VLADAS BRAZIŪNAS
Prakalba į Mirjaną, mūsų literatūros patikimąją
Laudacija, skirta Šv. Jeronimo premijos laureatei Mirjanai Bračko 2006 m. rugsėjo 30 d.
O Mirjana, lietuvių padangėj aukštai patekėjusi žvaigžde!..
Ne, prakilniu aukštuoju stiliumi šios prakalbos neištempsiu. Neskanu apie Mirjaną Bračko čia būtų kalbėti ir sausai protokoliškai. Ir kad šiaip nederėtų prie geraširdiškai apskrito, nuolat jaukiai šypsenai pasirengusio Mirjanos veido, ir, svarbiausia, kad garbės troškimo šešėlis ant šio giedro veido nėra kritęs. Tad gal pernelyg nenusižengsiu laureatės pagarbinimo žanrui, jei kalbėsiu paprastai ir saikingai asmeniškai. Kad nepasijustumėm nepatogiai – kalbėsiu trečiuoju asmeniu. Pradėsiu pasakydamas savo bendrą įspūdį apie Mirjaną, kokią ją šiek tiek pažįstu, bet iš esmės tik nujaučiu. Vis dėlto esu tikras, jog ta nuojauta manęs neapgauna. Tikras todėl, kad Mirjaną pačią matau – tikrą, nuoširdų ir patikimą žmogų. Tokie žmonės nemodeliuoja savo gyvenimo taikydami jį būsimoms KaVė (Curriculum vitae) eilutėms. Tokie žmonės tiesiog gyvena ir kuria tuo gyvenimu ne KaVė, o darbų darbelių sklidinos kasdienybės biografijas. Tuos darbus darbelius jie prisitraukia kaip magnetas, jie tais darbais tiesiog nejučia aplimpa. Tokie žmonės žino, kad nedirbamas darbas verkia, taigi tiem darbams įsipareigoja ir kruoščiai, atsakingai, su ištikima meile juos dirba. Daugelis vertėjų pasižymi tokiomis savybėmis, pati profesija iš daugybės mėgina rinktis kaip tik tokius, bet toli gražu ne visada jai pavyksta. Mirjana vertėjų profesija turėtų itin džiaugtis ir dėkoti už ją savo globėjui šventajam Jeronimui. Nes vargu ar čia galėjo būti apsieita be jo pagalbos. O mums džiaugsmas, kad Mirjanos akis jis bus pakreipęs ne kur kitur, o lietuvių literatūron.
Yra čia nuopelnas ir Vilniaus universiteto, jo Filologijos fakulteto. Panašu, kad prieš devynerius metus pertvarkos jame bus vykusios atvirkščia linkme negu dabartinės, kai abejojama, ar reikalingos Vilniuje, tarkim, kroatų kalbos studijos. 1997-aisiais tokios studijos pradėtos. Tais metais Mirjana, pirmą kartą atvažiavusi į Lietuvą, Slavų filologijos katedroje pradėjo dirbti kroatų kalbos lektore. Ir jau antrą savo darbo dieną, tarpininkaujant katedros vedėjui Sergejui Temčinui, pati tapo studente – Lituanistinių studijų katedroje pradėjo mokytis lietuvių kalbos. Trejus metus kasdien, tarpais nusivildama, ypač iš pradžių, kad tokios sudėtingos kalbos niekada neišmoksianti, bet ir nenuleisdama rankų: priešpiet lietuvių kalbos studentė, popiet – kroatų kalbos lektorė. Lietuvių kalbos nesiejant su kokiais nors savo akademiniais išskaičiavimais. Tiesiog, matyt, vadovaujantis paprasta dora nuostata: esi čia, lietuvių šaly, tarp lietuvių – kalbėk jų kalba.
