingo gyvenimo. Dabar suvokiu, kad ji visąlaik bijojo, jog kas nors pasirodys ir ją nužudys. O taip manyti buvo pagrindo.
______________
EN13
Vaikystėje, kai suirzdavau, priešgynaudavau ar apskritai elgdavausi netinkamai, motina man dažnai priekaištaudavo sakydama: „Vieną dieną ateis kas nors ir nužudys mane, ir tada tu pasigailėsi“, arba „Pasirodys kas kaip perkūnas iš giedro dangaus ir išsineš mane – kaip tau tai patiks?“; arba: „Vieną rytą pabusi ir manęs neberasi. Niekur. Palauk, pamatysi.“
Deja, kol esi jaunas, tokių žodžių rimtai nesidedi galvon. Bet dabar – kai mintimis grįžtu į tuos varginančiai karštos 1976-ųjų vasaros įvykius, vasaros, kai Anglija zujo gaudydama kvapą, ir žmonės kaip lapai krito nuo begalinio karščio – dabar jau žinau, ką mano motina turėjo galvoje: aš pajutau pražūtingąją baimės srovę, kuri tekėjo po lygiu motinos kasdienybės paviršiumi, – ir netgi po ilgų, bene tobulos ramybės metų tas jausmas nė akimirką nebuvo jos apleidęs. Dabar suvokiu, jog ji nuolat nerimavo esą kažkas ruošiasi ateiti ir nužudyti ją. Ir tam ji turėjo svarią priežastį.
_____________
EN14
Kai vaikystėje būdavau irzli, priešgyniaudavau ir tiesiog negražiai elgdavausi, mama mane bardavo tokiais žodžiais: „ Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys, o tada tu gailėsies“; arba „ Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir akimirksniu mane pagrobs – kaip tau tai patiktų?“; arba „Vieną rytą atsikelsi, o manęs nebebus. Pradingsiu . Palauk ir pamatysi.“
Keista, bet jaunystėje apie tokius žodžius rimtai nesusimąstai. Bet dabar, kai prisimenu tos nesibaigiančios karštos 1976-ųjų vasaros įvykius, tos vasaros, kai Anglija, begalinės kaitros trinktelėta, gaudydama orą, atatupsta susvirduliavo, dabar aš žinau, ką mama turėjo galvoje: aš suprantu tą karčią tamsią baimės srovę, tekėjusią po nesudrumstu jos niekuo neišsiskiriančio gyvenimo paviršiumi, ir kaip ši niekad nepaliko mamos net ir po daugelio ramiai ir nepriekaištingai nugyventų metų. Dabar aš suprantu - ji visada bijojo, kad kas nors ketina ateiti ir ją nužudyti. Ir ta baimė nebuvo be pagrindo.
____________
EN15
Kai būdamas vaikas, nerūpestingos vaikystės šėlionių vedinas, parodydavau ragelius, mane pasiekdavo priekaištingas mamos balsas: „Vieną dieną jie mane nužudys. Tu gailėsies“, „Jie nukris lyg iš dangaus ir nušluos mane nuo šios žemės paviršiaus. Ar tau tai patiks?“, „Atsibusi ryte, o manęs jau nebus. Būsiu dingusi amžiams“.
Tada tie priekaištai man reiškė ne daugiau nei įspėjimą gražiai elgtis. Dabar, kai žvelgiu į tą, regis, niekada nesibaigsiančią 1976-ųjų metų vasarą, kai Anglija troško ir linko prie žemės, beprotiškų karščių alinama, suprantu savo motinos žodžių prasmę. Regis, matau tą tamsią karčią vidinę baimę, kurioje ji gyveno, paslėpusi ją po ramaus, nepriekaištingo gyvenimo kauke. Ji bijojo būti nužudyta ir ne be reikalo.
