Rašytojo stilius

PAVYZDŽIAI

Apie A. Čechovo stilių:
Čechovas - subtilaus žodžio menininkas. Jo kūryboje iš paviršiaus nekrinta į akis nei kalbos turtingumas, nei didesnis jos puošnumas. Čechovo kalba bemaž puškiniškai paprasta. Vis dėlto ji turtinga sunkiau apčiuopiama vidaus sandara. Kritika pabrėžia ypatingą rašytojo sugebėjimą paprastą žodį ar posakį sakyti ir antra reikšme, duoti jam potekstę ("подводное течение"), atgaivinti jį gyvosios kalbos priemonėmis ir tam tikrais atvejais žodžiui bei sakiniui suteikti laisvės, kiek jos yra šnekamojoje kalboje. Jo frazę kartais lemia ir vienas taiklus žodis, ne žodžių grūstis, net ir ne reikšmingas žodis, o paprastas įvadinis, jungiamasis ar paspalvinamasis žodelis. Ana Čechovas laiške bara vieną literatą už kaišiojimą pjesėje jungties "čto" (kad): "Pjesėse reikia atsargiai su tuo “kad”. Ir pats, perrašinėdamas "Tris seseris", replikose daug kur išleidinėja jungtį, pvz.: "Mano, (kad) aš gydytojas", "Rodės, (kad) dega".
Čechovui vaizdingosios kalbos priemonės turinčios būti šviežios, gerai parinktos ir žadinti skaitytojo vaizduotę; šabloniškos ir nuvalkiotos gadinančios įspūdį, ypač tai jaučiama mažajame apsakyme, kur, anot jo, "brangus kiekvienas žodis, kiekvienas brangumo sulig auksu". Dėl to Čechovas peikia tokį sakinį: "Etažerė prie sienos mirgėjo knygomis" (Этажерка у стены пестрела книгами). Ar ne geriau esą: "Etažerė su knygomis"? "Dabar jau tik vienos ponios rašo "Afiša skelbė" (Афиша гласила), "veidas, aprėmintas plaukais" (лицо, обрамленное волосами).
Čechovo vertėjas visada turi atsiminti, koks brangus mažojo žanro meistrui buvo kalbos glaustumas ir ryškumas, o kai tenka jo glaustą posakį išplėsti, reikia apsisvarstyti, kiek ir kaip galima plėsti, kad Čechovo sakinio neužtemdytų kalbos paskidumas, nenatūralus jos turtinimas ar tariamas puošnumas.
Aleksandras Žirgulys. Čechovo raštų vertimai ir jų kalba. – Kn. Prie redaktoriaus stalo. Mokslas, 1979, p. 293-294.