Zagrebo universitete, kur 1985-aisiais Mirjana baigė rusų ir prancūzų kalbų bei literatūrų studijas (vėliau dirbo mokytoja, vertėja, dėstytoja), nors ir esama žmonių susidomėjusių lietuvių kalba, baltistika nedėstoma, o jau mūsų literatūra, bent jau Mirjanos studijų laikais, niekas nebuvo domėjęsis. Per pirmuosius darbo Vilniuje metus Mirjana jau buvo spėjusi susipažinti ir su kai kuriais lietuviais, dar ne rašytojais, ir su tokiais lietuvių bičiuliais kaip amžiną atilsį Nadija Neporožnia, visokeriopa lietuvių ir slavų kultūrų ryšininkė, be kita ko, ir kroatistė. Mirjana, po metų grįžusi atostogų Zagreban, bene Nadijos reikalu (perduoti knygą) turėjo ten užeiti Rašytojų sąjungon, pas jos pirmininką Slavko Mihalićių. Šis, susidomėjęs, kad Mirjana dirbanti Lietuvoje, iškart jai pasiūlęs parinkti ir išversti pluoštą lietuvių poezijos, kroatams visai nepažįstamos. Taip radosi pirmieji Mirjanos vertimai. Ir pirmoji tokia solidi, taip gerai parengta publikacija (žurnalo „Forum“ 2000 m. sausio–kovo numeryje), kroatus supažindinanti su poetine lietuvių kūryba: Vytauto Kubiliaus straipsnis „XX amžiaus lietuvių poezija“ ir eilėraščių pluoštais bei biografijomis pristatyti poetai Vincas Mykolaitis-Putinas, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Tomas Venclova, Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Vladas Braziūnas. Rimtai nuteikia ne tik tai, kad pradėta nuo anaiptol ne paties lengiausio versti žanro, nuo poezijos, bet ir nuo ne pačių lengviausiai išverčiamų autorių. Prisimenu, kaip kruopščiai, kaip nuodaliai Mirjana teiravosi autoriaus įvairiausių dalykų, pradedant jo vidiniais motyvais ir aspiracijomis, baigiant visokiais įmanomais ir neįmanomais lietuviško žodžio prasmės niuansais. Kam yra tekę, bent kiek nuvokiant vertimo kalbą, bendrauti su vertėju, tas vien iš vertėjo pastangų, drąsos ir užsispyrimo gali numanyti, ko bus vertas vertimas, ko pagaliau vertas vertėjas. Mirjana iškart privertė ją įsiminti. Pažįstu keletą tokių šypsningų mielų moterų, kurios, vos persikūnijusios į vertėjas, tampa neatpažįstamos: skvarbaus proto, skvarbių nuojautų, preciziškai priekabios, o kartu – sklidinos plataus laisvo polėkio dvasios. Mirjana tokia.
Po pirmosios lietuvių publikacijos Mirjaną bus pastebėję ir tėvynainiai. Zagrebo leidykla „Skolska knjiga“ pradėjo rengti „Užsienio rašytojų žodyną“ ir Mirjanos, kadangi ji gyveno taip netoli nuo latvių bei estų, paprašė parašyti po dešimtį straipsnių apie kiekvienos iš trijų šalių rašytojus. Mirjana čia dėkingai mini pagalbininkus iš savo katedros, taip pat profesorius Albiną Jovaišą, Kęstutį Nastopką (dėl latvių literatūros), vertėją Valvi Strikaitienę (dėl estų literatūros). Paskui ta pati leidykla rengė „Užsienio rašytojų veikalų žodyną“, ir Mirjanai vėl teko bendradarbiauti. Darban įsitraukus ir pagaliau pasiduodant lietuvių kalbai, Mirjanos jau ta kalba imta skaityti lietuvių literatūra, domėtis jos autoriais. Minėtas Slavko Mihalićius tam pačiam žurnalui vėl paprašęs išversti ką nors „tikra“ lietuviška, ir Marcelijus Martinaitis Mirjanai pasiūlęs Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ (spausdinta žurnalo „Forum“ 2001 m. balandžio–birželio numeryje). „Kai dabar, – rašo viename laiške Mirjana, – galvoju apie tuos tris sakinius per 60 puslapių ir lietuvių mitologiją, negaliu patikėti, kaip man pavyko! Juk išversti reikia gerai, kad būtų suprantama, kad skambėtų gražiai, kad sudomintų kroatų rašytojus ir skaitytojus“.
