"Noriu versti" 2010. ESTŲ k. vertimai

EKSPERTĖS IŠVADOS

EST1
Abu dalyviai suprato tekstus, pirmasis vertimas yra sklandesnis, drąsesnis, kai kur gal pernelyg atsainus. Deja, tam tikri kalbiniai niuansai liko nepajausti, pvz., Puikus gyvulys – „puikus“ yra aptakus, nepatartinas šiuo atveju apibūdinimas, geriau tinka „gražus“. Mėgo išgerti – kai retai, nedaug išgeriama, originale – „mėgdavo degtinę plempti“. „Kad nuvirstų“, kai krentama iš aukščiau, originale – „imtų voliotis“ ar pan., „nepasikeltų“ nereikalingas vertėjo papildymas. „Nuvirstum kur papuola ir ...praleista „liktum drybsoti“. „Amen“ hebrajų kilmės žodis, pateisinamas tik tuo atveju, jeigu yra originale, šiuo atveju žmogaus žūtį reikėtų nusakyti atitinkamu lietuvišku posakiu. „Porą rytinio alučio“ – ne itin gerai skamba, nors ir sakoma pora alaus. „Bet tai būdavo svarbios minėtinos šventės“ – „minėtinų“ nėra originale, žodis visai nebūtinas. „Atskiras reikalas buvo Joninės“ – kas tuo norėta pasakyti? Netinka. „Kada gi daugiau normaliai pašvęsi, jei ne per Jonines?“ – žodžio „normaliai“ nėra originale, jis nereikalingas ir vertime.

EST2
Originalo tekstas gerai suprastas, tačiau vertėjas bijo atsitraukti nuo jo. „Jokia ne nuodėmė“ – rusų kalbos kalkė, kurios nėra originale. „Jei atsitiktinėje vietoje parkrenti“ – ar ne paprasčiau „griūni kur papuola“? „Susmukęs“ – čia pažodiškumas. „Ir šaukštai popiet“ sakoma tuo atveju, kai kažkas padaryta po laiko, pavėluotai, jokių būdu netaikytina žmogaus žūčiai nusakyti. Lietuvių kalboje šiam atvejui yra daugybė frazeologizmų, minint šaukštą tiktų „padėti šaukštą, pasidėjo šaukštus“. „Neįsigirtaudavo ilgam“ – reikėtų vaizdingesnio, sklandesnio posakio. „Negi rytiniai pora bokalų jau vadinasi gėrimu“ – nesklandžiai išsakyta mintis. „Žmogaus vaikas“ – pažodinis vertinys iš estų kalbos. „Tada jau aišku, pasitaikydavo, kad išgertuvės užsitęsdavo“ – trūksta sklandumo. „O su Joninėmis tai jau visai kitas reikalas“ – vertalas, reikėtų – Joninės tai jau kitas dalykas ar pan. „Tačiau Joninės, taigi pati didžiausia estų tautos šventė“ – Tačiau, taigi – netinkamas stilius.

Išvada: abiem dalyviams linkiu daugiau draugauti su LKŽ, ieškoti tinkamų frazeologinių posakių, kurių mūsų kalba ypač gausi, taip pat daugiau gyvumo, natūralumo, žodžiu, stengtis versti taip, kad skaitytojui kūrinys atrodytų lyg parašytas lietuvių kalba.
Sėkmės!

Danutė Sirijos Giraitė
_________________

ORIGINALAS

VERTIMAI

 EST1

Andrusas Kivirehkas (Andrus Kivirähk)
Puikus gyvulys

     Šiaip Tarmo buvo šaunus vyras, tik mėgo išgerti. Bet negi suaugusiam vyrui tai kokia nuodėmė, jei moki protingai taurelę kilnoti? O Tarmo dažniausiai mokėdavo, jis niekada neprisigerdavo tiek, kad nuvirstų kur buvęs ir nebepasikeltų. Pasigėrus taip nuvirsti pavojinga, ypač žiemą, tada gali mirtinai sušalti. Bet ir vasarą ne kas, jei nuvirstum kur papuola. Pažinojo Tarmo vieną tokį vyrą, kuris šitaip nulūžo netinkamoj vietoj. Užmigo tiesiog ant kelio, o naktį tamsoje sunkvežimis jį pervažiavo skersai, ir amen. Pačiam Tarmo tokių bėdų nekildavo – jis net gerai paėmęs sugebėdavo paršlitiniuoti namo.
     Turėjo Tarmo ir kitą gerą savybę – jis niekada neįsismagindavo gerti be paliovos. Vakare išgerdavo, bet ryte vėl kibdavo į darbus. Sveikatą, tiesa, pataisydavo, bet argi porą rytinio alučio pavadinsi gėrimu? Tai paprasčiausias kūno sustiprinimas. Alus juk skysta duona, o kiekvienas žmogus turi teisę rytais burnon duonos įsimesti.
     Kartais, kai pasitaikydavo didesnė šventė, gimtadienis ar nepriklausomybės minėjimas, šventimai, žinoma, užsitęsdavo po kelias dienas. Bet tai būdavo svarbios minėtinos šventės, kurių tiesiog negalėjai nešvęsti. Atskiras reikalas buvo Joninės. Tada Tarmo ištisą savaitę neišsiblaivydavo, nes juk Joninės didžiausia estų šventė ir vasaros vidurys. Kadagi daugiau normaliai pašvęsi, jei ne per Jonines?

EST2

Andrus Kivirähk (Andrusas Kiviriahkas)
Gražus gyvulys

Šiaip Tarmas buvo geras vyras, tik mėgo degtinę gerti. Nors tikram vyrui tai juk jokia ne nuodėmė, jeigu moki gerti su galva. O Tarmas mokėjo, jis niekada negėrė tiek, kad voliotųsi. Voliotis yra pavojinga, ypač žiemą, nes taip galima mirtinai sušalti. Nors ir vasarą nesmagu, jei atsitiktinėje vietoje parkrenti ir lieki gulėti. Tarmas pats pažinojo vieną žmogelį, kuris taip netinkamoje vietoje susmukęs, užmigo tiesiai ant gatvės, o naktį tamsoje sunkvežimis ėmė ir skersai pervažiavo. Ir šaukštai popiet. Tarmui taip neatsitikdavo – jis vis dėlto sugebėdavo, kad ir visai gatavas, namo parsivilkti.
   Be to, Tarmas turėjo vieną gerą savybę, niekada neįsigirtaudavo ilgam. Vakare išgėręs o rytą ir vėl į darbą. Sveikatą, žinoma, pataisydavo, tačiau negi rytiniai pora bokalų jau vadinasi gėrimu? Čia tiesiog, pasistiprinti. Alus juk skysta duona. Galų gale, juk kiekvienas žmogaus vaikas turi teisę rytais užvalgyti.
   Kartais, kai būdavo rimta šventė, gimtadienis ar valstybės nepriklausomybės diena, tada jau aišku, pasitaikydavo, kad išgertuvės užsitęsdavo. Bet galų gale tai juk svarbios šventės, kurios paprasčiausiai turėdavo būti paminėtos. O su Joninėmis tai jau visai kitas reikalas, tada Tarmas iš tikrųjų kiaurą savaitę būdavo gatavas, tačiau Joninės, taigi pati didžiausia estų tautos šventė, Ir be to, vidurvasaris. Kada dar švęsti, jei ne per Jonines?