_____________
EN16
Kai aš buvau mažas kaprizingas, užsispyręs ir toli gražu nepasižymintis geru elgesiu vaikas, motina man nuolat priekaištaudavo skydama: „Vieną gražią dieną kas nors ateis ir nužudys mane, ir tu gailėsis,“ arba „Dar palauk, jie netikėtai pasirodys ir pačiups mane – ką tu tada pasakysi?“, arba „Pabusi vieną rytą ir nerasi mamos. Manęs nebebus. Aš pradingsiu. Pamatysi.“
Kaip nekeista, vaikams tokios pastabos neatrodo rimtos. Bet dabar, kai aš žvelgiu praeitin, į tos nesibaigiančios kaitrios tūkstantis devynišimtai septyniasdešimt šeštųjų vasaros įviykius – tos vasaros, kai Anglija gaudydama orą merdėjo nukirsta alinančio karščio – aš žinau, apie ką kalbėjo mama. Aš jaučiu tą ją užvadžiusį slogų bamės jausmą, kuris it požeminė srovė tekėjo po jos ramaus gyvenimo paviršiumi – kaip tas jausmas nepaliaujamai lydėjo ją visus taikius ir gražius jos gyvenimo metus. Aš dabar suprantu, ji visada bijojo kažko, kas ketino ateiti ir ją nužudyti. Neveltui.
____________
Nenustygstantis EN17
Vaikystėje, kai būdavau irzlus ir užsispyręs, ir apskritai, kai netinkamai elgdavausi, motina dažnai man priekaištaudavo: „Vieną dieną ateis kas nors ir nužudys mane, o tada tu gailėsiesi“ arba „Jie pasirodys iš dangaus ir pagrobs mane. Ar tu šito nori?“, arba „Kartą rytmetį tu pabusi, o aš būsiu išėjusi, dingusi. Palauk tu, pamatysi“.
Kad ir kaip keista, bet rimtai neimi į galvą šių pastabų, kol esi jaunas. O dabar, kai atsigręžiu į begaliniai karštos 1976-ųjų vasaros įvykius, kai tąkart vasarą Anglija svirduliavo, gaudydama orą, ir buvo parblokšta nesibaigiančio karščio, jau žinau, apie ką kalbėdavo mano motina. Imu suprasti, kaip ta nuožmi ir tamsi baimės srovė, tekėjusi po taikiu kasdienybės sluoksniu, nepaliko jos niekada, net ir po daugelio ramaus ir nepriekaištingo gyvenimo metų. Dabar jau suvokiu, ji visada bijojo, kad kažkas ateis ir nužudys ją. Ir ji turėjo tam pagrindą.
___________
EN18
Kai būdama vaiku elgiausi užgaidžiai, kaprizingai ar neklausydavau šiaip, išgirsdavau tokius mamos priekaištus: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, o tu gailėsies“ arba „Jie nusileis iš dangaus ir pagrobs mane – ar tu to norėtum?“, arba dar – „Vieną dieną atsikėlusi manęs nerasi. Manęs nebebus. Palauk ir pamatysi.“
Keista, kai esi maža, į tokias kalbas nekreipi dėmesio. Bet dabar, žvelgdama į tuos nepakenčiamai karštos 1976-ųjų metų vasaros įvykius – vasaros, kai visa Anglija merdėjo gaudydama kvapą ir prislėgta nepakeliamo karščio, dabar suprantu, apie ką kalbėjo mama: suprantu, kad po ramiu jos įprasto gyvenimo paviršiumi sruveno labai tamsi baimės tėkmė, nenustojusi plūsti net ir po daugelio ramiai, nepriekaištingai nugyventų metų. Dabar suvokiu, kad ji visąlaik bijojo tų, kurie turėjo ateiti ir nužudyti ją. Ir ne bereikalo.