Mirjana, lietuvių kalboje pasijutusi laisviau, įgijusi vertėjos vardą Kroatijoje, po truputį ir pati pradėjo rinktis verstinus autorius. Labai patikęs Vytautės Žilinskaitės humoras, ėmusi versti rinkinį „Kas atsitiko?“. Bet čia visiems „savivaliaujantiems“ vertėjams pažįstama bėda: ilgai nesisekė rasti leidėjo. Mirjana, ir toliau bendradarbiaudama su Nadija Neporožnia, rengėsi pristatyti lietuvių literatūrą ir kultūrą kitame kroatų žurnale – „Nova Istra“. Vertė Vytauto Bložės, Kazio Bradūno, Vlado Braziūno poeziją, Eugenijaus Ignatavičiaus, Broniaus Radzevičiaus, Vytautės Žilinskaitės prozą (spausdinta 2002 m. vasario–kovo numeryje). Žurnalo redaktorius Borisas Biletićius paprašė ir trumpos pačios vertėjos biobibliografijos, o ten buvo sakinys: „išvertė V. Žilinskaitės humoreskų, satyrų ir parodijų knygą, bet dar nesurado leidejo“. Po savaitės Mirjanai paskambino žmogus iš Kroatijos rašytojų sąjungos leidyklos Rijekos miesto filialo ir pasiūlė knygą išleisti. Tai ir padaryta 2004-aisiais. Tais pačiais metais ten išleistas ir Mirjanos verstas Vytauto Bubnio romanas „Balandžio plastėjime“.
Taip ir priartėjome prie svarbiausių kūrinių, dėl kurių vertimo šiandien Mirjaną čia sveikinam ir pelnytai garbstom. Tiesa, prie jų būtina dar pridėti lietuvių smulkiosios prozos antologiją „Via Baltica“, Zagrebo leidyklos „MD d.o.o.“ išleistą... irgi tais pat 2004-aisiais. Ji leidėjams pasiūlyta pačios Mirjanos, laikraštyje perskaičius žinią, jog ši leidykla rengianti „mažų literatūrų“ antologijas. Nors Mirjanai lietuvių literatūra anaiptol neatrodžiusi maža… Prireikė pustrečių metų įtempto sudarytojos (padėjusi Audinga Peluritytė) ir vertėjos darbo, kol pagaliau kroatų skaitytojams buvo pristatyti Kazys Saja, Eugenijus Ignatavičius, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Bitė Vilimaitė, Jurgis Kunčinas, Jolita Skablauskaitė, Ričardas Gavelis, Danielius Mušinskas, Saulius Tomas Kondrotas, Birutė Jonuškaitė, Jūratė Sučylaitė, Danutė Kalinauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Anita Kapočiūtė, Renata Šerelytė, Marius Ivaškevičius, Laura Sintija Černiauskaitė. Tad poetai prozininkams tokio visuminio pristatymo galim tik pavydėti, bet Mirjana vertėja yra universali ir nenustygstanti, tad tikėtis galime visko. Ir po šiai dienai kroatų literatūriniuose žurnaluose skelbia ne vien mūsų prozą.