*
Apie N. Gogolio stilių:
Gogolio stilius nepaprastai įvairus ir sudėtingas: čia yra ir ukrainiečių, ir rusų tarmių elementų; kaimo ir miesto kalbos; bursos, amatininkų, valdininkų žargono; archaizmų, neologizmų ir svetimžodžių; taiklių tikrinių vardų, rusiškų ir ukrainietiškų idiomų, patarlių ir priežodžių, knyginįs kalbos posakių ir kanceliarinių štampų, - visa tai supinta į nuostabų individualios kalbos audinį. Iš įvairių šaltinių paimtoms kalbos priemonėms GogoIis suteikė naują funkciją, meistriškai apibūdinančią vaizduojamą situaciją ar herojų, ar rašytojo santykį su tikrove.
Nuo to laiko, kai pasirodė Gogolio kūriniai, jau yra praslinkę daugiau kaip šimtas metų, ir per tą laiką rusų kalba labai pakito: pasipildė jos žodynas, bet iškrito daug pasenusių žodžių; rados naujų žodžių reikšmių, o išseko daug senujų. Gogolio raštų vertėjui dėl to reikia buti labai apdairiam: jis turi išsiaiškinti, kurie rašytojo kalbos elementai jau jo laikais buvo archainiai, kas jo kalboje individualu, specifiškai gogoliška, kur jis savo meto žodžių reikšmes yra išplėtęs ar susiaurinęs.
Slidi Gogolio kalbos vieta yra lokalinis bei regioninis elementas – ukrainietybės, ypač semantinės. Žodžio forma, rodos, ta pati rusų žodžio, bet visai kita reikšmė. Čia vertėjus tyko pavojus, kylantis iš kalbų panašumo, kada, radęs, regis, rusiškai skambantį žodį, taria, kad jis tą patį ir reiškia, kaip rusų kalbos žodis. Mūsų vertėjai Gogolio tekstus veikiausiai aiškinosi, pasikliaudami rusu kalbos mokėjimu, be didesnių atodairų į ukrainiečių kalbą.
Gogolio sakinys turi ypatybių, labai jam būdingų ir ryškiai skiriančių jį iš kitų rašytojų. Tai, pirmiausia, jo didžiuliai, kartais kone per visą puslapį nusidriekę periodai, kur rašytojo kalba išsiliejusi kaip upė lygumoje, - vienu išsišakojusiu sakiniu apibrėžia ištisą paveikslą.
Gogolis - didelis dialogo meistras. Kritikos nurodoma ypatinga Nozdriovo kalbėsena ("Mirusios sielos") - žaibiškas jo šnekos tono kaitaliojimasis: čia jis draugiškas, malonus, čia šiurkščiai plūstamas; čia pilasi visokios pravardės, čia malonybiniai žodeliai. Priešybė Akakijaus Akakijevičiaus kalba ("Apsiaustas"): šis užuitas, užsivertęs nuobodžiu darbu valdininkėlis, įpratęs perrašinėdamas raštus, matyti tik nuotrupas, ir šneka beveik be jokio ryšio, tik nuotrupomis, vien "prielinksniais, prieveiksmiais ir pagaliau tokiais žodelyčiais, kurie neturi jokios prasmės".