__________
EN19
Kai būdamas vaikas imdavau aikštytis, priešgyniauti ar šiaip elgdavausi netinkamai, motina mane sudrausdavo: „Vieną gražią dieną kas nors ateis ir užmuš mane, o tada tu gailėsies“ arba „Jie išdygs tarsi iš po žemių ir pasičiups mane – tau tai patiktų?“, arba „Vieną rytą atsibusi, o manęs nebebus. Būsiu dingusi. Tik palauk ir pamatysi.“
Keista, kol esi jaunas, tokiems žodžiams neteiki reikšmės. Bet dabar – kai atminty iškyla tos karštos, rodos niekada nepasibaigsiančios 1976-ųjų vasaros įvykiai, tos vasaros, kai visa Anglija svirduliavo gaudydama kvapą, parblokšta nepaliaujamos kaitros – dabar aš žinau apie ką kalbėjo mano motina: matau tą nuožmų, tamsų baimės srautą, sūkuriuojantį po ramiu jos paprasto gyvenimo paviršiumi – kaip toji niekuomet neapleido jos net po tiek tykaus, niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metų. Dabar suvokiu, jog ji nuolat baiminosi, kad kažkas ateis jos nužudyti. Ir ne be pagrindo.
____________
EN20
Vaikystėje buvau ūmi, maištinga ir apskritai nepasižymėjau geru elgesiu, todėl motina dažnai man priekaištaudavo: „Vieną dieną ateis kas nors ir nužudys mane, tada tu gailėsies“ arba „O jei jie išdygs tiesiog iš niekur ir pasičiups mane, ką?“, arba „Atsibusi vieną rytą, o manęs nebus. Dingsiu. Pamatysi, taip ir bus“.
Tačiau, kai esi jaunas, nekreipi dėmesio į tokias kalbas. O kai šiandien prisimenu tą alinančią 1976-ųjų vasarą – vasarą, kai pakirsta nesibaigiančio karščio visa Anglija sverdėjo trokšdama ir gaudydama orą, suprantu, apie ką tuomet kalbėjo mano motina. Iš pažiūros ramus ir įprastas jos gyvenimas slėpė kunkuliuojantį geliančios baimės, kuri ją buvo apėmusi visus tuos neišsiskiriančio gyvenimo metus, srautą. Dabar suprantu, kad ji iš tiesų baiminosi, jog kas nors ateis ir ją nužudys. O taip galvoti priežasčių buvo.
_____________
EN21
Kai būdama mergaitė ožiuodavausi, priešgyniaudavau ir apskritai blogai elgdavausi, motina peikdavo mane sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, tada gailėsies“, „Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir nušvilps mane – kaip tai tau patiktų?“ arba „Pabusi vieną rytą, o aš dingusi. Išnykusi. Tada lauksi nesulauksi.“
Keista, jauna būdama rimtai negalvoji apie tokias pastabas. Tačiau dabar, atsigręžusi į tos nepakeliamai karštos 1976 metų vasaros įvykius, į aną vasarą, kai Anglija sverdėjo, gaudydama kvapą, pakirsta nesibaigiančios kaitros, žinau, apie ką kalbėjo mano motina. Aš nutuokiu apie tą karčią tamsią baimės srovę, tekėjusią po ramiu jos įprasto gyvenimo paviršiumi, – apie tai, kodėl ta baimė jos niekada nepaliko, taikiai, nepriekaištingai pragyvenusią metų metus. Dabar suprantu – ji visada būgštavo, kad kas nors rengiasi ateiti ir ją nužudyti. Ir ji turėjo tam rimtą pagrindą.
___________
EN22
Kai buvau vaikas, nesuvaldomas ir kaprizingas, kitaip sakant, negeras, motina man visada priekaištaudama sakydavo: „vieną dieną ateis kas nors ir nužudys mane, tada tu gailėsiesi“ arba „jie atsiras kaip iš giedro dangaus ir pačiups mane – ar tau patiktų?“, arba „vieną rytą atsikelsi ir manęs jau nerasi. Būsiu dingusi, pamatysi“.