Dirbama taip, kaip ir pradėta. Ne galvojant apie kokį atlygį, o kad nebūta ir beveik nėra kam kitam. Kad kitaip nemokėta ir jau, ačiūdie, nebebus išmokta. Jeigu darbas yra apsiimtas, nesvarbu, ar įsipareigojus autoriui ar leidėjui, ar savo širdžiai, – belieka galvoti tik apie tai, kaip geriau tą darbą nudirbti. Sunkų kūrybos darbą, ypač jį, – taip pat. Tiesa, rengiant ir verčiant minėtas knygas, Mirjanos jau sulaukta ir įsisteigiant „Lietuviškas knygas“, ir jų paramos – ir materialios, ir, manau, Mirjanai ne mažiau svarbios dalykinės bei emocinės: rizikuoju tokia parama vadinti kas dveji metai „Lietuviškų knygų“ rengiamus vertėjų seminarus Nidoje: ten tyliai sau švytintį Mirjanos veidą teko regėti ir šiemet, ir užpernai…
„Praėjo kaip sparnuoti! – sako Mirjana apie ketverius Lietuvoje pragyventus metus (vėliau dar kroatistika jos dėtyta Kijevo universitete). – Reikėjo grįžti į tėvynę. Bet – viskas gerai, kas gerai baigiasi! Išmokau lietuviškai, ir toliau skaitau, verčiu, stengiuosi kuo daugiau išversti, kad lietuvių literatūra būtų pažįstama ir gerbiama mano šalyje. Ir ne tik literatūra, bet ir kultūra“. 2001-aisiais Mirjana savo gimtajame Ivaneco mieste surengė dainininkės Marijos Krupoves ir smuikininko iš Lenkijos Mareko Wronskio koncertą. Turėjo tas koncertas vykti ir žydų centre Zagrebe – deja, tai buvo rugsėjo 11-ąją…
Pernai Mirjana Bračko priimta į Lietuvių literatūros vertėjų sąjungą. Apskritai Mirjana stengiasi išnaudoti visas progas ir galimybes ne tik kad pati neatititrūktų nuo Lietuvos, bet ir kad lietuvių ir kroatų literatūrų ryšiai stiprėtų ir būtų abipusiai. Kol kas jie gan epizodiniai, nors Lietuvos ir Kroatijos rašytojų sąjungos bendradarbiavimo sutartis (ir vėl, aišku, talkinant Nadijai Neporožniai ir Mirjanai) pasirašyta jau senokai. Tie ryšiai stiprinami ir konkrečiais vertimo darbais, ir nuolat kuriamu lietuvių literatūrai palankiu kontekstu. Lietuvių enciklopedijai jau keletą metų Mirjana rašo straipsnius apie kroatų rašytojus. Dar anksti kalbėti ir apie mūsų literatūros visumos vaizdą Kroatijoje. Užtat Mirjana sakosi turinti tiek daug literatūrinių ir apskritai kultūrinių planų, jog neužteksią gyvenimo. Ką gi, ir lietuviai, kai tik Mirjanai prireiks mūsų pagalbos, galėtumėm po kokią savojo valandą pridėti.
Mirjana nepamiršta pabrėžti už dirbant patirtą pagalbą ir patarimus esanti vis kam nors dėkinga. Ir „Lietuviškoms knygoms“, ir žmonėms, čia mano vardytiems ir nevardytiems. Bet dažniausiai ta pagalba eina – iš pačios Mirjanos gebėjimo bendrauti, konsultuotis, o tai nemažai padeda ir vertimų kokybei. Netikėtai tą savybę man priminė Alfonso Nykos-Niliūno žodžiai apie Kazį Bradūną, didelius kultūros darbus nuveikusį: „Jūs juk pažįstat Kazį, tai žinot, koks Kazys yra žmogus, – jis nėra iš tų, kurie bijo klausti kieno nors nuomonės“. Nė vienas nėra visažinis, ir sąžininga vertėjo drąsa teirautis, aiškintis, tikslintis man rodo, jog savo atsakomybę jis suvokia puikiai, jog yra patikimas. O šiandien jau mes turime progą šitam patikimam, nuosekliam žmogui, daugelį metų atsidavusiai ir pagirtinai stropiai dirbusiam ir dirbančiam dėl mūsų literatūros, o ne dėl savo asmeninio pripažinimo, vis dėlto pareikšti ir išskirtinį pripažinimą, ir pagarbą, viešai pasakyti padėkos žodžius, daugelio mūsų laiku gal nesusiprotėtus ištarti. Tad malonia širdžia priimk juos dabar. Ačiū, Mirjana!