Visos tos kalbos priemonės - tai tik atskiri didelio žodžio meistro kalbos elementai. Rašytojo meninė nuožiūra šiuos elementus jungia į vientisą, be galo įvairų ir turtingą stilių. Sunkiausia vertėjui yra vykusiai perteikti kaip tik tą subtilios nuotaikos gaubiamą Gogolio stilių. Gerai pažįstamas Gogolio "juokas pro ašaras", bet tai ne vienintelė jo juoko forma. Štai "Soročincų jomarkas" - pirmoji "Vakarų vienasėdyje" apysakakupina linksmo, švies aus humoro, bet koks kraupus kitos apysakos "Vijaus" juokas. O "Senųjų laikų dvarininkų" juokas? O "Peterburgo apysakų", "Revizoriaus", "Mirusių sielų" juokas?
Nesupratus kūrinio vyraujančio tono ir pagrindinės idėjos, lengva šviesų Gogolio humorą paversti gaižiu, kandžiu juokavimu arba jo "juoką pro ašaras" suvulgarinti ir nustelbti. Kad galėtum adekvačiai perteikti Gogolio juoką su visa jo griaunamąja ir valomąja galia, reikia įsijautimo dovanos, t. y. gebėjimo ir pastangų aplinkinį pasaulį suvokti maždaug taip, kaip rašytojas jį yra suvokęs. Šalia gero rusų kalbos mokėjimo ir šiokios tokios pažinties su ukrainiečių kalba, reikia turėti prieš akis ir gausią gimtosios kalbos leksiką, ypač pažinti jos satyrines priemones, prieiti prie specialaus liaudinio žodyno. O šalia to Gogolio vertėjui būtinos visos tos savybės, be kurių neįmanomas padorus meninis didelio rašytojo vertimas: talentas, erudicija, geras literatūrinis skonis, lankstumas, išradingumas ir t. t. Kuo toliau nuo Gogolio tebūna visi tie mieli žmonės, kuriems vertimo kūrybiškumas yra nežinoma žemė ir kurie vertimo išminties ieško vien žodynuose. Gogolio vertėjas turi jausti nemaža atsakingumo ir nusimanyti, kad jam teko laimė versti didelės meninės reikšmės kūrinius, kur esama tobulos vienybės tarp turinio ir formos, tarp vaizdo ir žodžio, kur menininko žodis yra buvęs aštrus ginklas prieš visa, kas buvo atgyventa, ir tokią pat jėgą bei prasmę jis privalo turėti ir dabar.
Pačiuose ankstyvuosiuose XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios vertimuose Gogolio žodis negalėjo visa jėga suskambėti jau vien dėl labai netobulos ir nenusistovėjusios ano meto mūsų raštų kalbos. Antra vertus, visiems trūko paprasčiausio teorinio nusimanymo: kas yra literatūros kūrinio vertimas, kuo jis skiriasi nuo mokyklinio vertimo, kokios yra gero vertimo ypatybės ir t. t. Tuo metu dar nebūta ne tik vertimo teorijos, bet ir atskirų svarbesnių jai prielaidų. Taigi, kai kalbama apie menkus ankstesniuosius vertimus, reikia atsiminti, kad tada dar žabalinėta tamsoje, ir ne vienų vertėjų kaltė, jei jie, turėdami gerų norų ir užmojų, daug kur nepataikė ir daug ko neįveikė.
Aleksandras Žirgulys. Gogolis lietuviškai. – Kn. Prie redaktoriaus stalo. Mokslas, 1979, p. 274-277.