Keista, bet jauni būdami niekada rimtai nesusimąstome girdėdami tokius žodžius. Dabar, kai mintimis grįžtu į praeitį ir prisimenu tos nesibaigiančios 1976 metų vasaros įvykius, kada Anglija traukėsi gaudydama orą, priblokšta nuo nesibaigiančių karščių – dabar aš suprantu, apie ką motina tada kalbėjo; suprantu tą persmelkiančią juodą baimę, kuri tvyrojo jos kasdieniniame gyvenime ir niekada jos neapleido, net ir po daugelio metų ramaus ir nepriekaištingo gyvenimo. Tik dabar suvokiau jos nuolatinį nerimą, kad kažkas ateis ir sunaikins ją. Jos baimė buvo pagrįsta.
___________
EN23
Vaikystėje, kai ožiuodavausi, užsispirdavau ar tiesiog blogai elgdavausi, mama man atkirsdavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys, o jau tuomet tau manęs bus gaila“; arba: „Jie atsiras lyg žaibas iš giedro dangaus ir nugvelbs mane – kaip tau tai patiktų?“; arba: „Atsikelsi vieną rytą ir neberasi manęs. Pradingsiu. Palauk ir pamatysi.“
Keista, tačiau, kai esi jauna, į tokias replikas nelabai kreipi dėmesio. Tačiau dabar – kai prisimenu tą alinančiai karštą 1976-ųjų vasarą, kada Anglija, nustekenta nesiliaujančios kaitros, tiesiog gviešėsi kiekvieno gaivaus oro gurkšnio – dabar žinau apie ką kalbėjo mano mama. Suvokiu tą karčią juodą baimės srovę tekėjusią po ramaus kasdienio gyvenimo paviršiumi, nepalikusią jos ramybėje net po daugelio taikių ir niekuo neišsiskiriančių gyvenimo metų. Dabar suprantu, jog ji gyveno pastovioje baimėje, kad kažkas ateis ir ją nužudys. Ir tam ji turėjo gerą priežastį.
____________
EN24
Kai buvau vaikas ir pradėdavau ožiuotis, priešgyniauti ar šiaip blogai elgdavausi, mano motina bardavo mane sakydama: „vieną dieną kas nors ateis ir užmuš mane, o tada gailėsies“ arba: „ jie ateis netikėtai, pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus, ir išsives mane – tau tai patiktų?“ arba: „atsikelsi vieną rytą ir manęs nebus. Išnyksiu. Palauk ir pamatysi. “
Keista, bet būdamas mažas į tokius žodžius rimtai nežiūri. Bet dabar, prisimindamas tą nepakeliamai karštą 1976-ųjų metų vasarą, vasarą kai visa Anglija priblokšta nesiliaujančių karščių, svaigdama gaudė orą, suprantu apie ką motina kalbėjo – suprantu, kad po jos kasdienio gyvenimo šydu plūdo geliančiai tamsi baimės srovė, suprantu, kad toji srovė niekad, net po daugybės ramaus ir nepriekaištingo gyvenimo metų, jos neapleido. Dabar man aišku, kad ji baiminosi, jog kas nors ateisiąs ir nužudysiąs ją. Tam ji turėjo svarią priežastį.
_____________
Nenustygstantis vietoje EN25
Kai buvau vaikas ir imdavau ožiuotis ar apskritai blogai elgtis, mano mama priekaištaudavo man sakydama: “Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, ir tada tu gailėsies“, - arba: “Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir išsives mane – kaip tau tai patiktų?“, - arba: „Vieną rytą prabusi ir neberasi manęs. Aš būsiu dingus. Tik palauk ir pamatysi.“
Keista, bet kai esi jaunas, kažkodėl nepriimi šių žodžių rimtai. Tačiau dabar, prisimindamas tą 1976-ųjų niekaip nesibaigiančią vasarą, kai nuo karščio apgirtusi Anglija svirduliavo gaudydama orą, ir tos vasaros įvykius, dabar aš žinau, apie ką kalbėjo mano motina. Aš suprantu tą nepaaiškinamą baimės jausmą, kuris slėpėsi po ramiu jos įprasto gyvenimo paviršiumi, suprantu, kad net po daugelio taikaus ir niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metų, šis jaumas taip jos ir nepaliko. Dabar aš suvokiu, kad ji visą laiką bijojo, kad kas nors ateis ir nužudys ją. Ir ji turėjo tam neblogą pagrindą.
