Lino Rybelio
Šv. Jeronimo premijos vertinimo komisijos pirmininko
LAUDATIO
Pasakyta 2006 m. rugsėjo 30 d.
Antroji Šv. Jeronimo premijos laureatė Irena Balčiūnienė yra seniai pagarsėjusi kaip pamatinių XIX ir XX amžių anglų ir amerikiečių literatūros kūrinių vertėja ir uoli vertimo teorijos tradicijų puoselėtoja ir tesėja. Mūsų komisijai teko nelengvas uždavinys – nagrinėti ir priekabiai išnarstyti devynis kandidatus šiai premijai gauti, bet po kelių posėdžių abejonių neliko. Nors iš pradžių kiekvienas kandidatas atskirai paėmus laureatei lyg ir prilygo, o gal net kai kuo ir lenkė, tačiau tarsi daugiakovėj susumavę visus bendrus balus nutarėme, kad premija turi atitekti Irenai Balčiūnienei ir niekam kitam.
Kadangi tai jau antroji premija, o aš esu nepataisomas analogijų ieškotojas, man savaime kyla noras panagrinėti ir paanalizuoti kas būdinga geriausiems vertėjams, kuo jie panašūs, kuo skiriasi ir kuo gi jie galų gale pranašesni už kitus tokius pat garbius kandidatus premijai gauti.
Visų pirma, panašumų yra daugiau negu skirtumų ir, mano galva, tie panašumai yra nekintami bet kurio gero vertimo atributai. Taigi kas būdinga geram vertėjui? Išskirčiau du dalykus. Pirma, jis vengia banalių, įgrisusių vertimo štampų, ieško vertimų-iššūkių ir eina savo keliu, versdamas tik tai, ką nori pats versti, kas jam artima, kur jis gali atskleisti vertimo grožį, perteikti jo niuansus, praturtinti gimtąją kalbą dar negirdėtom intonacijom, naujais minties posūkiais, įžvalgom, nuo kurių nugarkauliu lėtai nubėga smulkūs šiurpuliai. Antra, jis turi puikų skonį, apeidamas laiko nepatikrintas rėksnias devyndienes knygines sensacijas.
Teigiamybių sąrašas ilgas, jų vardijimas gali pasirodyti monotoniškas, todėl pamėginsiu pakeisti šlovinimo kryptį. Pasielgsiu visiškai priešingai negu įprasta – apibrėšiu ne tai, ką Irena Balčiūnienė kaip vertėja daro, o tai, ko ji nedaro. Paradoksalu, tačiau šis nedarymas yra slėpiningiausia jos vertimų esmė. Į tą esmę įeina ir ribos (arba neišverčiamumo) pajauta. Geras, kūrybinis vertimas praneša apie tai, kas liko neišversta arba neišverčiama. To, kas neišverčiama, nėra kalboje, į kurią verčiama, tačiau tą akimirka, kai verčiantysis apčiuopia tai, kas neišverčiama, kalboje atsiskleidžia naujos jos išgalės, prasmės ir sąsajos.
Tad trumpai kaip jos vertimo slėpinį neapibūdinti? Pirma, kas man krinta į akis – jos vertimų adekvatumas originalui; versdama ji neužsiima nuosaviena, tai yra nieko neprideda nuo savęs, kuo dažnai nusikalsta net geriausi vertėjai, siekdama praturtinti originalą retais žodžiais, tarmybėm ir pritvoti nepasirengusį skaitytoją perdėtu žodžių vaizdingumu. Puiku, bet nesyk perdėtas vertimo žodyno vaizdingumas privertė mane žvilgtelėti į originalą ir tuomet paaiškėdavo, kad autoriaus tekstas paprastas kaip nebalinta drobė, o vertimas mirgėte mirga spalvom it bažnytinis brokatas. Ir kam visa tai? Jie nutolsta nuo originalo, o šito, kad ir koks priekabus būčiau, Irenos Balčiūnienės vertimams niekaip prikišti negaliu.
Antra, ji nenusideda „knygienos“ arba „knygulatūros“ platinimu, kitaip tariant nežemina savęs pulp fiction, tarpustočių skaitalų vertimais. Nenusileidžia iki vertėjo amatininko, verčiančio po tris keturias knygas per metus, skubančio, dirbančio tik už duonos kąsnį ir per visą tą rutiną pamirštančio kūrybos džiaugsmą, lygio. Gal apimtimi jos vertimų bibliografija ir nėra įspūdinga, užtat kokia... Tereikia prisiminti kanoninius Thomaso Wolfe‘o Žvelk, angele, į savo būstą, Johno Galsworthy‘io Forsaitų sagos, Hermano Melville‘io Mobi Diko vertimus. Dabartinė karta priima juos kaip duotybę, tarytum tolimą, bet ausiai malonų foninį ūžesį. Tačiau jie nesusilaukė tokio dėmesio, kaip tarkim, vienmatis pramoginis D. Browno opusas Da Vinčio kodas ir jo paskubom sukurptas vertimas. O kodėl? Nes Irena Balčiūnienė yra Vertėja iš didžiosios raidės, ji nesipuikuoja, nesireklamuoja, nekelia skandalų ir nemėgina teatrališkais gestais ir pareiškimais atkreipti į save dėmesį. Ji dirba savo darbą lyg vadovaudamasi senovės graikų mąstytojo Demokrito Abderiečio išsakyta mintimi: λάθε βιώσας, gyvenk nepastebimai ir dirbk savo darbą nekreipdamas dėmesio į šurmulį aplink.
Ar ne per daug tų ne, kurie iš tiesų yra taip? Ar tik nepersistengiau? Gal Irenos Balčiūnienės vertimus palankiai vertina tik mūsų komisija? Tvirtai atsakau: ne. Mūsų visų nuomonę svariai paremia kad ir neseniai atsiųstas Aistės Pangonytės elektroninis laiškas, gavus žinią apie šiuometinę laureatę. Pacituosiu: „Vasarą skaitydama W. Styrono Ir padegė šiuos namus negalėjau atsistebėti vertimu: toks žodingas, stilingas, vaizdingas jis buvo. Štai vertimas – autorinis kūrinys. Būna, kad skaitai kūrinį ir galvoji: ar kūrinio kalba iš tikro prasta, ar vertimas prastas... O šis kūrinys net nepasakyčiau kad labai patiko, bet vertimas išskirtinis. Ne visada atkreipiu dėmesį ir į vertėjo pavardę, bet tąkart specialiai atsiverčiau knygos pradžią <...>. Nedažnai žodžiai ir darbai išlaiko svarstyklių pusiausvyrą“.
Dar daug kas liko neišsakyta. Nepaminėtas liko aktyvus Irenos Balčiūnienės dalyvavimas literatūros vertėjų veikloje, LLVS renginiuose parengti pranešimai įvairiomis temomis, daugelį metų kruopščiai kauptas vertimo mokslo ir kritikos publikacijų archyvas. Tačiau mano laudacija ir taip pernelyg užsitęsė. Saikas – geriausia, todėl baigdamas ir nuoširdžiai sveikindamas antrąją šv. Jeronimo premijos laureatę, viliuosi, kad ji dar ne kartą mus pradžiugins naujais klasikos ar nūdienos autorių vertimais ir giliais analitiniais vertimo teorijos bei kritikos straipsniais.
Acta est laudatio, plaudite! Laudacija baigta, plokite negailėdami delnų!