*
Apie W. Faulknerio stilių: 
„Mano troškimas sudėti į vieną sakinį viską - ne tik dabartį, bet ir visa praeitį, nuo kurios ji priklauso“, sakė V. Folkneris. Tai išsišakojęs, prisitaikęs prie kiekvieno personažo sąmonės, pulsuojantis vis kitokiu ritmu periodas, nešantis likimų ir detalių verpetus, šnekamosios kalbos gaudesį, palyginimų ir epitetų kaskadas, abstrakčių sąvokų retorinę didybę ir poetinio vaizdo polėkį. V. Folkneris parašė patį ilgiausią sakinį amerikiečių prozoje – iš 1600 žodžių, kurie užima šešis puslapius („Lokys“). (…) Folknerio periodas „paženklino kryptį: jokios aprašinėjimo ir konstatatavimo statikos, o tik vidinė ekspresija; šnekamosios kalbos fragmentai pereina į poetines metaforas; viešpatauja ne empirinė, o abstrahuojanti intonacija.
Vytautas Kubilius. Vertimų reikšmė nacionalinei stilistikai. –  Kn. Meninio vertimo akiračiai. Vaga, 1986, p. 128-129.

*
Apie M. Gorkio stilių:

...kad ir koks būtų kūrybos braižo įvairumas, jaunojo Gorkio kūrinius jungia bendri bruožai, būtent, jų lyrinis emocinis pobūdis, patosas, romantiškas gyvenimo teigimas: "... mes matome, kaip jaunojo Gorkio kūriniuose emocinė lyrinė atmosfera tartum apgaubia pasakojimą, paskirsto šviesą ir šešėlius, duoda rūsčių ir džiūgaujančių, liūdnų ir ironiškų atspalvių paveikslų turiniui". Šiuo pakiliu patetišku ir emociniu pradu pagrįsta visa Gorkio stiliaus sistema.
Suprasti ir perteikti Gorkio stiliaus pagrindą ir išlaikyti jo kūrybos patosą yra visų svarbiausias vertėjo uždavinys. Jeigu tai bus gerai perteikta, neteks per daug jaudintis ir dėl vieno kito apsirikimo ar vieno kito "netikslumo", priešingai, tegu atskiros vietos bus labai tikslios, bet jei nebus to, kas sudaro originalų, savitą Gorkio stilių, vertimai neturės sugestyvios meninės jėgos, kuri tiek būdinga Gorkiui, bus tik blankus originalo atspindys.
Gorkiui buvo prieinamos didžiulės turtingo rusų kalbos žodyno atsargos, gerai pažįstama tiek bendrinė, tiek gyvoji šnekamoji kalba su daugeliu jos tarmių ir žargonų. Su tarmėmis jis tiesiogiai susidūrė savo gausiose klajonėse po Rusiją, o įvairius žargonus, "dugno" kalbą, stebėjo, eidamas "gyvenimo universitetus". Iš tos gausios kalbos žaliavos, atkakliai dirbdamas, jis rinkosi tikslius, aiškius, stiprius žodžius. Išlikę jo kūrinių, ypač "Klimo Samgino gyvenimo", taisymai rodo nuolatinį rūpinimąsi žodžiu ir sakiniu. Šie jo bruožai - dažnas sakinio šlifavimas ir didelė leksikos atranka - visiems žodžio darbininkams ir vertėjams yra tikrai įpareigojantys.
Gorkiui teko susidurti ir su vertimų klausimais apskritai. Vertimų teorijos, tiesa, jis niekada specialiau nenagrinėjo, bet ką yra pasakęs įvairiomis progomis - tai labai svarbūs nurodymai, kuriuos vertėjams, ypač Gorkio vertėjams, reikia visados turėti prieš akis. Štai keletas jo minčių:
"Man atrodo, kad dažnai vertėj as pradeda vertimo ddrbą tuojau pat, kai tik knyga patenka jam į rankas, nė nepaskaitęs jos pirma ir neturėdamas supratimo apie jos ypatybes.
Bet iš vienos knygos, net ir tada, kai ji gerai perskaityta, negalima dar kaip reikiant pažinti viso autoriaus techninių metodų sudėtingumo ir jo žodžio kaprizų.
…reikia kiek galint tiksliau suprasti ne tik tai, ką autorius mėgsta ir apie ką jis norom kalba, bet ir tai, ko jis neapkenčia ir kas jam svetima, ką jis linkęs nutylėti. Pravartu skaityti visa, ką tas autorius yra sukūręs, ar bent visas knygas, kurios publikos ir kritikos laikomos geriausiomis.
…vertėjas turi pažinti ne tik literatūros istoriją, bet ir kūrybinės autoriaus asmenybės istoriją - tiktai tada jis daugiau ar mažiau tiksliai atkurs rusų kalbos formomis kiekvienos knygos dvasią. Reikalavimas - sunkus, tačiau - būtinas.”
Aleksandras Žirgulys. Gorkio raštų vertimų klausimai. –  Kn. Prie redaktoriaus stalo. Mokslas, 1979, p. 307-309.

*
Apie E. Hemingway'aus stilių:

Hemingvėjus surado tokias įtaigias menines priemones charakterizuoti XX a. jaunajai kartai, kad jos atrodė stačiai neatplėšiamos nuo tos apnuogintos egzistencijos be kietų ideologijos šarvų, nuo putojančių jutimų įtampos, nuo kalbos manieros – banalių sakinių kapoto ritmo. (...) Vaizdas nesismelkia anapus konkrečių, matomų, apčiuopiamų dalykų, o atidžiai fiksuoja mechaninius žmogaus judesius, kurių tas net nepastebi. „Aš nusiprausiau, užsivilkau marškinius ir išėjau pasivaikščioti“ [„Atsisveikinimas su ginklais“]. Jaunas žmogus pirmiausia turi pats savo rankomis paliesti daiktus, judėti ir kažką veikti, kad suvoktų, jog iš tiesų gyvena, o vizualinis vaizdas galėtų konstatuoti jo buvimą. Tai E. Hemingvėjaus prozos principas. Toks pat netikėtas, kaip ir bereikšmiai standartinių frazių dialogai, nusiklausyti iš kino, laikraščių, jaunimo kalbos. Žmogaus viduje skaudžiausia grumtis, o lūpose eilinė banalybė – tokiu kontrastu grindžiama ši stilistinė priemonė. (...) Tokiomis frazėmis herojai tik prisidengia kaip skydais, nereikalaudami iš aplinkos supratimo ar gailesčio. Jie nekalba ir negalvoja apie save, o tik dairosi po gatves, žiūri pro traukinio ar automobilio langą, ir tie slenkantys reginiai užpildo akis ir sąmonę, nuslopindami kokį nors sunkų rūpestį, kurį norisi užmiršti, ar pratęsdami vidinę nuotaiką. Tai irgi E. Hemingvėjaus prozos meninis principas; objektų kaleidoskopas, detaliausių aprašymų serijos, ekskursai į autentišką faktografiją, bet viską persmelkia nerimas, būties pilnatvės ilgesys, nuo nevilties iki ekstazės siūbuojanti intonacija, ir tada pasakojimas gali blaškytis į visas šalis – jis vis tiek liks vieningas.
Vytautas Kubilius. Vertimų reikšmė nacionalinei stilistikai. – Kn. Meninio vertimo akiračiai, Vaga, 1986, p. 126-128.

*
 Apie L. Tolstojaus stilių:
Mane, jau dirbusį prie Mopasano novelių (“Rinktinės novelės”, 1929 m.), jau pratusį prie jo nugluotnintų, srauniai tekančių frazių, iš pradžių šokiravo L. Tolstojaus gruoblėtas stilius, sunki sintaksinė struktūra, prigriozdinta sakinių su daugybe jungtukų, su tolydiniais tų pat žodžių pasikartojimais, kuriems Mopasanas ar Floberas būtinai pasistengtų rasti sinonimus. Imkime, pavyzdžiui, kad ir tokį L. Tolstojaus sakinį:
Kunigaikštis Andrejus mėgo šokti ir, norėdamas kuo greičiau atsikratyti politinių ir išmintingų pokalbių, su kuriais visi kreipdavosi į jį, ir norėdamas kuo greičiau sutraukyti šį apmaudingą jam sumišimo ratą, susidariusį dėl caro buvimo čia, nuėjo šokti ir išsirinko Natašą, todėl, kad ją nurodė jam Pjeras, ir todėl, kad ji pirmutinė iš dailių moterų krito jam į akis; bet vos tik jis apkabino šį laibą, judrų liemenį ir jinai sujudėjo taip arti jo ir nusišypsojo jam iš taip arti – josios žavesio vynas trenkė jam į galvą: jis pasijuto atgijęs ir pajaunėjęs, kai, atgaudamas kvapą ir palikęs ją, sustojo ir ėmė žiūrėti į šokančius.
Šiame ilgame periode, sudurtume iš keliolikos sakinių, skaitytojui, pripratusiam prie nugludintos frazės, nemaloniai užgauna ausį ir tasai dusyk pasikartojantis norėdamas kuo greičiau (желая поскорее), įkyri ir tie tolydiniai todėl, kad, kad, ir, bet... Ir man norėjosi tokią frazę šlifuoti, grakštinti, skaldyti į kelis sakinius, žodžiu, „taisyti“ L. Tolstojaus stilių. Bet veikiai, įsiskaitęs į L. Tolstojaus kūrybos tyrėjų veikalus, supratau, kad „Tolstojui grakštumas, rafinuotumas – yda, beveik lygi banalybei“ (L. Myškovskaja).
Edvardas Viskanta. „Karas ir taika“ lietuviškai“. –  Kn. Meninio vertimo problemos. Vaga, 1980, p. 435.
 

Parengė Jurgita Mikutytė

Nariams

Naujienlaiškis