______________
EN26
Kai buvau vaikas – užgaidus, priešgyna ir dažniausiai elgdavausi netinkamai, motina man priekaištaudavo: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys – tada gailėsies“ ar „Jie išnirs netikėtai ir pačiups mane – kaip tada jausies?“ arba „Vieną rytą nubusi ir manęs neberasi. Tiesiog pradingsiu. Palauk – pamatysi.“
Keista, tačiau būdamas mažas tokių pastabų neimi už gryną pinigą. O dabar – kai menu niekaip nesibaigiančios tvankios 1976-ųjų vasaros įvykius, tos vasaros, kai Anglija, gaivelėdamasi nuo nesiliaujančio karščio, tiesiog sverdėjo vos gaudydama kvapą, – dabar žinau, ką motina norėjo pasakyti: suvokiu tą geliamai tamsią baimės tėkmę, srūvančią po taikiu kasdienio gyvenimo paviršiumi, – kaip tai jos niekada neapleido, net praslinkus daugybei romaus, nepriekaištingo gyvenimo metų. Tik dabar suvokiu, kad ji nuolat bijojo, jog kas nors ateis ir ją nužudys. Ir, matyt, ne be reikalo.
_______________
EN27
Kai būdamas vaikas ožiuodavausi, priešgyniaudavau ar šiaip blogai elgdavausi, motina sudrausdavo mane, sakydama: “Vieną dieną kas nors ateis ir mane nužudys – tada gailėsiesi, kad taip elgeisi”; arba: “Jie nukris kaip iš dangaus ir nusineš mane – ar to norėtum?”; arba: “Vieną rytą atsibusi, o aš būsiu dingusi. Pamatysi.”
Kol esi jaunas, tokioms keistoms užuominoms neteiki didelės reikšmės. Tačiau dabar – kada prisimenu įvykius tos nesibaigiančios 1976-ųjų vasaros, kai Anglija, svaigdama ir gaudydama orą šlitinėjo, apkvaišinta begalinės kaitros – dabar aš suprantu, ką motina turėjo galvoje; jaučiu tą tamsiausios baimės srovę, netgi po daugelio metų ramaus ir neypatingo gyvenimo nenutrūkstamai tekėjusią po tykiu jos kasdienybės paviršiumi. Dabar suprantu, kad ji nuolat bijojo, jog kas nors ateis ir ją nužudys. Ir ji turėjo tam pagrindą.
_____________
EN28
Kai mažas būdavau užsispyręs ir kaprizingas, ar šiaip blogai elgdavausi, mano motina priekaištaudavo sakydama: „Vieną kartą kažkas ateis ir užmuš mane – tuomet tu gailėsiesi“, „Jie lyg iš dangaus nukris ir pasičiups mane – kaip tada tu jausiesi?“ arba „Vieną rytą atsibusi ir manęs nebebus. Išnyksiu kaip dūmas. Tada tu pamatysi“.
Keista, bet, kai esi jaunas – rimtai negalvoji apie pasakytus žodžius. Tačiau dabar, kai žvelgiu, rodos, į niekada nesibaigsiančią 1976-ųjų vasarą, tą vasarą, kada Anglija sverdėjo gaudydama orą, lyg apgirtusi nuo nesibaigiančio karščio – dabar aš žinau, apie ką mano motina šnekėjo. Aš supratau, kad jos įprastą ir ramų gyvenimą nuolat temdydavo kartus baimės šešėlis, kuris jos niekada, net ir po daugelio ramių ir niekuo neišsiskirančių metų, neapleido. Dabar supratau: ji nuolatos bijojo, kad kažkas ruošiasi ją nužudyti. Tam ji turėjo rimtą priežastį.
______________
EN29
Kai būdamas vaikas imdavau ožiuotis, priešgyniauti ir šiaip jau elgdavausi neklusniai, pyktelėjusi motina mane gąsdindavo: „Vieną gražią dieną ateis piktas dėdė ir užmuš mane, tada žinosi“, „Jie užgrius tarsi perkūnas iš giedro dangaus ir pagrobs mane – ar to nori?“ arba „Vieną rytą nubusi, o manęs nebėra. Visiškai. Palauk, pamatysi“.
Keista, bet kol esi mažas, tokių pasakymų neimi į širdį. Tačiau dabar, prisiminęs, kas dėjosi tą užsitęsusią ir karštą 1976-ųjų vasarą – kai visa Anglija, iškamuota nesibaigiančių karščių, leipėjo ir laukė gaivesnio oro gūsio, – suprantu mano motinos žodžius: suvokiu, kokią gūdžią baimę savyje slėpė jos išoriškai ramus kasdienis gyvenimas. Ši baimė jos neapleido ir po daugybės tylaus ir niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metų. Dabar žinau, kad ją nuolat gąsdino mintis žūti nuo įsibrovėlio rankos. Ir bijojo ji ne be reikalo.
_____________
EN30
Kai būdama vaikas ožiuodavausi, priešgyniaudavau ar tiesiog blogai elgdavausi, mama man priekaištaudavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir mane nugalabys. Tada tu pasigailėsi“; arba „Jie išdygs lyg iš niekur ir pačiups mane – kaip tau tai patiktų?“; o kartais „Vieną rytą pabusi, bet manęs nebebus. Išnyksiu. Tik palauk ir pamatysi.“
Keista, kad jaunas būdamas į panašias pastabas nežiūri rimtai. Tačiau dabar – prisimindama tos karštos, nepakenčiamai ilgos 1976 metų vasaros įvykius, vasaros, kai visa Anglija svaigo neatgaudama kvapo, pritrenkta niekaip nesibaigiančios kaitros – dabar jau žinau, apie ką kalbėjo mama: suprantu tą tamsų, kartų baimės srautą, plūstantį po lygiu kasdieninio gyvenimo paviršiumi – kaip jis niekada, net po daugybės paprasto, ramaus gyvenimo metų, jos nepaliko. Dabar matau, kad mama iš tiesų visą laiką bijojo, jog kažkas ateis ir ją nužudys. O bijojo ji neveltui.
_____________
EN31
Kai buvau kaprizinga, nuolat priešgyniaujanti ir dažniausiai besielgianti blogai maža mergaitė, mama mane bardavo sakydama: „Ateis diena, kai kas nors ateis ir mane nužudys – tada tu gailėsies, kad taip elgeisi“ arba: „Jie ateis nelauktai – kaip griaustinis iš giedro dangaus – ir mane pagrobs akimirksniu – ką tada darysi?“, arba: „Vieną rytą pabusi, o manęs nebebus. Būsiu dingusi. Pamatysi“.
Gal ir keista, bet kol esame jauni, nekreipiame per daug dėmesio į tokius perspėjimus. Tačiau dabar, kai prisimenu tos 1976-ųjų metų karštos, užsitęsusios vasaros įvykius – vasaros, kai Anglijoje žmonės svirduliavo ir gaudydami kvapą alpo nuo nesibaigiančios kaitros – suprantu, ką tada man norėjo pasakyti mama; dabar suprantu, kokia šiurpios ir geliančios baimės banga buvo užliejusi mamos sielą, nors jos gyvenimas atrodė ramus ir tekėjo įprasta vaga – ir tas jausmas jos neapleido net po daugelio ramiai ir paprastai nugyventų metų. Dabar aš suprantu, kad ji visada bijojo, jog kas nors tikrai ateis ir ją nužudys. Ji to bijojo ne šiaip sau.
_____________
EN32
Vaikystėje, kai būdavau irzli, priešgyniaudavau ir neklausydavau, mano motina man priekaištaudavo sakydama: „Vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, tuomet tu pasigailėsi“; arba „Jie išdygs netikėtai ir pagrobs mane – kaip tada jausiesi?“; arba „Vieną rytą atsibudusi manęs neberasi. Išnyksiu. Palauk, pamatysi“.
Keista, bet vaikystėje rimtai nesusimąstai apie tokių žodžių prasmę. Dabar, prisimindama tos alinančiai karštos 1976-ųjų vasaros įvykius, vasaros, kai Anglija svaigo, dusdama, parblokšta nesibaigiančios kaitros, aš suprantu apie ką kalbėjo mano motina: jaučiu tą nuožmią ir tamsią baimės srovę vinguriuojančią po jos ramios kasdienybės paviršiumi, kaip ši srovė neatsitraukė nuo motinos net po nepriekaištingai ramių metų. Dabar aš suvokiu, kad ji visą laiką baiminosi, jog kažkas rengiasi ateiti jos nužudyti. Tam motina turėjo svarią priežastį.
___________
EN33
Vaikystėje, kai būdavau kaprizingas ir nepaklusnus, ar šiaip blogai elgdavausi, paprastai mano motina priekaištaudavo man sakydama: “Vieną gražią dieną kas nors ims ir nužudys mane, tada tu pasigailėsi”; arba: “Jie išdygs kaip perkūnas iš giedro dangaus ir pasičiups mane – ar šito norėtum?”; arba: “Kokį rytą tu pabusi, o aš būsiu dingusi. Išnykusi. Palauk, ir pamatysi”.
Keista, bet tokių kalbų nevertini rimtai, kai esi jaunas. Tačiau dabar – prisimindamas įvykius tos be galo karštos 1976-ųjų vasaros, kada Anglija svirduliavo, gaudė kvapą, alpėjo nuo nesibaigiančios kaitros – dabar suprantu, apie ką kalbėjo mano motina: aš pažįstu tą juodžiausią baimės tėkmę, sruvenusią po nedrumsčiamu jos įprasto gyvenimo paviršiumi ir per visus ramaus, eilinio gyvenimo metus niekada jos neapleidusią. Dabar suvokiu, kad ji nuolat bijojo, jog kažkas ateis ir nužudys ją. Ir turėjo tam rimtą priežastį.
____________
Nenurimstantis EN34
Vaikas būdamas, pasižymėjau kaip kaprizingas, priešgyna ir apsritai blogo elgesio, ir mano mama priekaištaudavo man sakydama: „vieną dieną kas nors ateis ir nužudys mane, štai tuomet tu gailėsiesi“, arba „jeigu jie išnirtų iš jūros ir pasičiuptų mane – kaip tau tai patiktų?“ arba dar: „vieną rytą nubusi, o manęs nebebus. Būsiu išnykusi. Palauk, ir pamatysi, kad taip ir bus“.
Tai neiprasta, bet kol esi jaunas, apie tuos pasakymus pernelyg rimtai nesusimąstai. Bet dabar – kai atsigręžiu į tos nepabaigiamai karštos 1976-ūjų vasaros įvykius, tos vasaros, kai visa Anglija svirduliavo, godžiai ieškojo gaivaus oro gurkšnio ir alpėjo nuo niekaip nesibaigiančios kaitros – dabar aš suvokiu, apie ką mano mama tuomet kalbėjo. Aš žinau, kokia yra toji tamsi karstelėjusios baimės srovė, kuri tėkėjo po ramiu jos paprasto pasaulio paviršiumi, ir žinau, kad ji niekuomet nepaliko mamos, netgi po ilgų taikingo, nepriekaištingo jos gyvenimo metų. Dabar aš suprantu, kad ji visuomet baiminosi, kad kas nors gali tiesiog ateiti ir nužudyti ją. Ir ji tam turėjo pagrindą.
____________
EN35
Vaikystėje, kai imdavau ožiuotis ir priešgyniauti arba šiaip netinkamai elgtis, mama priekaištaudama sakydavo: „Vieną sykį kas nors ateis ir užmuš mane, tada tu pasigailėsi“; arba, „Jie pasirodys, kaip debesis iš giedro dangaus ir nusvies mane – ar to norėtum?“; arba taip, „Prabusi vieną rytą, o manęs – nebėr. Tarsi skradžiai prasmegsiu. Palauk – pamatysi.‘‘
Keista, bet kol esi jaunas, į tokias kalbas nesigilini.
Tačiau dabar- kai žvelgiu į praeitį, į varginančiai ilgos ir karštos 1976 metų vasaros įvykius, į tą vasarą, kai, nepaliaujamos kaitros nualinta, Anglija leipo gaudydama kvapą - dabar aš žinau, apie ką tuomet kalbėjo mano mama: suprantu, koks tamsus, kraują stingdantis baimės šleifas drumstė iš pažiūros saugią jos kasdienybę - ir kad ji, toji baimė, niekuomet neapleido, net ir po daugelio ramių ir nepriekaištingų gyvenimo metų. Dabar aš žinau - ji visuomet bijojo, kad kažkas ateis ir nužudys ją . Ir nebe rimtos priežasties.
____________
EN36
Vaikystėje, kai rodydavau kaprizus ir spyriodavausi, ir apskritai blogai elgdavausi, mano mama priekaištaudavo man sakydama: „Vieną dieną ateis kas nors manęs nužudyti, tada tu pasigailėsi“; arba: „Jie pasirodys kaip perkūnas iš giedro dangaus ir pačiups mane. Tau tai labai patiks?“; arba: „Vieną rytą atsibusi, o aš būsiu dingusi. Išnykusi. Pagyvensi, pamatysi“.
Keista, bet kai esi jauna, šių pastabų nepriimi rimtai. Tačiau dabar – permąstydama, kas įvyko tą karštą, be galo ilgą 1976-ųjų vasarą, tą vasarą, kai Anglija sverdėjo gaudydama kvapą, pakirsta nesibaigiančio karščio, – dabar žinau, apie ką kalbėjo mano mama: įsivaizduoju tą geliančią, tamsią baimės srovę, tekančią po tykiu jos niekuo neišsiskiriančio gyvenimo paviršiumi – kaip ji niekada jos neapleido, net po daugelio ramiai, nepriekaištingai pragyventų metų. Dabar man aišku, kad ji visuomet bijojo, jog kažkas ateis jos nužudyti. Tam ji turėjo rimtą pagrindą.
___________
EN37
Vaikystėje buvau užsispyrusi,kaprizinga bei visuomet blogai besielgiantii mergiūkštė. Mama dažnai man priekaištaudavo, sakydama: „Vieną dieną kas nors mane nužudys ir tu gailėsies“ arba „Jie pasirodys netikėtai ir pasičiups mane. Norėtum to?“. O kartais sakydavo, jog vieną dieną pabudusi, aš jos neberasiu. Ji dings. Man tik reikia laukti ir aš savom akim tai išvysiu.
Keista, bet būdamas jaunas nekreipi dėmesio į tokias replikas. Bet dabar, kai pagalvoji apie tai, kas vyko karštą ir nesibaigiančią 1976-ųjų vasarą, vasarą kai Anglija svirduliavo gaudydama orą, priblokšta nesibaigiančio karščio, da
